2008 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Įkvepiantys pavyzdžiai

Kai mano klasiokė susilaukė ketvirtosios atžalos, bendrų pažįstamų reakcijos daugumoje buvo tokios: „Na bet ji tai pavaro...“, „Ale ot, duoda...“ ir panašiai... Visgi keturi vaikai šiuolaikinėje visuomenėje yra ganėtinai nemažas iššūkis, į kurį žiūrėdamas ne vienas pavydi ištvermės, sugebėjimo planuoti savo laiką bei viską suspėti...

O aš tuo tarpu ne pirmą savaitę stebiu per TV laidas apie šeimos, kurioje auga 8 vaikai, gyvenimą. Poros pirmagimiai – dvynukės mergaitės, kurių broliai ir seserys – keturias metais jaunesnis šešetukas... Įdomu tai, kad laida buvo pradėta rengti su ta intencija, kad padėtų amerikiečiams atmerkit akis į realybę ir pamatyti, koks yra tikras šeimos gyvenimas: ne tik su plačiomis reklaminėmis vaikų šypsenomis, įsimylėjusių tėvų flirtu, bet ir su paprasta kasdienybe – vaikų peštynėmis, tarpusavio konfliktų sprendimu ir kitais kasdieniais iššūkiais. Mat katastrofiškai augant skyrybų skaičiui, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad statistinis amerikietis šeimyninį gyvenimą įsivaizduoja kaip gražią pasakos pabaigą „gražiai ir laimingai gyveno”, o susidūrę su pirmu tarpusavio konfliktu, jau galvoja apie skyrybas, užuot mokęsi jį spręsti.


Laida iš tiesų įdomi. Gal todėl, kad šeima nepaprastai gerai jaučiasi prieš kameras, ir gyvenimai nėra suvaidinti. Nei suaugusieji, nei vaikai nesistengia būti geresniais, nei yra, gražesniais, nei norėtų ir pan. Tuo tarpu kitos panašios laidos neturi tokio pasisekimo, nors jų herojai – tėvai auginantys 13 ar net 17 vaikų...

Kaip ten bebūtų, pasižiūri į tokius pavyzdžius ir galvoji: visgi, viskas gyvenime įmanoma. O nejučia pajunti, kad pats, kažkada visai negalvojęs apie vaikus, na, gerai, tarkim maksimum apie vieną, pradedi galvoti, kad tai ne taip jau ir baisu... O netrukus pagauni save galvojant apie kokį... kad ir trejetuką... :)

Realiatyvus tas gyvenimas, kuriame yra vienokių bei kitokių pavyzdžių...
Todėl jei kada savęs klausėte, kodėl taip įdomu stebėti/sekti kitų žmonių gyvenimus, bet neradote atsakymo į tai, dabar jį turite: pavyzdžiai visuomet įkvepia. Jie – tarsi kasdienai nedideli spyriai į minkštesnę ar kietesnę kūno dalį – priklausomai nuo to, ko labiausiai reikia tam, kad eitume į priekį, prisilaikydami vieni kitų...

3 komentarai:

austejal rašė...

:) visom keturiom pritariu Tavo pozityviai minčiai: pavyzdžiai iš tiesų visuomet įkvepia! Ir, žinai, ką? Vienas žmogus gali būti pavyzdys kaip visada visus daiktus padėti į jiems skirtas vietas; kitas - kaip nepalūžti, kai Gyvenimas bando; trečias - kad galima pasiryžti išmokti gaminti maistą net tada, kai ilgą laiką atrodė, kad tai - MISIJA NEĮMANOMA :) Smagu, kai gali kabintis į kitų pavyzdžius ir eiti į priekį....

agne rašė...

Aga, labai :)

Rūta rašė...

Laaaabai žemai lenkiu galvą prieš tokias mamas ir šeimas, kurios nebijo auginti vaikų ir spręsti konfliktus, o ne bėgti nuo jų.