2008 m. rugsėjo 1 d., pirmadienis

Rugsėjo 1-oji

Nežinau, kaip jums, bet man rugsėjo 1-oji visuomet buvo ir yra ypatinga diena...
Visada prisimenu tas rugsėjo 1-ąsias, kurių nepaprastai laukdavau: iš spintos išsitraukdavau visą vasarą spintoje kabėjusią uniformą, išsilygindavau ją, užsisiųdavau gražiausius kalnieriukus, rankogalius, pasiruošdavau iš vakaro viską ir laukdavau ryto...
Patikdavo tomis pirmosiomis mokslo metų dienomis grįžti namo su kuprine, pilna naujų vadovėlių. Patikdavo juos apvilkti naujais aplankalais, užsirašyti sąsiuvinius, ant sienos priešais rašomąjį stalą pasikabinti naują pamokų tvarkaraštį, iš naujo susikomplektuoti „penalą”...

Tiesa, iš pirmosios savo rugsėjo 1-osios pamenu nedaug. Atsimenu tik tiek, kad kai grįžome su broliu po visų pirmosios dienos ceremonijų, buvome nuvesti į fotoatelje...
Ten buvome įamžinti sėdintys ir stovintys. Pamenu, kad labai norėjau turėti tą nuotrauką, kur stovime dviese su broliu, tačiau tais laikais nuotraukų padarydavo vos po kelias, ir būtent tos iškeliavo paštu seneliui į Uteną, dar kažkur. Mums liko ta, kur sėdim. Bet joje nesimato mano rudų zamšinių basučių, baltų kojinių iki kelių, Daliaus geltonų sandalų. Nors nuotraukos buvo juodai baltos, kažkaip išliko tos spalvotos detalės atmintyje... O dar geltonas berniukų uniformos kaklaraištis, kurio brolis taip nemėgo – mat tuo metu gi buvo jis pionierius – kaip čia dabar be tos raudonos „silkės“? :) Bet tėvai pasiekė savo :)

Geri laikai buvo...
Gera juos prisiminti :)

4 komentarai:

Asta iš Bazelio rašė...

Ėch, Agne, man irgi ta šventė kažkuo ypatinga. O juokingiausia tai, jog ir nebesimokančią tevai vis dar sveikina su rugsėjo pirmąja kaip amžiną studentę. O man iš pirmos klasės dar 23-ioje vidurinėje įstrigo tai, jog aktų salėje, mus pirmokus, vienoliktokai paėmė už rankyčių ir nuvedė į klasę. Kokie jie tada buvo dideli... :)
Su rugsėjo pirmąja ir tave, Agne :)

agne rašė...

Aha, pas mus irgi tradicija tokia yra :) Mama šįryt mane irgi pasveikino :)
Bet smagu, tiesa? :)

asta is Baselio rašė...

Taip, tėvams mes visuomet liksime jų vaikais... :) Aišku, kad smagu, jog turim tokia galimybė vis dar pabūti vaikais :)

Rūta rašė...

Labai sentimentaliai parašei :) Paskaičius tikrai malonūs jausmai apima, nuneša kažkur į praeitį...