Boružės

Sėdžiu prie savo mažo kompiuterio stalelio, užverčiu galvą į lubas ir matau... boružę...
Užtraukiu užuolaidą, kad nešviestų man į ekraną saulė, atsisukusi po pietų į mūsų langus, ir matau ant jos... boružės, lipančios langu, šešėlį...
Pasuku galvą, pasižiūriu į sieną, ir vėl matau... boružę :)
O, va dar viena ką tik perskrido kambarį ir pasiklydo beplėvesuojančiose užuolaidose...

Nuo pat vaikystės man boružės buvo mieli padarėliai, kuriems, patupdytiems ant smiliaus galo, dainuodavome: „Dievo karvyte, skrisk į dangų, ten tavo vaikai verkia ant lango...“

Iki šio nesuprantu, kaip boružė susijusi su karvėmis, bet tebūnie, nenukrypkime nuo temos. Tačiau šiandien yra kitaip. Šiandien man šie mieli padarėliai virtę kažkuo panašiu į tarakonus, kurie įlįs, jei tik ras plyšį. O kadangi lango rėme yra mažas plyšelis nuo lietaus susirinkusiam vandeniui išbegti, jis joms tiesiog idealus, kad savo kompanija paįvairintų mūsų buto interjerą. O pernai, kai tokiu metu važiavom į Viskonsino valstiją, sužinojau, kad boružės gali skraidyti debesimis bei pakankamai nemaloniai kandžiotis ir lįsti į akis...

Ar būčiau tuo patikėjusi vaikystėje, kai tai buvo vieni mieliausių padarėlių?..
Tai va, vienas tokių mielų padarėlių pernai visą žiemą gyveno ant mūsų kilimo - interjero paįvairinimui :)