2008 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

Portretas Nr. A.K.

Vieni žmonės palieka pasakiškas pėdas mūsų gyvenime, kiti gi – tokias, kurių nesinori prisiminti, kurias norisi ištrinti, tačiau jos, tarsi būtų iškaltos akmenyje, vėl jūrai atslūgus pasimato ir duoda apie save žinoti iki kito potvynio...

Žmogaus, kurio protretas šiandien iškilo atmintyje, taip ir nesugebėjau iki galo perprasti per visą savo gyvenimą. Pažinotas nuo pat vaikystės, prisileistas iki sielos artumų, tas žmogus taip ir liko vienas didelis klaustukas, kuriame kirba bandymas suvokti, kas tą žmogų padarė tokiu, koks jis yra mano akyse – sarkastiškas, visuomet norintis įgelti, visuomet pataikantis į Achilo kulną, išprovokuojantis nuoširdų atvirumą, o paskui nukreipiantis jį prieš tave...

Tokius žmones paprastai esu linkusi mesti iš savo gyvenimo ir juos pamiršti. Tai pavyksta praktiškai visuomet. Tačiau tik iki tos ribos, kai jie staiga ima ir atsiranda sapne, taip primindami, jog jie niekur nedingo, kad jie gyvena savo gyvenimą toliau, gal net netyčia skaito ir šias eilutes (ką gali žinoti) bei tyliai šypsosi, vėl galąsdami savo geluonį, kuriame pritvinkę savų gyvenimo nuoskaudų, savo gyvenimo silpnumų, savų nesusipratimų...

Ir tu niekada nežinai, kada toks žmogus vėl netikėtai išdygs tau prieš akis ir suduos dar vieną smūgį... Nesvarbu, kad taip nutiks tik sapne, tai ir vėl tave palies, vėl iškels praeities nuoskaudas, vėl patikrins tavo sugebėjimą atleisti bei užmiršti....

0 komentarai: