2008 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

Mano vaikystės draugės...

Perskaičiusi Austėjos blog'e apie vaikų draugus pati prisiminiau savo vaikystę bei galybę jos metu turėtų draugų. Sunku dabar prisiminti save ir tai, ar buvau draugiška, ar ne, tačiau sprendžiant iš to, kad visuomet turėjau nemažai draugių, galėčiau daryti išvadą, kad visgi buvau gan draugiška :)

Šalia tų nesuskaičiuojamų draugių iki šiol prisimenu ir labai daugelio savo draugių... tėvus. Nežinau, kodėl, tačiau jiems aš visuomet keldavau šimtaprocentinį pasitikėjimą, ir jei kuri iš mano draugių pasakydavo, kad eina kur nors su Agne, tai būdavo tarsi garantas, kad jų atžala – su teisinga kompanija, ir kad jiems nieko nenutiks... Įdomu, tiesa? Pažiūrėjus iš kitos pusės, man kilo klausimas, o ką gi apie mano draugus manydavo mano tėvai? Panašu, kad tėvai labai pasitikėjo manimi... Išeidama iš namų visuomet palikdavau raštelį, pas kurią draugę išėjau ir kada grįšiu, o mama, panašu, visada būdavo rami ir niekada per daug neklausinėjo, su kuo draugauju vienu ar kitu metu. Vėlgi kartais pagalvoju, kad keista, nes daugiau aš svečiuodavausi pas kitus, nei mano draugai pas mane.

Dėkinga buvo vaikystė, nes dauguma mano draugių gyveno kaiminystėje, o senamiesčio gatvelės ir kiemai buvo viena didžiulė žaidimų aikštelė, kuri savaitgaliais dažnai persikeldavo į vienos ar kitos draugės sodą, o vasaromis su tais pačiais draugais atsidurdavom ir... Nidoj, kur gretimuose nameliuose atostogaudavo mūsų tėvai...

Šiandien galvoju, kad mano vaikystės (ir paauglystės) draugai bei jų tėvai man davė nepaprastai daug. Nesvarbu, kad beveik su visais jais šiandien praktiškai nebebendrauju, tačiau tie žmonės iki šiol gyvena man širdyje ir kartas nuo karto apsilanko mano prisiminimuose :)

Pirmiausiai, kas atgyja atmintyje galvojant apie ankstyvos vaikystės draugus, tai – Justė. Draugė, su kuria lankėm vieną darželį, nors draugauti pradėjom tik jau būdamos antroj ar trečioj klasėj... Draugė, su kuria rytais bėgiodavom, žaisdavom badmintoną ar lauko tenisą, savaitgaliais šėldavom po senamiestį važinėdamos dviračiais, su kuria mynėm iš jos sodo per didžiulę liūtį, o paskui džiovinomės rūbus, permirkusius iki siūlelio, ir gėrėm šiltą arbatą pas ją namuose; skuodėm tais pačiais dviračiais nuo staiga ant kelio pasirodžiusio šerno Nidoje, kai vakarop sugalvojom nuvažiuoti prie jūros ir pažiūrėti, kaip atrodo pasieniečių suartas smėlis, su kuria tarpais tarsi išsiskirdavom pasinėrę į kitas draugystes, bet ir vėl po mėnesio kito susibėgdavom tarsi niekur nieko. Su kuria dalinomės lėlėmis bei slapčia matavomės mamų sukneles, kurios namų telefono numerį bei adresą žinau mintinai iki šiol...

Tačiau sulaukus ankstyvos paauglystės mūsų keliai natūraliai nutolo...

Kita draugė, gyvenusi kaiminystėje, buvo Audronė. Grojom smuikais pas vieną ir tą pačią mokytoją – taip ir susipažinome. Pradžioje tiesiog važiuodavome iš muzikos mokyklos kartu, o paskui ir stipriau susibičiuliavome. Vėlgi – patikau jos tėvams, todėl visuomet buvau labai laukiama tiek jų namuose, tiek savaitgaliais sode. Pamenu, buvo toks tarpsnis, kai mano mama jau pasigedo manęs savaitgaliais namuose, nes jie visi prabėgdavo tai vienos, tai kitos draugės sode :)
Audronė greičiausiai buvo ta, su kuria kartu įžengėm į paauglystę. Besidalindamos mergaitiškomis paslaptimis, kartu dalyvaudamos įvairiuose prancūziškų dainų konkursuose, kur ji dainavo, o aš jai akomponavau, kartu pabaigdamos muzikos mokyklą. Gaila, bet toliau mūsų keliai irgi išsiskyrė, ir kiekviena nuėjome kas sau...

O šalia buvo kitos draugės – klasiokės, su kuriomis įvairiais tarpsniais daugiau ar mažiau, ilgiau ar trumpiau bičiuliavausi, muzikos mokyklos draugės, brolio draugų sesės... Pas vienas iš jų ištisas dienas šokinėdavom per gumytę (uoj, kaip mėgau šį užsiėmimą, nepaisant to, kad niekada nebuvau per daug šokli), pas kitas praleisdavau vasaromis ištisas savaites namuose, nes jų mamos kartais tiesiog išprašydavo maniškę, kad leistų pasilikti pas jų dukras nakvoti... Mano mamai būdavo labai nejauku, bet tokia buvo realybė :) O mes tuo tarpu su kuria nors drauge į žvaigždes vakarais pro langą žiūrėdavom, apie tai, kas bus kai būsim didelės, kalbėdavom, verkdavom kartu ir juokdavomės... Gera buvo augti ir kartu užaugti... :)

Ir gera dabar, kai jau „užaugom“, visa tai prisiminti :)

4 komentarai:

aruzgyte rašė...

Nuostabūs prisiminimai :)

Austėja Landsbergienė rašė...

Perskaičiau ir...prisiminiau akimirkas iš mūsų vaikystės. Buvo visai smagu, ar ne?

agne rašė...

Visko daug, iš tiesų, būta :)
Sunku viską sutalpinti į vieną epizodą :)

Atsimenu ir tavo lėlių kolekciją už užuolaidėlių po dviaukšte lova :) Kur dabar ji? :)

Austėja Landsbergienė rašė...

Iš tiesų daug...

Dabar priminei man tą kolekciją...buvau ir pamiršusi. Ją "išniekino" Medeina - visas lėles nurengė, nukirpo plaukus, padažė kaip reikiant :D LIkučiai - mano tėvų sodyboje, dabar jau Mortulė žaidžia :)