. . .

Tu pėdas paliki man ant sniego –
Nors ištirps, ir nebeliks žymės,
Visuomet už lango krintant snaigėms
Mano širdį tyliai jos palies...

Prisipildys dėkingumo taurė,
Meilė tavo vėl sparnus išties.
Atgimusi dvasia pakils į aukštį
Ir su tavim vienybėj susilies...

Neliks dienos, neliks nakties, tik tirštas rūkas.
Riba išnyks tarp dabarties ir ateities...
Toks laikinas šis mano kasdienybės rūbas –
Viltim susiūtas, padabintas pažadais...

Neliks ir nieko, kas nepasakyta.
Nauja daina iš lūpų išsilies.
Dainuosiu ją ir aš – paberdama ant sniego
Naujas pėdas, kurias kadaise man tu dovanų nešei...