Lietus ir rinkimai... ne Lietuvoje

Po įprastai karštos vasaros šiandien Čikagos dangus pagaliau prapliupo lietumi... Iš tiesų smagu... Ypač, jei tenka laimė tokiu oru sėdėti namuose. Deja, man šiandien teko kiek kitokia laimė :) Bet vis tiek smagu. :)

Iš pat ryto sėdau į traukinuką ir pasileidau Čikagos centro link. Tačiau išlipus supratau, kad apsivilkusi tik plonyte be rankovių „maikute” (glaustinuke, ar kaip ji ten lietuviškai turėtų vadintis:) bei medvilniniu švarkeliu, ryškiai nepataikiau į sezoną. Tuo labiau, kad miesto centre, kaip įprasta, siautė dar ir nuo Mičigano ežero kylantis vėjas. Tad pirmiausia, ką padariau, tai užsukau į parduotuvę ir nusipirkau šalikėlį – daiktą, kuris visuomet mane sušildo. Taip susidraugavau su vėju, o baltas didžiulis skėtis saugojo mane nuo lietaus... Gal tiksliau reikėtų pasakyti, kad saugojo tik viršutinę mano kūno dalį, nes nuo pusės blauzdų buvau iki siūlelio šlapia... Gerai, kad kelnių medžiaga buvo pakankamai plonytė, tad vos užsukus į kokią parduotuvę apdžiūti, jos greitai vėl tapdavo sausos. Tą sunku, tiesa, buvo pasakyti apie batus, kurie, aišku, buvo vasariniai, zamšiniai, su mažomis skylutėmis – suprask, kad nebūtų taip karšta :), žodžiu, kaip ir sakiau, – viskas ne pagal sezoną :) Tai va, per tas mažytes skylutes lietutis labai maloniai skverbėsi į vidų, ir tuoj mano kojos žliugsėjo taip, tarsi ne vanduo būtų batuose, bet batai vandeny (nors šiaip tai taip ir buvo šoliuojant per balas :).

Šiaip ne taip, besišypsodama kitiems su lietumi kovojantiems praeiviams, pasiekiau Lietuvos Respublikos kunsulatą JAV. Sutvarkiusi asmeninius reikalus, dėl kurių čia važiavau, taip pat padaviau ir prašymus užregistruoti mus su Darium spalio mėnesį vyksiantiems seimo rinkimams. Prisipažinsiu, kad niekuomet nesu balsavusi būdama užsienyje, todėl labai smalsu, kaip viskas bus suorganizuota čia. Įdomu, kiek iš čia gyvenančių lietuvių iš viso eina balsuoti... Kiek iš jų realiai seka situaciją Lietuvoje, kuriai daliai iš jų rūpi Lietuvos ateitis...

Mums rūpi. Ir greičiausiai ne tik todėl, kad ruošiamės grįžti, bet ir dėl to, kad visuomet norisi didžiuotis Lietuva, o ne girdint ją linksnuojant ne pačiose geriausiose situacijose...

Lygiai taip pat šlapiai grįžau ir iki trauknių stoties :) Pora valandikių kelio, ir buvau namuose... Ech, kaip gera vėl įlįsti į sausus rūbus, išsivirti karštos arbatos ir ją gurkšnojant žiūrėti į už lango lyjantį lietų... Visai kaip Lietuvoj :)