2009 m. vasario 27 d., penktadienis

Giminės istorija. II dalis - tėtės pusė.

Praeitą kartą parašiau šį tą apie mamos giminę, atėjo laikas ir tėtės šeimos istorijos gabalėliui :)

Man teko matyti tik tėtės mamą, bet ji jau gulėjo ligos patale, kai aš gimiau, o iškeliavo anapus, kai man tebuvo vos penkeri. Pamenu tik tiek, kad atvažiuodavom į Rokiškį pas tetą, kur ji gulėjo aukštoje lovoje su daugybe pagalvių. Daugiau absoliučiai nieko. O senelio visai neteko matyti – gimiau per vėlai. :) Todėl apie juos tegaliu papasakoti tiek, kiek apie juos yra pasakojęs tėtė ir jo sesuo – mane vasaromis auginusi teta Alina.

Tačiau pradėkime kiek nuo anksčiau. Nors genealoginiam medyje galiu matyti giminės istoriją, prasidedančią nuo savo pro-pro-prosenelio, gimusio 1797-aisiais, tačiau apart vardų ir datų nelabai galiu ką daugiau pasakyti... Todėl pasakojimo pradžia realiai prasideda nuo mano prosenelio Leonardo, gimusio 1847 metais, Juodžiūnų kaime, Kupiškio rajone. Nebuvo linkęs jis ūkininkauti, tad jau nuo mažumės mokėsi savarankiškai rašyti. Tai daryti išmoko ant namų slenksčio, anglimi peckiodamas raides. Į mokyklą, kiek prisimena iš pasakojimų mano teta, jis nėjo. Tačiau rašyti išmoko taip dailiai, kad prie Caro netgi dirbo raštininku - rašydavo įvarius raštus, kurių vieno kopiją ir man teko matyti. Vedęs 31-nerių, turėjo 10 vaikų, tačiau iš jų 6 teišgyveno – tais laikais tai buvo kaip ir „norma“. Mano senelis buvo 7 vaikas 4 dukrų ir 6 sūnų šeimoje, tačiau viso išgyveno keturi „vaikai“ ir dvi mergaitės.

Mano senelis – Apolinaras gimė 1890 metais, baigė tris gimnazijos skyrius, o tada ėjo bernauti pas ūkininkus. Nepatiko jam tai. Ne visi ūkininkai gerai bernus „laikė“ – kartais trūkdavo maisto, kartais – apavo, rūbų. Tad būdamas maždaug 14-kos, išėjo mokytis siuvėjo amato. Išmokęs siūti, 15 metų važinėjo po Kupiškio apylinkes siūdamas dvarininkams, dvasininkams ir paprastiems kaimo žmonėms rūbus. Būdavo – nuvažiuoja į vieną „kiemą“, apsiūna visą šeimyną, tada jau laukia kitas užsakymas, tai susikrauna savo siuvimo mašiną ir daiktus į „kuparą“, ir važiuoja toliau kaip koks Palangos Juzė... Taip gyventi irgi nebuvo lengva, nes žmonių įvairių būta, vieni geriau, kiti prasčiau „kriaučių“ maitindavo. Tiesa, mokinių vienas kitas pasitaikydavo. O viena mokinė iš Juozapavo kaimo (Viešintų raj.), iš sodybos prie ežero taip krito jaunam siuvėjui į akį, kad pasiėmė jis ją sau į žmonas. Tai buvo mano močiutė – Marijona. Sugrįžo jie į senelio Apolinaro namus, tuo metu prosenelis Leonardas jau buvo silpnos sveikatos, trys kiti senelio broliai buvo išvažiavę į Ameriką, tad ir liko tuose namuose. Juose jiems gimė dukra – mano teta, ir vienas sūnus. Kai prosenelis Leonardas mirė, brolių iš Amerikos padedami, jie nusipirko vienkiemį „ant kalnelio“ – taip vadindavo. Ten gimė mano tėtė ir dar vienas – jauniausias brolis. Tada senelis pusiau siūdavo, pusiau ūkininkavo. Būdavo, nuvažiuoja į Kupiškį pas žydą į parduotuvę medžiagos, išrenka, važiuoja namo siūti. Arba žmonės patys atveždavo reikiamą medžiagą ir prašydavo ką nors pasiūti. Be abejo, vaikai irgi buvo senelio rūbais apsiūti. Močiutė irgi, nors „nežinau, kiek ji ten spėjo išmokti siūti, kiek ne“ – kaip juokauja teta, bet pasiūdavo vieną kitą rūbą.

Vienas iš linksmiausių pasakojimų, girdėtų apie tai, kaip senelis siuvo, yra apie priekabųjį poną. Panašu, kad senelis siuvo gerai, ir tai žinojo. Tačiau visada esti tokių, kurie kabinėjasi prie visko, kad tik galėtų pasikabinėti. Taigi atėjo ponas matuotis jam pasiūto palto. Apsirengė, sukiojasi visaip kaip prieš veidrodį, ieško prie ko prisikabinti (matomai, kad kainą galėtų numušti). Tada pradeda kabinėtis: „Man atrodo, kad viena rankovė lyg ir aukščiau nei kita...“ –Tikrai? – klausia senelis. „Na taip, lyg ir... Negerai, gal jūs pataisykit, ar pigiau tą paltą parduokit“... O mano senelis ne iš kelmo spirtas. Sako: „Gerai, ateikit po savaitės, pataisysiu...“. Ponas išeina, senelis pakabina tą jo paltą prie kitų rūbų ir siūna toliau sau ramiai kitus rūbus. Po savaitės ateina tas pats ponas, klausia, ar paltas pataisytas. Senelis, aišku, porina, kad be abejo pataisytas. Apsirengia ponas paltą ir nušvinta visas: „Na va, žymiai geriau!“ :)) Ir visas patenkintas išvažiuoja su visu paltu...

Senelis kaime buvo žinomas ne tik kaip geras siuvėjas, bet ir kaip idėjų nestokojantis inovatorius. Jis kaime pirmasis sugalvojo, kaip įrengti laukuose vandens latakus drėgmei vasarą palaikyti, jis pirmasis kaime sugebėjo visus keturis vaikus išleisti į mokslus, kas tuo metu buvo tikrai nelengva.

Kai tetos užklausiau, kaip jam pavykdavo ir siūti, ir ūkiu dar rūpintis, tai ji nusijuokdama pasakė, kad jie, vaikai, didumą darbų nudirbdavo. Laukus apakėdavo, bulves nukasdavo... dar padėdavo mokiniai, kurių vis turėdavo senelis, kuriuos siūti mokė.

Apie tai, koks buvo jų gyvenimas, nemažai galima rasti knygoje apie Kupiškio kraštą „Keliai veda Kupiškin“, kurios jau yra išleisti trys tomai, tačiau man teko matyti vos vieną. Viliuosi, kad kada nors ta knyga pateks ir į mano rankas, nes dabar vos ko tik paklausiu tetos, ji man atkerta: „ Tai aš gi knygoj apie tai rašiau“ :)

Na bet apie karą gal ten nerašė, nes vos man paklausus pradėjo pasakoti:
„Karo metu aš dar mokiausi. 1943 baigau gimnaziją. Porą metų buvau namie. 1945 rudenį išvažiavau į Vilnių. Na o kai buvau namuose, buvo vokiečių metas. Atvažiavo vieną sykį į sodybą vokiečiai, jie rinkdavo kariuomenei viską, kas tik galėjo tikti... Tai atvažiavo pas mus, o vertėjas – toks jaunas kavalierius. :) O aš, matai, baigus gimnaziją, ne šiaip sau. Tada mama tuoj kiaušinienės prikepė, pomidorų jiems įdavė, o mes išėjom paskiau su tuo vertėju po sodą pavaikščiot, tai dabar, jau kai mama pamylėjo taip tuos vokiečius, tai jau einam į tvartą, o ten – karvė, kurią jau kaip ir reikėtų atimti... O tas vertėjas sako vokiečiams – ji tuoj teliuką turės, negalima imti... Kiaulė tai buvo į vidurį lauko nuvežta ir paslėpta iškastoj duobėj, įdėta į specialią dėžę. Na, tai kai jau šitaip, kai pamatė, kas vos viena vargšė karvė tėra, tai iš mūsų kiemo nieko ir nepaėmė... „Apmylėjom“ vokiečius va taip... :) Paskiau vieną sykį norėjo mane išvaryt į darbus. Rinko darbininkus prie geležinkelio, tai mama išverkė, kad neimtų, tai šiaip ne taip atlikau. Būdavo – veidą išsiteplioju, kasas negražiai kreivai susipinu, negražiai apsivelku, kad tik neimtų... Visokių triukų būdavo...
Žinai, ir būdavo – vieni ateina iš miško, o paskiau, kai jau vokiečiai praėjo, tai rusai atėjo. Tai buvo, kad skrebai (taip juos vadinom) ateina dieną, o miškiniai – naktį :)
Miškiniams reikėdavo duoklę duot. Ateina raštelis, kad reikia ko nors. Tai tėtė vieną sykį vidpadžius įdavė, kitą kartą – lašinių. Sunku buvo laviruot tada kaime, kad niekas nepamatytų, kad nesugautų.

Tokios va istorijos nuotrupos apie mano senelius iš tėtės pusės. Nuotraukose – mano seneliai dviese (~ 1923 m.) ir su visais keturiais vaikais (~1934 m.).

4 komentarai:

kolbute rašė...

Graži ir tavo tėvelio giminės istorija. O tavo tėtis tai gal antras iš dešinės? Beje, tendencija jūsų giminėje ne tik mėlynos akys, bet ir kaligrafija - kriaučiavimas - architektūra - rankdarbiai :)
Jei sudarinėji giminės medį, tai gal kokių internetinių programų pagalba? Gal kartais galėtum parekomenduoti kokią programą?

agnė rašė...

Taip, mano tėtis antras iš dešinės :)
O kad per genus ir polinkiai kažkokie persiduoda, tai manau, kad taip...

O dėl giminės medžių, apie kuriuos dar ateity parašysiu, tai tiesiog su Adobe Illustrator'ium rašau, paišau - kažkaip net nepagalvojau, kad tam gali būti kokia speciali programa, bet labai tikėtina, kad tokia yra... :)

agnė rašė...

Astule, čia kažkokią vieną radau tinkančią Mac Os'ui:
Genealogy Pro 2.2

Asta iš Bazelio rašė...

Dėkui labai. Būtinai pažiūrėsiu :)