Pirmasis jų nutiko prieš daugiau nei pusantrų metų, kai mano artima draugė, su kuria susipažinau Londone, buvo pakviesta dirbti tarptautinėje kompanijoje, užsiimančioje... Jungtinių Arabų Emiratų kultūros strategijos planavimu... Apie jos darbą daugiau nieko ir nežinau, nes jai apie tai tiesiog draudžia kalbėti pasirašyta darbo sutartis...
Prieš kokį pusmetį kitas draugas, taip pat iš Londono, atsiuntė nuorodą į trijų neilgų reportažų apie JAE miestus – Dubajų, Abu Dabį ir Dohą – seriją.
Tuo tarpu prieš mėnesį pasižiūrėjau dar ir Algimanto Čekuolio laidą apie JAE plėtrą, kur pirmu smuiku pradeda groti tarptautinis verslas, švietimas ir kultūra.
Na o paskutinis lašas šioje taurėje buvo prieš keltą dienų mane pasiekusi žinia, kad į Abu Dabį išvyksta kompanijos, kurioje dirbu, projektų vadovas, su kuriuo ir per ugnį, ir per vandenį praeita savu laiku, dirbant prie tų pačių „arabiškų projektų“ tame pačiame JAE miestų trikampyje... Gaila, labai gaila. Bet gyvenimas tęsiasi, gimdydamas vis naujas ir naujas mintis.

Kadaise, kai žmonės sumanė statyti Babelės bokštą, jie turėjo vieną tikslą – nepaklusti Dievo paliepimui išsisklaidyti po visą pasaulį. Vietoj to jie sumanė kai ką kardinaliai priešingo – pastatyti bokštą, kaip žmonių vienybės simbolį, kuris būtų pats aukščiausias, pats matomiausias viso to ženklas, kaip žmogaus galybės ir viešpatavimo ženklas... Juk pasiekti Dievo galybę ir gal net ją perspjauti – vieni niekai, tereikia pastatyti dangų siekiantį bokštą...
Deja, užbaigti to darbo taip ir nepavyko, ir žmonės vis tik buvo priversti išsisklaidyti po visą žemę, kuri tuo pat metu, pasak Biblijos, buvo padalinta į žemynus.


Iki tol, kol mano projektų vadovas neišvažiavo į Abu Dabį, gan paviršutiniškai žiūrėjau į tai, ar arabai sugebės pritraukti tiek žmonių į tuos miestus, kurie turi būti kažkada užpildyti ne tik pastatais, bet ir žmonėmis... Dabar gi pradedu net neabejoti, kad labai greitai jiems tai pavyks. Ir panašu, kad arabai pasistengs susirinkti ne emigracines „atliekas“, bėgančias nuo sunkios ekonomikos ar nesaugios socialinės politikos savose šalyse, bet tuos, kurie yra geriausi. Ir tuo pasirūpins netgi ne jie patys, o patys kitataučiai, tokie kaip mano pažįstami, vis dažniau ir dažniau išvykdam ne vakarų, bet pietryčių kryptimi...
Na o šalia viso to, kol likęs pasaulis ieško alternatyvių kuro šaltinių, arabai savo susikrautą iš naftos kapitalą verčia didžiausiais pasaulyje parduotuvių centrais, didžiausiais pasaulyje oro uostais, brangiausiais pasaulyje patiekalais ir visu kitu, prie ko limpa žodžiai „didžiausias“, „aukščiausias“, „brangiausias“, „geriausias“.
Iki tol, kol ruletė vieną dieną pasisuks kita kryptimi... Juk nėra nieko pastovesnio už kaitą...
Dar pora nuorodų apie JAE architektūrą:
http://www.burjdubai.com
http://www.dubai-architecture.info
1 komentarai:
Tikrai įdomu kaip su tais arabais bus. Prieš pusmetį jie vargo, kur dėti pinigus kai nafta kainavo ~120-140 USD, o dabar baimė sukasi į kitą pusę - ką daryti su projektais kurie suplanuoti turint kitokią naftos kainą. O be JAV JAE patys nelabai kas yra, bent jau kol kas. Ką darysi su nafta, kurios niekas nenori pirkti. Na bent ne tokia kaina, kuri išlaikytų mylios dangoraižį :)
Rašyti komentarą