Kas per daug, tas...

... sakinį pabaigti galite kas kaip norite, pagal savo sugedimo laipsnį :)

O tuo tarpu štai kokią iliustraciją radau,
kuri man pagal nuotaiką dabar labai į temą :D

Pasipuoškime

Na ką, kaip ir plius minus toks metas, kai galima po truputį puoštis namus... Tiesa, anksčiau visuomet būdavo taip, kad eglutę namuose puošdavom TIK kūčių vakarą, abu su broliu, kol mama virtuvėj baigdavo ruošti kūčių vakarienę. Tačiau kadangi aš jau seniai ir bepuošiau visą eglutę, kurią pakeitė įvairios vienokios ar kitokios kompozicijos iš eglišakių, tai nebe taip ir svarbu pasidarė, kada konkrečiai tai daryti...

Taigi. Darius užvakar atvežė iš miško dvi vešlias eglišakes, iš kurių, principu „kuo paprasčiau, tuo geriau“, pabandžiau namie paskleisti eglės ir artėjančių Kalėdų kvapą :) Tam kartui padariau taip, na o keletą papildomų papuošimų iki Kalėdų dar, manau, padarysiu bei galėsiu juos padovanoti netikėtai užklydusiems svečiams (jei tokių bus :)

Kompozicija ant valgomojo stalo
(viduryje – stiklinė žvakidė ant kojelės)

Mūsų „eglutė“, prie kurios pradėsim apgyvendinti
iš Lietuvos atkeliavusias ir dar bekeliaujančias dovanėles :)
Kompocizija, kuri pakeliui bus papildyta dar keletu aksesuarų :)


Kaip turbūt pastebėjote, panaudojau praeitą savaitę ekspromtu padarytas
veltines snaigutes (juk sakiau, kad sugalvosiu, kur jas panaudoti :)
bei jau du temari kamuoliukus :)
Antrasis gavosi labiau „į temą“, labiau toks, kokį įsivaizdavau –
mažutėlis gražutėlis, vos 2.5 cm dydžio :)


Beje, jei dar nesugalvojot, kaip puošite savo namus, o standartiniai „parduotuviniai“ žaisliukai atsibodę, man asmeniškai labai patiko štai tokios papuošimų idėjos:

Temari

Apie šią japonų meno rūšį sužinojau prieš porą savaičių. Štai šiek tiek informacijos, kurią radau internete – gal kam bus įdomu...

TEMARI – gerai žinomas pasaulyje tarp rankdarbių mėgėjų. Taip vadinami tradiciniai japoniški išsiuvinėti rutuliai, kurių pradinė paskirtis buvo vaikų žaisliukai. VIII amžiuje iš Kinijos į Japoniną buvo atvežtas žaidimas kemari (kojų rutulys). Pradžioje padarytas iš elnio odos, rutulys nebuvo įmantrių raštų, o šį žaidimą žaisdavo tik aukštuomenė. Vėliau, išpopuliarėjus žaidimui, jie įgavo daugiau raštų, jais žongliruodavo gatvės artistai. Taip iš „kojų rutulio“ jis tapo „rankų rutuliu“ – kamuoliu ir tapo mėgstamiausiu mergaičių iš turtingų šeimų žaidimu. Taip atsirado tų kamuolių įmantri puošyba siuvinėjimu – aristokratų užsiėmimų, meno kūriniu. Vykdavo gražiausio temari varžybos, jie buvo brangi ir solidi dovana, temari turėjo net savo specialius pavadinimus.

XIX a., atsiradus didesnėms siūlų ir tekstilės gamybos apimtims ir technologijoms, šis rankų darbo žaislas tapo prieinamas platesnei visuomenei. Kiekvienas regionas turėjo tik jam būdingus temari raštus.

XXa. pradžioje keletas straipsnių apie temari anglų kalba išpopuliarino juos visame pasaulyje.
Tradicinis temari gaminamas iš senų kimono, maišelio su ryžiais, kartais iš medinio rutuliuko.


Tai va, taip jau nutiko, kad sugalvojau išbandyti tai ir aš :) Na, gal pirmas blynas gavosi ir ne visai toks, kokio norėjau, bet bent jau pabandžiau :) Užsiėmimas ne veltui aristoratiškas, nes laiką tai, žinokit, ryja nerealiai... :) Bet kokiu atveju, vieną kalėdinį papuošimą jau turiu :)

Suknelė

Na va, pabaigiau dar vieną darbelį :) Šįkart tai – prieš porą savaičių pradėta megzti suknelė... Būčiau gal ir anksčiau ją pabaigus, bet, kaip žinia, reikėjo prieš tai su dovanom susisukti... Bet kadangi mezgėsi greičiau, nei tikėjausi, tai šį šeštadienį į vieną prieškalėdinį renginį ir žingsniuosiu sau su naująja suknele :)

Žodžiu, nėra čia ką daug rašyti, tegaliu pasakyti, kad idėja gimė labai staigiai, o kai jau gimė, tai nepatingėjau nueiti 4 km iki parduotuvės (na ir dar tiek atgal :) siūlų nusipirkti. Nežinau, kodėl išsirinkau būtent žalius – tiesiog lentynoje ta spalva labai jau viliojančiai atrodė :) Visa kita tiesiog eigoje dėliojosi, kol gavosi, kas gavosi, todėl neprašykit jokių schemų, nes jų elementariai nėra :)

Sunaudojau beveik 1 kg siūlų, viso mezgiau apie 40 valandų. Ir štai jums – dalinuosi šiokios tokios fotosesijos rezultatais :) Truputį šviesos į vakarą pas mus čia stigo, tai atsiprašau, kad ne per ryškiausios tos nuotraukos, kada prie progos gal tobulesnes įmesiu :) O tam kartui - smalsumui nugalėti va tokie ekspromtiniai vaizdeliai... :)

1 variantas – „Žalia klasika“

Keletas detalių iš arčiau:

2 variantas – „Tos mėlynos akys...“ :)
(Tiesiog auskarai ir pakabukas –
tik top kaip mano mėlynos akys su juodu vyzdžiu vidury :)


3 variantas – „Iš baltos praeities“

Žiemos ekspromtas

Žiemos vėl pasaką seku –
Išėjom kartą mes į pūgą kasti sniego.
Apsuko snaigės galvą tau ratu,
Na o mane vilioja eiti miego...

Šešėlių ir lempučių duete
Naktis sau ieško guoliui vietos.
O mes, linguodami tarsi pingvinai Arktyje,
Nakties šviesoj namolio traukiame iš lėto...

Rakiname sugrubusiomis rankomis duris.
Vilnonėm kojinėm apsiaunam.
Pasiūlom viens kitam pyrago su jazminų arbata
Ir taip, apsikabinę pasaką, užmiegam...

Pasiguoskime :)

Visada galvojau, kad turiu tik vieną problemą – per ilgas kojas ir rankas, kai reikia susirasti ką nors rūbų parduotuvėje, ypač kalbant apie kelnes (pastaroji tema labai skaudi net ir renkantis iš to, ką randu čia, JAV).

Šiandien gi, grodama smuiku supratau, kad turiu prie viso šito dar ir per ilgą kaklą.
Tai nutiko tuomet, kai pastebėjau, jog mano smuiko tiltelis (tas daiktas, kuris tvirtinasi ant smuiko ir remiasi į petį) baigia visai susibaigti, nes visuomet pakeltas maksimaliai aukštai vis tiek man yra truputį per žemas, ir dėl susidarančios įstrįžos jėgos (ar kaip čia tiksliau pasakyti), baigia galutinai išsiklaipyti... Padariusi tokį atradimą, lindau į internetą pasidairyti, kas ta tema dedasi po saule. Ir ką jūs manote, atradau bendraminčių... Tokių, kurie irgi dėl savo kaklo ilgio nesėkmingai bando vis rasti tinkamo sau aukščio tiltelį... Tai va, bandysiu prie progos ir aš spręsti šią problemą, kol galutinai neperkrypau :) Ir kol tiltelis galutinai nesubyrėjo :)

O ta proga belieka pasiguosti, kad koks ilgas tas kaklas bebūtų,
vis ne taip blogai, kaip šioje iliustracijoje :)

Foto šaltinis

. . .

Tu pėdas paliki man ant sniego –
Nors ištirps, ir nebeliks žymės,
Visuomet už lango krintant snaigėms
Mano širdį tyliai jos palies...

Prisipildys dėkingumo taurė,
Meilė tavo vėl sparnus išties.
Atgimusi dvasia pakils į aukštį
Ir su tavim vienybėj susilies...

Neliks dienos, neliks nakties, tik tirštas rūkas.
Riba išnyks tarp dabarties ir ateities...
Toks laikinas šis mano kasdienybės rūbas –
Viltim susiūtas, padabintas pažadais...

Neliks ir nieko, kas nepasakyta.
Nauja daina iš lūpų išsilies.
Dainuosiu ją ir aš – paberdama ant sniego
Naujas pėdas, kurias kadaise man tu dovanų nešei...

Kvailas tas, kuris kvailai elgiasi...

Tokie žodžiai turėtų būti pažįstami tam, kas bent kartą matė lietuvių kilmės režisieriaus Roberto Zemeckio 1994-aisiais pastatytą filmą „Forestas Gampas“ (Forrest Gump).

Tiesą pasakius, sunkiai bepamenu filmą, kuris paskutinį kartą paliko tokį didžiulį įspūdį. Pirmiausia - savo daugiaplaniškumu. Paskui – savo asmeniškumu ir tuo savitumu, kuriame, manau, kiekvienas žmogus gali atpažinti save. Kiek mes kievienas esam „normalus“, ir kiek mums tas normalumas iš tiesų yra pliusas mūsų ir aplinkinių gyvenime?.. Kiek savo vaikystės nusinešam į tolimesnį gyvenimą?.. Kas svarbiausia yra siekiant tikslo – mūsų „normalumas“, gyvenimo atsitiktinumai ar dar kiti dalykai..? Kiek procentų savo sugebėjimų mes išnaudojam maksimaliai?.. Tokie ir panašūs klausimai sukosi galvoje, bespoksant į bėgančius filmo kadrus...

Jei neteko matyti šio filmo, rekomenduoju prie progos pasižiūrėti... Aš asmeniškai seniai norėjau šį filmą pasižiūrėti, bet taip ir neturėjau progos iki praeito savaitgalio, kai išsinuomavome pagaliau jį ir prilipę prie televizoriaus peržiūrėjom viską skersai išilgai nuo titrų iki užkulisinių garso, vaizdo efektų ir kitų detalių... Prisipažinsiu, kad paprastai žiūrėdama kokį filmą labai retai kada šalia to neveikiu dar papildomai ko nors... Tai va, šis kartas buvo iš tų išimčių, kai tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo ekrano... Ir taip, nuo pradžių iki pabaigos – tris kartus :)

Aišku, net nekalbu apie Tom'ą Hanks'ą, kuris už pagrindinį vaidmenį šiame filme gavo „Oskarą“, bei Alan'o Silvestri muziką... :)

Artėja...

Panašu, kad artėja toks laikas, kai užsimanysiu pasipuošti Kalėdoms namus. Jau jaučiu, kaip viena kita idėja kažkur ten giliai kutena mano jau ir taip niežtinčias rankas, o tai reiškia, kad Darius vėl juoksis :D
Na kaip tu žmogus nesijuoksi, kai vieną dieną imuosi frivolite nėrimo, kitą dieną mezgimo (suknelę gi žieminę mezgu), trečią dieną – scrapbooking'o (nes visada yra nuotraukų, kurias reikia sutvarkyti), o va vakar visai netikėtai užsiminusi Dariui apie vėlimą, pagalvojau, jog niekur nesidėsiu neprisilietusi ir prie šio reikalo... Ta proga netgi išsitraukiau savo firminį Danijoj veltą šaliką (taip, taip, aš jį vis dar turiu ir net vakar išploviau) ir pademonstravau Dariui, kaip vyksta tas vilnos vėlimo procesas... O kad demonstravimas nenueitų šuniui ant uodegos, prisidariau va tokių a la snaigučių... O kam dabar lengva..?

Neklauskit, ką su jom darysiu, bet ką nors tikrai laikui atėjus sugalvosiu :)

Kaip gimsta idėjos

Būna taip, kad vienu ir tuo pačiu metu žmonės pradeda klausinėti tų pačių klausimų... Atrodytų, tarsi susitarę... :) Taigi taip nutiko, kad pastarosiomis dienomis daug kas manęs klausinėjo apie... idėjas. Apie tai, iš kur jų gaunu, kaip sugalvoju, ar pati sugalvoju, ir panašiai. Aišku, stebėtis gal ir nereikėtų, nes tai paprasčiausiai susiję su paskutiniais mano rankdarbiais, tačiau tai ir vėl mane sugrąžino į vieną dieną, kuri atvėrė man akis į idėjų atradimų pasaulį... :)


Buvau antrame kurse, kai projektavimą mums dėstė savo isteriškumu ir piktumu pagarsėjęs dėstytojas A.Š. Jau pirmame kurse buvome gąsdinami vyresnių kolegų, kad tai – antro kurso siaubas baubas, dėl kurio kai kurie neišlaiko įtampos ir meta ar bent laikinai atideda mokslus (kaip ir nutiko kitai mūsų grupei, jau spėjusiai pereiti tą „pragarą“, ko pasekoje keletas kursiokų iškrito iš žaidimo). Įdomu tai, kad tam dėstytojui į komandą (projektavimą paprastai dėsto du arba trys dėstytojai) buvo parinktas dėstytojas E.S., dėl savo švelnaus būdo vadinamas „urbanistikos katedros moterimi“ – tarsi atsvara piktajam A.Š. Ir štai vieną kartą, kai nuožmiajam dėstytojui visi studentai tą dieną pasirodė esantys „debilais“, „tinginiais“ ir pan., jis tiek susinervino, kad trenkdamas durimis išėjo iš auditorijos, prieš tai spėjęs pasakyti: „Tik kopijuot ir temokat. Jūs ką, idėjų nesugebat susirasti?“...

Auditorijoje kuriam laikui įsiviešpatavo tyla. Nei švelnusis dėstytojas E.S., nei kuris iš mūsų nedrįso pratarti nei žodžio, o daugumos galvoje įkyriai zyzė: „idėjos... idėjos...“. Mat taip dažnai kartojamas, šis žodis tapo beveik keiksmažodžiu, kurio niekas padoriai taip ir nesuprato. Kur jų reikia ieškoti bei kaip tai padaryti, buvo didžiausia mįslė. Nes iki tol iš tiesų, daugiausiai, ką sugebėdavo dauguma iš mūsų, tai geriausiu atveju ką nors nusikopijuoti iš architektūros meistrų bei plius minus kai ką pataisius pristatyti kaip savo darbą, ką dėstytojai laaabai greitai užuosdavo, leisdami suprasti, kad jie irgi varto tuos žurnalus, kuriuos vartome mes, tų idėjų „ieškodami“... O jei bandydavom ką nors padaryti savo, iš karto buvo lengva ranka nubraukiama bei pasakoma: nėra idėjos, skysta, blogai, bla bla bla, bla bla bla...

Netikėtai iš auditorijos galo pasigirdo nedrąsus vieno kursioko balsas: „O tai kaip tų idėjų reikia ieškoti..?“ E.S. nusišypsojo ir paklausė: „O jūs ką, nežinote?“. „Neeee...“ – sutartinai kaip avių banda atsiliepėme visi iki vieno. Dėstytojas kiek suglumęs atsistojo ir, pasakęs, kad tuojau sugrįš, išėjo iš auditorijos. Visai netrukus jis grįžo nešinas dviem pusėtino storio architektūriniais žurnalais, kurie buvo seniai mūsų perversti ir įvardinti kaip ne itin įdomūs, mat juose neįžvelgėm nieko naudingo. Tuo labiau, kad jis neturėjo nieko bendro su tuo metu mūsų projektuotais motelių kompleksais...

– Žiūrėkit, – tarė E.S., atversdamas pirmąjį pasitaikiusį žurnalo puslapį mums, kaip vapsvoms prie medaus susispietusiems apie dėstytojo stalą. – Matote šį planą?..
– Na, taip... ir..? – kiek nepatikliai stebėjom švelnųjį dėstytoją, nelabai tikėdami, kad jis ką nors gero čia mums pasakys... Tuo tarpu jis pradėjo mūsų klausinėti, kas mums vienoje ar kitoje iliustracijoje, nuotraukoje ar schemoje užkliūna. Tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Vardinom, kas kam pasirodė įdomu – tai koks ant sienos esančio lango rėmas, tai, žiūrėk, kokia įdomi proporcija kliuvo už akies, spalvų dermė, galiausiai, kokia nors įdomi kreivė intrigavo bei skatino tyrinėti tai, kas iš primo žvilgsnio atrodė visai neįdomu ir gal net nuobodu... Be to, juk tai – tik mažos detalės, todėl ir toliau sunku buvo suprasti, kuo visa tai siejasi su idėjų dideliems kompleksams paieška...

– Tai va, – galiausiai, tarsi artėdamas prie apibendrinimo, tarė dėstytojas. – Matote, jums visiems kažkas patinka arba nepatinka, tiesa? Jūs norite, kad jūsų projekte būtų viskas, kas jums patiktų? Tai imkite ir susirinkite tas visas idėjas, kurias čia pamatėte, kurios jums patiko, į krūvą, bei pastatykite iš viso to SAVO kūrinį...

Ta akimirka savo paprastumu buvo geneali. Sakyčiau, apvertusi labai daug ką mano gyvenimo suvokime, kuriame iki tol idėjų paieškos siejosi su aklu kopijavimu, vadinant tai „radau idėją“... Nes idėja – tai ne visuma, kurią norisi nukopijuoti, bet SIŪLAS, ant kurio tarsi žemuoges suneri savo pasaulėžiūrą, savo skonį, savo išmonę, ir iš tų „žemuogių“ sukuri tai, ko niekas, tik tu, tegali sukurti kaip individualus ir nepakartojamas, vienintelis šios planetos gyventojas :)

Tais metais iš mūsų grupės neiškrito nei vienas studentas. Ir aš tikiu, kad taip atsitiko būtent dėstytojo E.S. dėka. Per dvi savaites iš savo projekto, kurį prieš tai lengva ranka kaip netinkamą vis nubraukinėjo nuožmusis A.Š., padariau geriausio balo vertą projektą. Ne, ne todėl, kad buvau pirmūnė ir stropiai mokiausi. Todėl, kad mano projektas turėjo idėją. Paprastą, kaip trys kapeikos. Tai buvo kažkur žurnale pastebėta kreivės ir ovalo kombinacija. Tiesiog – nubrėžta pieštuku, lyg tarp kitko, tarsi kas būtų tai nubraižęs sėdėdamas su telefono rageliu rankoje, iš neturėjimo ką veikti... Tačiau man patiko tas kontrastas, kurį sudarė uždaras ratas ir į niekur skriejanti kreivė atvirais galais. Tai užfiksavusi jau, žiūrėk, audžiau mintį, kad mūsų gyvenimas sukasi ratu, o į tą ratą kažkas neišvengiamai „įvažiuoja ir išvažiuoja“... Lygiai kaip ir motelio, kurį projektavau, gyvenime – motelis ir jo administraciniai pastatai „stovi vietoje“, bet palei vangią kreivę „juda“ atokiau esantys namukai, kuriuose vos ne kas parą „įvažiuoja ir išvažiuoja“ nauji ir seni gyventojai... Idėja, kuri pradžioje tarsi sniego gniūžtė, buvusi labai mažytė, apsilipdė pakeliui surinktu sniegu, ir tapo didžiule, išbaigta visuma – didžiuliu projektu, prie kurio paskutinėmis dienomis ir naktimis teko dirbti be miego beveik iki haliucinacijų. Tačiau idėjos atradimo diaugsmas teikė didžiulę palaimą, ir taip reikalingų tuo metu jėgų... Be to, neretas turbūt žino, kad tas kreivės ir ovalo motyvas tapo tarsi mano vizitine kortele kituose darbuose, kas įgavo charakteristiką „agniška“ :)

Tai buvo tik vienas pavyzdys, bet ir šiandien visuomet prisimenu tą paskaitą ir tą dviejų, taip skirtingų dėstytojų indėlį į idėjos, kaip konkretaus, apčiuopiamo dalyko, atradimą. Į jos suvokimą. Stebiuosi, kad darydama šiandien papuošalus, aš lygiai taip pat ieškau „idėjų“. Vartau panašius, kitų darytus darbus, iš kurių atsirenku kartais vos vieną mažytį gabalėlį, tinkantį mano užmačiai, vienai ar kitai draugei, kuriai bus skirtas papuošalas, ir iš to vieno gabalėlio, iš to 1 milimetro gimsta kūrinys. Kūrinys iš kurio, niekada nežinai, kažkas kitas gal pasiims kokią idėją... :)

Karikatūros - Herlufo Bidstrupo

Tvarkingai – žiema...

Sveiki sulaukę kalendorinės žiemos... :)

Nežinau, kaip pas jus ten Lietuvoj, bet pas mus čia ji apsireiškė labai tvarkingai: iš vakaro pradėjo drėbti šlapdribą, o ryte, dar prieš 7 val., mane pažadino jau užmirštas sniego mašinų triukšmas... Uoj kaip tokiais momentais norisi atsikelti ir paleisit pro langą kokį kiaušinį...

Joms baigus darbą, dar nutariau numigti posmelį, o kai atsikėliau, žiūriu pro langą ir negaliu patikėti – apie 20 cm sniego per naktį privaryta...

Chi chi, sakiau Dariui, kad greičiau keistų kalnuose nudrožtas padangas į naujas... :) Paslidinės dabar...

Mezginiai

Na va, baigėsi savaitgalis, pabaigiau ir mezginius, skirtus broliui, bei savo krikštasūniui (brolio sūnui) Adomui :) Kad nenumirtų iš nekantrumo belaukdami, galvoju, pasirodysiu :)

Labiausiai visi aplinkiniai (Darius, anyta ir svainė) užpavydėjo Daliui megzto šaliko :) Tiesą pasakius, pati tokį mielai nusimegzčiau, bet kad jau vieną turiu...

Tai va, jūsų visų dėmesiui: juodas šalikas Daliui ir radonas šalikas (toks pat kaip juodas, tik spalvos atvirkščiai) bei nykštuko kepurė Adomui :)

Avižiniai tinginių blynai

Paprastai šeštadinio rytais Darius kepa blynus. Tačiau aš turbūt esu iš tų, kurie nemėgsta ilgai užsitęsusių tradicijų :) Mėnesį-du – gerai, bet paskui duokit ką nors naujo :) Taigi, šįryt sugalvojau, kad blynai atsibodo. Ir prisiminiau vieną tokį prieš 10 metų, studijų laikais kažkur rastą avižinių blynų receptuką. Atradau jį tuomet, kai tik pradėjau gyventi viena, o dėl tinginystės eiti į parduotuvę šaldytuvas buvo tuščias... Valgyti visgi norėjosi :) Suradusi spintelėje avižinių dribsnių, lindau į namie buvusias kulinarines knygas (nes internetas tuomet dar nebuvo populiarus) ieškoti ko nors „valgomo“... Ir radau :)

Pavadinau šiuos blynus tinginių blynais, nes juos padaryti nerealiai paprasta. O rezultate Darius pasakė, kad tokius ir mirdamas galėtų valgyti... Tai va, jei tik turite namuose avižinių dribsnių, kiaušinių ir 15 minučių, šitie blynai – kaip tik jums :) Na, jei dar abai mėgstate, žiupsnelis cinamono skonio nepagadins.

Taigi. Reikės 3 kiaušinių, šaukšto cukraus, 7-8 šaukštų avižinių dribsnių ir cinamono.

Kiaušinius su cukrumi išplakame (persistengti ir plakti iki putų nereikia), sudedame avižinius dribsnius, cinamoną, ir viską išmaišome. Visa tai paliekame dešimčiai minučių, kad dribsniai kiek pabrinktų. Per tą laiką galima paserviruoti stalą, pasidaryti arbatos, išimti iš šaldytuvo grietinę, pažiovauti, užkaisti ant ugnies keptuvę su trupučiu aliejaus. Kai jau pasidarysite arbatos, išsižiovausite, o aliejus bus gerai įkaitęs (!), šaukštu į keptuvę dėkite tą kiaušinių-dribsnių masę, formuodami blynus :) Viena pusė turėtų kepti apie 1 minutę. Na gerai, 2 minutes. Bet antra pusė tai tikrai iškeps per 1 minutę, gal net greičiau. Valgoma su grietine.

Jei jūsų keptuvė tokia, kaip mūsų, o t.y. apie 30 cm diametro, tai griečiausiai gausis viso 10 blynų (2 keptuvės) Mums dviems tokio kiekio pusryčiams užteko. Na o jau jūs žiūrėkite pagal save :)
Skanaus, jei sugalvosite pasinaudoti kada šiuo tinginių receptu :)

Pažaidžiam... slėpynių..?

Jei, grįžtant į vaikystės prisiminimus, paminėčiau slėpynes, turbūt ne vienas prisimintume šį smagų žaidimą bei įvairių nepakartojamų su tuo susijusių istorijų, tiesa? Pamenu, kaip pas vienus tėvų pažįstamus, kur į gimtadienius susirinkdavo ne tik daug suaugusiųjų, bet ir panašus skaičius vaikų, mes, užsidarę viename kambaryje, žaisdavom slėpynių... tamsoje...

Vos šioks toks šviesos pluoštas sklisdavo pro faktūrinio stiklo duris iš už kampo esančios svetainės, bet šiaip kambaryje būdavo palyginti tamsu... O mes, smagiai visi nusiteikę, slėpdavomės kaip įmanydami išnadodami savo išradingumą... Ir į kilimą suvyniodavom vieni kitus, ir žiemą į balkoną išgrūsdavom, bet jau smagu būdavo nepakartojamai... Panašiai kaip tuomet, kai prieš keletą metų vienoje kompanijoje teko žaisti „degtukus“... Ne, ne, tai ne tas žaidimas, kurį taip mėgsta paaugliai, perdavinėdami degtuką iš lūpų į lūpas :) Čia tas, kur tamsoje turi surasti „degtukų dėžutę“ bei atsigulti šalia kitų degtukų, kol susirinks visa degtukų dėžutė... Visų taisyklių nepamenu, neklauskit, bet kai žaidžiau tai pirmą ir paskutinį kartą, buvo tikrai smagu :) Nuo to laiko prabėgo keletas rimtų, žaidimais beveik visai nepaįvairintų metų... Pagalvojau – subrendau... :)) Panašu, kad paskubėjau su išvadom, ir po vakar reikia pradėti galvoti iš naujo :)

O buvo taip: vakar, švęsdami pas anytą Padėkos dieną, po to, kai sukirtom gerą gabalą troškinto kalakuto, sugalvojom (tiksliau ne mes, suaugusieji, bet aštuonmetis Dariaus sūnėnas) pažaisti slėpynių :) Ir, nepatikėsit, mes pasirašėm :) Ir žinot ką, prisipažinsiu, kad buvo tikrai smagu slėptis spintoj tarp rūbų, dėl viso pikto užsimaukšlinus ir kepurę, šiaip ne taip įsirangyti po kompiuterio stalu ar palįsti po lova, kur vaikystėje taip lengva būdavo įsirangyti, o dabar, žiūrėk, vos ne vos įsipaišai su savo gabaritais, kad ir kelegubai lankstytum savo 110 cm ilgio kojas... Ech, kaip nepritaikyti tie baldai slėpti suaugusiuosius... Neteisybė :)) Kai jau labai nepavykdavo, kai kas bandė apsimesti lempos stovu, ant galvos apsivožęs dubeniu, arba... apsimesti mokykline kuprine, numesta į kampą. Dar geriau yra slėptis duše ir apsimesti plona dušo užuolaida... Arba desperatiškai bėgti slėptis į tą dušo kabiną, kurios durelės permatomos, o tavo ryškus golfas tieisog pasakiškai kontrastuoja su pasteliškais rankšluoščių tonais... :)

Finale visi, suprakaitavę (visai kaip vaikystėje), vėl sėdom prie stalo ir, besidalindami smagiais kątik žaistų slėpynių įspūdžiais, sukirtom obuolių pyragą...

Pamenu, namie turėjom tokią knygą – „Žaidimai visai šeimai“. Tada, kaip vaikui, dauguma žaidimų atrodė labai paprasti, netgi nuobodūs – na koks įdomumas, pvz, gali būti užsimovus kumštines pirštines, pasiėmus į rankas peilį ir šakutę, išvynioti šokolado plytelę... Dabar gi pagalvojau, kad jei tą knygą (kurią stropiai kažkada aplenkiau kažkokio amerikietiško žurnalo viršeliu, kad ji galutinai nesusitrintų) ištraukčiau į dienos šviesą, daug kas atrodytų visai kitaip. Ir žaisti juos tikrai būtų nenuobodu... O kol tos ar panašios knygos neturiu, mes dar pažaisim slėpynių :)

Artėjant žiemai

Seniai seniai, kai dar gyvenau Vilniaus senamiestyje (vakar suskaičiavau, kad viso esu gyvenusi jau 9 vietose), svetainėje, o vėliau - koridoriuje stovėjo tokia komoda su dvejom durim. Vienoj pusėj puikavosi visokios smulkmenos, o kitą jos pusę užėmė visokiausi mamos megzti šalikai, kepurės, vilnonės kojinės ir pirštinės. Apskritai daug rūbų vaikystėje buvo mezgti. Todėl visuomet norėjosi ko nors nemegzto...

Šiandien gi atvirkščiai: kai daug paprasčiau yra ką nors nusipirkti, nei nusimegzti, tokie dalykai darosi rečiau sutinkami. O dėl to retumo imi žmogus ir jų pasiilgsti :) Taip nutiko ir man, todėl ėmiau ir nusimezgiau tam kartui pusę kepurės ir šaliką. Kepurės pusę todėl, kad nusipirkusi vieną tokią kepurę likau nelabai ja patenkinta. Nors jos dydis buvo geras (kas labai reta, nes visose pirktinėse mano maža galvelė visuomet paskęsta), tačiau jai kažko trūko. Tad primezgiau jai kraštą bei padariau dekoratyvinį dygsnį per jos vidurį. O jau tada užsimaniau ir šaliko :) Aišku, šita kepurė niekada neatstos mano „firminės“ vilnonės „budionovkės“, kurią negailestingai pasiglemžė prieš gerus metus Londono metro, bet... :(

Galvojau, nusimegsiu ir ramiai sau sėdėsiu, bet atsirado labai norinčių pamatyti mano genialiai paprastą „šedevrą“, tada teko traukti jį į dienos šviesą bei sėsti prieš kompiuterio kamerą :) Štai rezultatas:













Na o kad gyvenimas būtų linksmesnis, čia dar tokių va improvizuotų fotosesijos vaizdelių :)

Mano-tavo-mūsų svajonių šalis...

Sėdžiu sau šitai namuose, geriu iš Lietuvos atsiųstą „mamos miško“ arbatą, į kurią dar įsimetu vyšnios dydžio amerikietišką spanguolę, ir, tyliai pasileidusi S. Rachmaninovo kocertą fortepionui Nr 2, mėgaujuosi vakaru (mat netikėtai atradau, kad peržengiau tą ribą, už kurios klasikinė muzika tapo mano mėgstamiausia)... Kambarį puošia graži baltų lelijų puokštė, kuria mane vakar pradžiugino Darius. Už lango krenta pirmosios snaigės, pro vos vos pravertą langą vėjas įpučia gaivų besibaigiančio rudens oro gūsį... Gyvenimas gražus... Ar gali būti gražesnis?..

Tokia jau žmogaus prigimtis – ieškoti geriausio. Juk nuo pat vaikystės esame lydimi pasakos apie asiliuką, kuris ėjo laimės ieškoti, vėliau – J. Biliūno „laimės žiburio“, dar vėliau – įvairių vesternų apie Klondaiką, na o jau suaugus – to mito, kad visur gerai, kur mūsų nėra...

Tačiau ar tikrai geriau yra kitur?.. Pvz., – JAV..? Taip, taip, žinau, kad sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti... Gal todėl kas dieną svajoju apie grįžimą į Lietuvą, dėl ko turbūt neretas iš mano pažįstamų pasukioja bent mintyse pirštą ties smilkiniu... Juk JAV – tai svajonių, galimybių ir beribės laisvės-laimės-sėkmės-ir t.t. ir pan. šalis!!!

Retas kuris tautietis, kaip suprantu, susilaiko neišliejęs savo nepasitenkinimo Lietuva, jos sistema, jos politikais ir visu kuo, kuo tik įmanoma nepasitenkinti, pradedant „surūgusiomis“ kasininkėmis prekybos centruose, grubiais troleibusų vairuotojais, baigiant aukštomis būstų kainomis... Beje, nežinau, kas tai yra pasakęs, bet... : „Kiekviena šalis nusipelno tokios valdžios, kokie yra jos žmonės.“ Manau, tai labai gražiai susisieja su dar vaikystėje rodytu multiplikaciniu filmuku apie upelyje gyvenančią „pabaisą“, kuriai tereikėjo nusišypsoti, kad ir ji tau nusišypsotų... Tačiau mes juk ir toliau linkę į viską žiūrėti piktai – keikdami savo atvaizdą veidrodyje, nesuprasdami, kad tas atvaizdas – tai mes – abejingi, galvojantys, kad viskas pasidaro savaime, arba, geriausiu atveju, kad viską už mus padarys „kažkas“, kad mes galėtume ateiti tiesiog „ant gatavo“... Tiesiog taip įpratom per laiką... Ir tik laikas čia gali kažką pakeisti, jei dar iš viso turime to laiko.. :)

Tokios mano mintys šį vakarą sukrito paskaičius gerb. Alg. Čekuolio straipsnį, apie prancūzų gimstamumą, kur ant popieriaus išdėstoma tai, apie ką ne per seniausiai gerbiamas eruditas kalbėjo savo TV laidoje, ir dviejų valandų trukmės filmas „Sicko“ – apie Amerikos medicinos sistemą. Ir ne tik apie tai. Tarp eilučių nesunkiai įskaitysite, manau, ir tai, ką filmo kūrėjas amerikietis Michael'as Moore'as, pažvelgęs į Kanados, Kubos, Prancūzijos bei Anglijos medicinos sistemas, išsako pačioje filmo pabaigoje:

„Man buvo sunku pripažinti, kad mes visi galiausiai esame toje pačioje valtyje. Ir nepaisant mūsų skirtumų, mes plaukiame arba skęstame visi kartu. Taip, atrodo, yra visur. Nepasiant to, kokie tarp jų kyla nesutarimai, jie rūpinasi vieni kitais...
Žinote, kai mes matome gerą idėją kitoje šalyje, mes ją pasičiumpame: jei jie sukuria geresnį automobilį, mes juo važiuojame; jei jie pagamina gardesnį vyną, mes jį geriame; jei jie atranda geresnį būdą teikti pagalbą ar mokyti vaikus, rūpintis kūdikiais ar paprasčiausiai būti gerais vieni kitiems... kur gi mūsų problema? Kodėl mes negalime to padaryti?..
Jie gyvena pasaulyje, kuris vadinasi „mes“, o ne „aš“. Ir mes nepakeisime nieko, kol nepakeisime šio pamatinio dalyko.“

Nors amerikietis nesilankė Lietuvoje, nors pas mus gimstamumas toli gražu net nepanašus į tokį, koks jis yra Prancūzijoje, nors yra daug problemų bet kurioje srityje, kurią bepaimsim, bet... Manau, kad mes sėdim vis dar toje valtyje, kuri dainuoja: „Ir už tai, kad mes dar galim... būti viens kitam geri...“, o ne tą, kurioje net nėra žodžio „mes“... Tiesiog pagalvok sekundę apie tai...

Arbata jau mano skrandyje, snaigės pamažu sugulė ant grindinio ir vis dar žalios žolės, nes gyvenimas vis dar gražus... Bitės, apie kurias kada nors vėliau norėsiu parašyti, gal bent Lietuvoje dar rado kelią į savo avilius bei pasiruošė žiemos miegui, baigėsi S. Rachmaninovo koncertas, automobiliai gatvėje irgi vos besigirdi, ore sklando ramybė ir ta pati besibaigiančio rudens gaiva...

Labankt. Susapnuokite savo svajonių šalį...

Filmai

Šeštadienį, bepietaujant pas anytą ir brolienę, kalbėjomės apie vandenį. Be abejo, tokia tema iš kalbos išejo pasižiūrėjus filmą „Vanduo“, apie kurį buvau užsiminusi anksčiau. Mat mano brolienė yra dirbusi su vandens filtravimo sistemomis, todėl tema apie vandenį jai tikrai artima ir suprantama.

Na o šiandien, ieškodama to filmo anglų kalba, atradau neblogą blog'ą (kaip paradoksalu bebūtų – lietuvišką), kuriame – įvairūs panašaus pobūdžio filmai ekonomikos, ekologijos, medicinos ir kt. temomis. Siūlau radus laiko pasidairyti po jį ;)

Optinės iliuzijos

Perskaičiau tokį va straipsniuką apie optines apgaules...

Nežinau, kaip jūs, bet aš tai ir į tą, ir į aną pusę (dėmesį sukoncentravus)
galiu „pasukti“ tą merginą... Bet pirma, ką pamatau, be jokių pastangų,
mergina sukasi pagal laikrodžio rodyklę,
taigi panašu, kad vis tik daugiau dešinysis pusrutulis pas mane dirba :)
O jums kaip sekasi?

Beje, komentarose radau įdomią nuomonę - jei galvą pakreipi į vieną pusę,
mergina sukasi į vieną pusę. Jei galvą pakreipi į kitą pusę,
po keleto sekundžių mergina pakeičia kryptį :) Pabandykite :)

Na o aš manau, kad čia dar priklauso nuo to, į ką koncentruotas žvilgsnis.
Jei įsijungia periferinis matymas, mergina vėl keičia kryptį :)

O šiaip tai ši mergina primena man kažkada labai populiarias stereogramas, į kurias pasižiūrėdavai, ir atrodydavo iš pirmo žvilgsnio, kad tai – tik koks tai ornamentuotas fonas, tačiau įdėmiau į jį žiūrint atsiverdavo didingas trimatis vaizdas su kokiais nors delfinais ar dar kuo...

Draugei

Staigiai užklupęs vienas gimtadienis privertė mane į rankas vėl imti adatą

bei sukurpti štai tokį papuošaliuką:


Nieko per daug ypatingo nepadariau, bet tikiuosi, jai patiks :)

P.S. mano lūkersčiai pasiteisino, draugė visą vakarą šokinėjo iš laimės, pasak jos,
„turėdama tokį papuošalą, kokio niekas kitas pasaulyje neturi“ :)
Tai va. Kaip lengvai, pasirodo, galima pradžiuginti žmogų.. :)
Tiesa, į komplektą dar įėjo ir auskarai, kurių nenufotografavau ;)

Akivaizdu, bet neįtikėtina

Kažkada, pamenu, buvo tokia rusiška laida - «Очевидно, но невироятно».
Sakyčiau, kad filmas, į kurį nuorodą įdėjo mano pažįstamas savo dienoraštyje, yra kaip tik iš šios kategorijos... Iš savo pusės prisidedu prie rekomendacijų jį pasižiūrėti visiems, suprantantiems rusiškai.

Jau seniai žinojau, kad vanduo turi ne tik chemines savybes, bet ir struktūrines, nuo ko labai priklauso, ar jis „geras“, ar „blogas“. O ir pati ne kartą praktikavau geriamo vandens laikymą sidabriniame inde, vandens sušaldymą ir atšaldymą, tačiau niekada nežinojau, kodėl ir ką tie dalykai lemia/keičia vandenyje...

Pažiūrėjus filmą, dar kartą supratau: pasirodo, viskas, absoliučiai viskas mūsų gyvenime yra susiję...
Foto - Daliaus