2008 m. gruodžio 3 d., trečiadienis

Kaip gimsta idėjos

Būna taip, kad vienu ir tuo pačiu metu žmonės pradeda klausinėti tų pačių klausimų... Atrodytų, tarsi susitarę... :) Taigi taip nutiko, kad pastarosiomis dienomis daug kas manęs klausinėjo apie... idėjas. Apie tai, iš kur jų gaunu, kaip sugalvoju, ar pati sugalvoju, ir panašiai. Aišku, stebėtis gal ir nereikėtų, nes tai paprasčiausiai susiję su paskutiniais mano rankdarbiais, tačiau tai ir vėl mane sugrąžino į vieną dieną, kuri atvėrė man akis į idėjų atradimų pasaulį... :)


Buvau antrame kurse, kai projektavimą mums dėstė savo isteriškumu ir piktumu pagarsėjęs dėstytojas A.Š. Jau pirmame kurse buvome gąsdinami vyresnių kolegų, kad tai – antro kurso siaubas baubas, dėl kurio kai kurie neišlaiko įtampos ir meta ar bent laikinai atideda mokslus (kaip ir nutiko kitai mūsų grupei, jau spėjusiai pereiti tą „pragarą“, ko pasekoje keletas kursiokų iškrito iš žaidimo). Įdomu tai, kad tam dėstytojui į komandą (projektavimą paprastai dėsto du arba trys dėstytojai) buvo parinktas dėstytojas E.S., dėl savo švelnaus būdo vadinamas „urbanistikos katedros moterimi“ – tarsi atsvara piktajam A.Š. Ir štai vieną kartą, kai nuožmiajam dėstytojui visi studentai tą dieną pasirodė esantys „debilais“, „tinginiais“ ir pan., jis tiek susinervino, kad trenkdamas durimis išėjo iš auditorijos, prieš tai spėjęs pasakyti: „Tik kopijuot ir temokat. Jūs ką, idėjų nesugebat susirasti?“...

Auditorijoje kuriam laikui įsiviešpatavo tyla. Nei švelnusis dėstytojas E.S., nei kuris iš mūsų nedrįso pratarti nei žodžio, o daugumos galvoje įkyriai zyzė: „idėjos... idėjos...“. Mat taip dažnai kartojamas, šis žodis tapo beveik keiksmažodžiu, kurio niekas padoriai taip ir nesuprato. Kur jų reikia ieškoti bei kaip tai padaryti, buvo didžiausia mįslė. Nes iki tol iš tiesų, daugiausiai, ką sugebėdavo dauguma iš mūsų, tai geriausiu atveju ką nors nusikopijuoti iš architektūros meistrų bei plius minus kai ką pataisius pristatyti kaip savo darbą, ką dėstytojai laaabai greitai užuosdavo, leisdami suprasti, kad jie irgi varto tuos žurnalus, kuriuos vartome mes, tų idėjų „ieškodami“... O jei bandydavom ką nors padaryti savo, iš karto buvo lengva ranka nubraukiama bei pasakoma: nėra idėjos, skysta, blogai, bla bla bla, bla bla bla...

Netikėtai iš auditorijos galo pasigirdo nedrąsus vieno kursioko balsas: „O tai kaip tų idėjų reikia ieškoti..?“ E.S. nusišypsojo ir paklausė: „O jūs ką, nežinote?“. „Neeee...“ – sutartinai kaip avių banda atsiliepėme visi iki vieno. Dėstytojas kiek suglumęs atsistojo ir, pasakęs, kad tuojau sugrįš, išėjo iš auditorijos. Visai netrukus jis grįžo nešinas dviem pusėtino storio architektūriniais žurnalais, kurie buvo seniai mūsų perversti ir įvardinti kaip ne itin įdomūs, mat juose neįžvelgėm nieko naudingo. Tuo labiau, kad jis neturėjo nieko bendro su tuo metu mūsų projektuotais motelių kompleksais...

– Žiūrėkit, – tarė E.S., atversdamas pirmąjį pasitaikiusį žurnalo puslapį mums, kaip vapsvoms prie medaus susispietusiems apie dėstytojo stalą. – Matote šį planą?..
– Na, taip... ir..? – kiek nepatikliai stebėjom švelnųjį dėstytoją, nelabai tikėdami, kad jis ką nors gero čia mums pasakys... Tuo tarpu jis pradėjo mūsų klausinėti, kas mums vienoje ar kitoje iliustracijoje, nuotraukoje ar schemoje užkliūna. Tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Vardinom, kas kam pasirodė įdomu – tai koks ant sienos esančio lango rėmas, tai, žiūrėk, kokia įdomi proporcija kliuvo už akies, spalvų dermė, galiausiai, kokia nors įdomi kreivė intrigavo bei skatino tyrinėti tai, kas iš primo žvilgsnio atrodė visai neįdomu ir gal net nuobodu... Be to, juk tai – tik mažos detalės, todėl ir toliau sunku buvo suprasti, kuo visa tai siejasi su idėjų dideliems kompleksams paieška...

– Tai va, – galiausiai, tarsi artėdamas prie apibendrinimo, tarė dėstytojas. – Matote, jums visiems kažkas patinka arba nepatinka, tiesa? Jūs norite, kad jūsų projekte būtų viskas, kas jums patiktų? Tai imkite ir susirinkite tas visas idėjas, kurias čia pamatėte, kurios jums patiko, į krūvą, bei pastatykite iš viso to SAVO kūrinį...

Ta akimirka savo paprastumu buvo geneali. Sakyčiau, apvertusi labai daug ką mano gyvenimo suvokime, kuriame iki tol idėjų paieškos siejosi su aklu kopijavimu, vadinant tai „radau idėją“... Nes idėja – tai ne visuma, kurią norisi nukopijuoti, bet SIŪLAS, ant kurio tarsi žemuoges suneri savo pasaulėžiūrą, savo skonį, savo išmonę, ir iš tų „žemuogių“ sukuri tai, ko niekas, tik tu, tegali sukurti kaip individualus ir nepakartojamas, vienintelis šios planetos gyventojas :)

Tais metais iš mūsų grupės neiškrito nei vienas studentas. Ir aš tikiu, kad taip atsitiko būtent dėstytojo E.S. dėka. Per dvi savaites iš savo projekto, kurį prieš tai lengva ranka kaip netinkamą vis nubraukinėjo nuožmusis A.Š., padariau geriausio balo vertą projektą. Ne, ne todėl, kad buvau pirmūnė ir stropiai mokiausi. Todėl, kad mano projektas turėjo idėją. Paprastą, kaip trys kapeikos. Tai buvo kažkur žurnale pastebėta kreivės ir ovalo kombinacija. Tiesiog – nubrėžta pieštuku, lyg tarp kitko, tarsi kas būtų tai nubraižęs sėdėdamas su telefono rageliu rankoje, iš neturėjimo ką veikti... Tačiau man patiko tas kontrastas, kurį sudarė uždaras ratas ir į niekur skriejanti kreivė atvirais galais. Tai užfiksavusi jau, žiūrėk, audžiau mintį, kad mūsų gyvenimas sukasi ratu, o į tą ratą kažkas neišvengiamai „įvažiuoja ir išvažiuoja“... Lygiai kaip ir motelio, kurį projektavau, gyvenime – motelis ir jo administraciniai pastatai „stovi vietoje“, bet palei vangią kreivę „juda“ atokiau esantys namukai, kuriuose vos ne kas parą „įvažiuoja ir išvažiuoja“ nauji ir seni gyventojai... Idėja, kuri pradžioje tarsi sniego gniūžtė, buvusi labai mažytė, apsilipdė pakeliui surinktu sniegu, ir tapo didžiule, išbaigta visuma – didžiuliu projektu, prie kurio paskutinėmis dienomis ir naktimis teko dirbti be miego beveik iki haliucinacijų. Tačiau idėjos atradimo diaugsmas teikė didžiulę palaimą, ir taip reikalingų tuo metu jėgų... Be to, neretas turbūt žino, kad tas kreivės ir ovalo motyvas tapo tarsi mano vizitine kortele kituose darbuose, kas įgavo charakteristiką „agniška“ :)

Tai buvo tik vienas pavyzdys, bet ir šiandien visuomet prisimenu tą paskaitą ir tą dviejų, taip skirtingų dėstytojų indėlį į idėjos, kaip konkretaus, apčiuopiamo dalyko, atradimą. Į jos suvokimą. Stebiuosi, kad darydama šiandien papuošalus, aš lygiai taip pat ieškau „idėjų“. Vartau panašius, kitų darytus darbus, iš kurių atsirenku kartais vos vieną mažytį gabalėlį, tinkantį mano užmačiai, vienai ar kitai draugei, kuriai bus skirtas papuošalas, ir iš to vieno gabalėlio, iš to 1 milimetro gimsta kūrinys. Kūrinys iš kurio, niekada nežinai, kažkas kitas gal pasiims kokią idėją... :)

Karikatūros - Herlufo Bidstrupo

6 komentarai:

Akvile rašė...

Ne tiek straipsnis užkabino, kiek sentimentų iliustracijos sukėlė - ech., turėjau tą karikatūrų knygą vaikystėj ir vartydavau, vartydavau.. kaip smagu jos fragmentus čia rasti :)
o už tekstą ačių. Gal gims kokia idėja :)

agne rašė...

Aha, turėjom ir mes tą H.Bidstrupo knygą :) Super karikatūristas, vis tik :)

Markas rašė...

Vaje.. pamenu ir aš tuos A.Š. pragaro ratus :) visai neseniai dar su kolegom apie tai kalbėjom. Pamenu vertė mus per klauzūras paišyti "linksmesnėm" spalvom. Na, kad jo neliūdint ir nuotaikos negadint. Taip mūsų grupėj šalia "šiltų" bei "šaltų" atsirado ir "linksmos" spalvos.

agne rašė...

Markai :)
Bet va, bent yra ką prisiminti :))

Dalius Simanavicius rašė...

is savo varpinės ir praktikos apie idėjas - man geriausios idėjos ateina tada, kai negalvoju apie tai kaip iš to uždirbti, o kai pagalvoju apie tai, kaip geriausiai galečiau padėti klientui su tuo darbu. Tik tada kai galvoju apie tai ir ateina geriausios idejos. As sventai tikiu kad mes esame tik tarsi "radio imtuvai" ir jei esam save nustatę gerais dažniais tai ir sugaunam ta "idėją" o jei esam pikti, ar galvojam tik apie save ir dar banaliai žemiškai - nieko gero tada nesigauna. Jei man kas butu prieš metus pasakes kad taip galvosiu ir kalbėsiu - bučiau nepatikėjęs - bet savo kailiu štai ką patyriau - visi geri darbai ir geros idėjos ateina tik tada kai nuo savęs atsiriboji ir galvoji tik apie tai kaip kažką originalaus sukurti, kitaip tariant turi negalvoti apie save ir nesusireikšminti, būti kukliu, paprastu, bet kūrėju. Aleliuja.

Dalius Simanavicius rašė...

siandien beje isgirdau pirmą karta iš vieno savo kliento idomų mano veiklos įvertinima - sako: visi tavo sukurti ženklai yra NUOŠIRDŪS. Jėga, labai kažkaip nudžiugau:)