Žavingoji

Na va, su šiokiomis tokiomis pertraukomis perskaičiau dar vieną knygą, gautą dovanų per Kalėdas. Tai – „Žavingoji“.
Prisipažinsiu, kad, nepasiant to, jog atsiliepimų apie ją buvau girdėjusi iš ne vienos savo pažįstamos, kiek atsargiai pradžioje žiūrėjau į šią knygą. Ir iš tiesų, pirmi 30 puslapių pasirodė gan skysti, perpinti tuštokais filosofavimais, įvilktais į eilinio romanėlio formatą. Tačiau prisivertusi skaityti toliau, turiu prisipažinti, visgi radau dalykų, kurie pasirodė įdomūs, kurie privertė ir pravirkti, ir susimąstyti. Tad visgi galiu pasakyti, kad dėl tų 10 procentų knygos, kurie man pasirodė joje vertingi, buvo verta perskaityti šią knygą. Be to, manau, kiekviena moteris joje rastų vis kitką - tai, kas jos pačios širdžiai artimiausia, skaudžiausia, ilgesingiausia.

Man asmeniškai pasirodė joje įdomios trys temos:
Kiekvienos moters, kaip dukros, santykis su mama.
Moters grožio ir grožio plačiąja prasme, linija.
Moters-Ievos sukūrimas ir vyro-Adomo pamatiniai santykiai su ja.

Šios temos knygoje, sakyčiau, ganėtinai persipynusios. Gal dar labiau jas perpina tai, kad nemažai paskutiniu metu apie šias tris temas mąsčiau. Kurį laiką klausinėjusi savo mamos apie jos vaikystę, apie senelius, kitus giminaičius, vis galvojau - įdomu, kokie buvo jų tarpusavio santykiai – mūsų giminės moterų – mamų ir dukterų. Kokie santykiai su savo keturiomis dukterimis buvo mano močiutės? Neretai užklysdama mintimis į vaikystės ir paauglystės prisiminimus, matau, kad mano pačios gyvenime pėdsakus paliko ne tik mama, tėvai, bet ir mano draugų tėvai, mano giminaičiai, mokytojai ir netgi jų vaikai. Iš viso to gyvenimas suneria po grandelę mus - vienos tų gandelių susipina stipresniais, kitos – silpnesniais ryšiais. Prisimindama ką nors, kas vis dar gelia, iš tiesų dažniau turėčiau prisiminti šią autorės mintį: „Galbūt bus pravartu prisiminti, kad tie, kurie tave įskaudino, patys buvo giliai įskaudinti...“

Radau knygoje ir vieną istoriją, savo esme panašią į kažkada man nutikusią...
„Jos [mamos] motina (...) buvo švaruolė ir neįtikėtinai kontroliuojanti. Mano mamai neleisdavo atsivesti draugių žaisti į namus, nes jos galėjo viską sujaukti. Svetainė buvo skirta ne gyvenimui, bet pasigrožėti. Visi daiktai namuose priklausė jos mamai ir jų negalima buvo liesti, neduok Dieve, judinti. Galite įsivaizduoti, tuose namuose nebuvo dūkstama. Nestatomos tvirtovės, nežaidžiami žaidimai ir nesipešama. Juose viešpatavo tvarka ir švara. Tai žudė sielą. Vieną dieną, kai mano senelė priiminėjo svečius, mano mama buvo antrame namo aukšte, tualete. Kaip dera mergaitei, ji nusiplovė rankas kriauklėje, pirma ją užkimšusi. Atsitiko kažkas negera. Ji negalėjo užsukti čiaupo ir ištraukti kamštelio. Abu užstrigo. Namuose, kur karaliauja griežtos taisyklės, nevalia pertraukti tėvų, kai šie kalba su suaugusiais. Mano mama nežinojo, ką daryti. Kažkas sugedo, ir tekėjo vanduo. Už tai buvo atsakinga mano mama. Pakvipo nemalonumais. Vandens vis daugėjo. Ji padarė tai, ką darome mes visos, kai žinome, kad mums nepavyko ir tuoj apie tai sužinos kiti: ji pasislėpė. Išbėgo iš tualeto, nulėkė į miegamąjį, palindo po lova ir ten tūnojo – paslapčia, bailiai, persigandusi. Galų gale vanduo kriauklėje persipildė, išsiliejo ant žemės, sunkėsi per lubas ir lašėjo ant motinos svečių. Ojoj! Jos slėpimasis lygiai taip, kaip ir mūsų, tik pablogino visos reikalus...“

Na o mano istorija tokia...
Buvau septynerių, berods. Tada, kai baigėsi per Kalėdas dovanoti vaikiški kvepalai. Tuo tarpu vonioje, ant lentynėlės, stovėjo mamos pasidižiavimas, jos mėgstamiausi Fidji kvepalai, kuriuos jai atvežė dovanų tais laikais iš paties užsienio. Vieną dieną, kai mama buvo nuėjusi pietų pogulio, tyliai įsėlinusi į vonią galvojau įsilašinsianti į savo vaikišką buteliuką keletą stebuklingų lašų, kuriuos atskiedusi vandeniu turėsiu pati savo kvepalų. Tačiau ne viskas taip gerai baigiasi, kaip kartais suplanuojame... Mamos kvepalų buteliukas išslydo iš rankų, sudužo, kvepalai išsipylė vonioje, o aš, siaubo apimta, griebiau dušą ir puoliau kuo skubiau plauti kvepalus, taip bandydama panaikinti įkalčius. Tačiau ar gali taip lengvai panaikinti kvapą, staigiai persmelkusį viską aplink..? Nebežinodama, ką daryti, nusliūkinau siaubo apimta į kambarį ir... užsiknaubusi ant stalo, tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, užmigau su viltimi, kad užmigusi pabėgsiu nuo realybės, pasislėpsiu...

Apie tą mūsų pasislėpimą patiko ir kita knygos autorės mintis: „Kaip ir Ieva, paragavusi uždrausto vaisiaus, mes slepiamės. Slepiamės po makiažo sluoksniu. Už savo humoro. Slepiamės po nebyliu pykčiu ir baudžiančiu neprieinamumu...“

Daug smagesnė tuo tarpu tema – apie grožį. Čia gi patiko šios autorės mintys:
„Lengva būti princese vilkint aukso drabužiais, bet kur kas pergalingiau būti ja visada, kai niekas to nežino“.
„Vienas iš gražiausių moters širdies stebuklų yra tai, kad moterys skelbia apie Dievo širdį tai, ko neskelbia vyrai.“
„Kiekvienai moteriai būdingas patrauklus grožis. Kiekvienai. Bet daugelio moterų grožis ilgam palaidotas, sužeistas arba įkalintas. Iškilti iki pilnatvės reikia laiko. Jį reikia ugdyt, atkurti, išlaisvinti. Kaip ugdome grožį? Kaip tampame gražesnės? Rūpestingai jį prižiūrėdamos, kaip įgudęs sodininkas prižiūri savo darbo vaisius.“
„Retai kuri moteris nutaria šiame pavojingame pasaulyje išsaugoti gyvą širdį ir neimti gyvenimo jėga“.
Pamenu, turėjau užsivedusi knygelę su įvairių žmonių įdomiomis mintimis. Manau, kad pastarąsias, jei dabar vis dar tęsčiau tą knygelę, įrašyčiau taipogi... :)

Tuo tarpu kalbant apie Moterį-Ievą, niekada anksčiau nesigilinau, kodėl Ieva buvo sukurta paskutinė iš visos gyvosios gamtos – kaip tas paskutinis potėpis paveiksle, po kurio nieko daugiau nebetrūksta. Lygiai kaip niekada nesusimąsčiau apie tai, kodėl nutapytas gulintis ant pievos apsinuoginęs vyras atrodo pasyvus, o apsinuoginusi besiilsinti moteris – tokia didinga ir spinduliuojanti harmonija...
Nelabai gilinausi ir į tai, kodėl Adomas, buvęs šalia Ievos, neatkalbėjo jos nuo uždrausto vaisiaus paragavimo, niekada nesusimąsčiau apie pražūtingą jo pasyvumą. Todėl tokia knygos ištrauka atrodo kaip į dešimtuką: „Šį spektaklį galite stebėti kiekvieną dieną. Kaip reikia, kad vyrai kovotų, jie dingsta. Jie išnyksta, vaikšto tylūs ir pasyvūs.“... „O moterys? Mes linkusios čiupti, siekti, kontroliuoti. Mes dažnai, kaip ir Ieva, pakimbame ant mūsų priešo jauko ir pasiduodame jo kerams...“

Be abejo, buvo ir dar ketas minčių, kurias pasižymėjau knygos paraštėse, bet jos nusėdo kažkur giliau, nei galima trumpai apie tai keletu žodžių :)