Portretas Nr L.V.-M. ir skrybėlaitės

Turėjau progą nunerti dvi skrybėlaites savo buvusios klasiokės dukroms. Nėriau, o galvoje sukosi įvairūs prisiminimai :) Nepamenu, kaip su ja susėdom į vieną suolą – nuo pat pirmos klasės ar po metų kitų. Tik pamenu, kad paprastai rinkdavomės antrą suolą nuo priekio, kuriame vis trūkdavo vietos – tai alkūnės pindavosi, tai sąsiuviniams vietos trūko. Būdavo, kad pasipykdavom, o paskui ir vėl taikydavomės. Dar dabar kažkur tarp vaikystės daiktų, dėžėje, į vieną mažą maišelį laikau sudėtus vieno mūsų susipykimo ir susitaikymo susirašinėjimus – ant mažų popieriaus skiautelių paliktas žinutes. Ant vieno jų yra nupieštos dvi susikibusios rankos su užrašu apačioje: „Tai draugaujam?“ :)

Šiandien daug mokyklinių dalykų jau pasimiršę. Nors dažnai prisimenu, kaip svečiuodavausi pas ją namuose, kur buvo nepaprastai aukštos lubos ir įspūdinga erdvi stiklu dengta senamiesčio laiptinė mediniais laiptais, ant kurių lyjant kapsėdavo vandens lašai... Kažkodėl ta laiptinė man paliko labai didžiulį įspūdį. :)

Taip pat prisimenu jos sodą, į kurį pakviesdavo kartu važiuoti jos tėvai, ir kaštoną, kurį klasiokė pasodino šalia sodo namo. Pamenu, kaip siuvomės kartą kuprines iš atraižų, o paskui išdidžiai jas nešiojome.
Nors paskutinėse klasėse visgi mūsų keliai išsiskyrė, tačiau šiandien jie vėl karts nuo karto susipina :) Kad ir per... srybėlaites :)