2009 m. vasario 5 d., ketvirtadienis

Smuikas ir... scenos baimė

Perskaičiusi Austėjos įrašą apie Joshua Bell, grojantį Vašingtono metro stotyje, prisiminiau vakarykštį sapną. Sapnavau, kad atėjau prieš egzaminą pas savo smuiko mokytoją ir paprašiau, kad leistų man groti Paganinį (oho, tai bent ambicijos! :). Smuiko mokytoja pažiūrėjo į mane ir tarė:
– Pagaliau tu kažką rimto pasirinkai. Žinoma, grok. :)

Ir, kaip kad sapnuose dažnai nutinka, po keleto akimirkų aš jau stovėjau su smuiku rankose, prieš akis pasistačiusi natas, virkdydama savo tamsaus medžio smuiką, kurį brolis vaikystėje vis siūlydavo trenkt į sieną, idant tas sulūžtų, ir man nereikėtų kankintis bei verkt, kai dešimt kartų kartojamas motyvas nepasiduodavo įveikiamas... :) Ir taip – pirmus 7 metus, po kurių pagaliau pradėjau jausti grojimo malonumą – tada, kai „džyrinimas“ pagaliau pradėjo virsti muzika... :)

Dažnai sapnuoju, kad groju. Paprastai po tokių sapnų vėl traukiu smuiką į dienos šviesą ir improvizuoju, pamiršusi laiką, arba, atsispausdinusi iš interneto kokias nors natas, groju, gėrėdamasi kiekvienu melodijos vingiu.

Išsitraukiau vakar iš natų krūvos Ennio Morriccone's Chi Mai, mat buvom su kaimyne Viktorija (kuri groja pianinu) sugalvojusios surengti buitinį mini koncertėlį kelioms Čikagos lietuvėms. Pavyko visai neblogai, tačiau tokiais momentais, kaip visada, ir vėl buvau priversta prisiminti per gyvenimą taip ir nenugalėtą savo scenos baimę. Nežinau, kuo tai paaiškinti, nežinau, kuo ji nugalima, nes ji jau tarsi tapo neatsiejama mano muzikinio gyvenimo dalimi, išlendančia tuomet, kai atsiranda vos vienas klausytojas... Dar vaikystėje, pamenu, galėdavau namuose groti tik užsidariusi ąžuolines svetainės duris, per kurias vis tiek, įtariu, viskas girdėdavosi, tačiau bent man ramiau būdavo įsivaizduoti, kad manęs niekas negirdi :) Todėl egzaminai man visuomet būdavo kančia. Ne todėl, kad nebūdavau jiems pasiruošusi. Greičiau todėl, kad visuomet norėdavau nugalėti savo „priešą“ ir, aišku... man nepavykdavo :) Taip kaskart tekdavo nuliūdinti savo smuiko mokytoją, kuri prieš egzaminą džiaugdavosi, o jam praėjus – liūdėdavo, kad ir vėl „susimoviau“ :)

Tačiau egzaminai ėjo ir praėjo. Smuikas keletą metų gulėjo nepaliestas, o aš kas kartą susigraudindavau vos nugirdusi kur nors ką nors juo grojant. Netrukus jį pati ištraukiau į dienos šviesą – tuomet, kai vienam spektakliui teatre buvo suburtas orkestrėlis. Kai išėjau iš teatro ir persikrausčiau į Londoną, supratau, kad žiauriai jo pasiilgau, todėl vos pirmai progai pasitaikius, atsivežiau smuiką į salą. Čia smuikas tarsi iš naujo suskambėjo mano rankose, ir jau galvojau, kad nugalėjau tą nelemtą scenos baimę...

Tačiau, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Nes kartu su manimi ta baimė ėmė ir persikėlė į... kitapus Atlanto :)

Ar ją kada prisijaukinsiu – nežinau. Bet tikrai dar ne kartą sapnuosiu, kad groju, dar ne kartą po tų sapnų (ir ne tik po jų) trauksiu iš futliaro smuiką ir grosiu. Ką? Na, kad ir G.Donicečio „Una Furtiva Lagrima“... :)

7 komentarai:

Anonimiškas rašė...

O jūs išdrįskit. Savo talento nereikia slėpti. Tai tas pats, kas atverti savo sielą ir parodyti kuo gyveni. Juk kažkas tuo žavėsis, kažkam tai suteiks malonumą, nuskaidrins akimirką. Žinau, kad nejauku, yra baimė, bet vėliau ji praeina ir atsiranda rišys su publikam kuris įgalina atlikti savo numerį taip, kaip jokiose repeticijose nepavyko.
Patykėkit, žinau ką sakau. Tik reikia išeiti į sceną norint save atiduoti, o ne pasirodyti. Todėl scena ir egzaminas nebus tas pats.
Aš labai norėčiau išgirsti jūsų grojimą :)
Sėkmės.

Zita

agnė rašė...

Ačiū, Zita :)
Jūsų žodžiuose yra daug tiesos.
Labai daug tiesos...

Dalius Simanavicius rašė...

butent... jei nori tik pasirodyti, tai dazniausiai nieko ir nepavyksta... uzkabinai su situo savo resineliu ir man kazka giliai... nesenai buvau prisedes prie klepo. pamaigiau pamaigiaiu susvetimejusius klavisus ir prisiminiau audringus studiju laikus. Laikus kuriais rasiau eiles ir jas dinuodavau. Grojau, nors niekada kaip tu muzikos mokyklos nelankiau ir iki siol nepazystu jokiu natu. O kur dar megejiski bugnu padauzymai grupeje, kuri irase tik viena gabala tikroje irasu studijoje, bet tas gabalas buvo koki menesi topuose per radija... ir tai tik todel kad noredavosi duoti o ne pasirodyti. Tikra tiesa. Velnias kaip ir vel noriu pradet groti... gal dar nevelu?

agnė rašė...

O, tie laikai su grupele smagūs buvo :) Kaži, ar dar įrašas yra? Žinau, kad kažkokioj kasetėj dar buvau vieną kartą aptikusi...
O dėl grojimo - tai pianiną gi turit namie. Kas trukdo? :)

Dalius Simanavicius rašė...

neber kas primintu - kiek bandau atgamint tuos gabalus kuriuos mokejau groti - nu nebesigauna nieko ir tiek... gaila...:(

seta rašė...

o jeigu groti nusisukus nuo auditorijos? galima būtų įsivaizduot, kad nieko nėra. :) Kitą kartą atrodo, kad auditorija reikalauja / verčia "pasirodyt". Yra daug žmonių (o gal net ir visi tokie truputį), kurie labai greitai reaguoja į savo pašnekovus ir pagal tai, kaip tie užduoda toną perima pokalbio manierą. Juk net patarlė yra - kaip pagiry šauksi, taip girioje atsilieps (ar atvirkščiai, reiks pasitikrinti). Štai ir gaunasi, auditorija nori nenori turi lūkesčių, o būdamas geras žmogus stengiesi juos patenkinti. :) Galima net ir širmą kokią sugalvoti. Man taip klausytis būtų net smagu - nereikia žiūrėti į grojiką, lieka tik garsas, lengviau atsiriboji nuo vizualinių vaizdų. Turėjau tokį dėstytoją, kuris klausydamas tarpinio projekto pristatymo užsimerkdavo, kad galėtų patikrinti ar tai ką girdi tariant yra tiesa ir ant popieriaus. ;) O ir koncertuose esu mačiusi gana daug žmonių, kurie klausosi užsimerkę. Tiesiog žanras - garsas, o ne vizualinis/akustinis šou.

Bett rašė...

Aš visada ieškojau kur geri muzikos mokytojai ..