2008 m. lapkričio 18 d., antradienis

Mano-tavo-mūsų svajonių šalis...

Sėdžiu sau šitai namuose, geriu iš Lietuvos atsiųstą „mamos miško“ arbatą, į kurią dar įsimetu vyšnios dydžio amerikietišką spanguolę, ir, tyliai pasileidusi S. Rachmaninovo kocertą fortepionui Nr 2, mėgaujuosi vakaru (mat netikėtai atradau, kad peržengiau tą ribą, už kurios klasikinė muzika tapo mano mėgstamiausia)... Kambarį puošia graži baltų lelijų puokštė, kuria mane vakar pradžiugino Darius. Už lango krenta pirmosios snaigės, pro vos vos pravertą langą vėjas įpučia gaivų besibaigiančio rudens oro gūsį... Gyvenimas gražus... Ar gali būti gražesnis?..

Tokia jau žmogaus prigimtis – ieškoti geriausio. Juk nuo pat vaikystės esame lydimi pasakos apie asiliuką, kuris ėjo laimės ieškoti, vėliau – J. Biliūno „laimės žiburio“, dar vėliau – įvairių vesternų apie Klondaiką, na o jau suaugus – to mito, kad visur gerai, kur mūsų nėra...

Tačiau ar tikrai geriau yra kitur?.. Pvz., – JAV..? Taip, taip, žinau, kad sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti... Gal todėl kas dieną svajoju apie grįžimą į Lietuvą, dėl ko turbūt neretas iš mano pažįstamų pasukioja bent mintyse pirštą ties smilkiniu... Juk JAV – tai svajonių, galimybių ir beribės laisvės-laimės-sėkmės-ir t.t. ir pan. šalis!!!

Retas kuris tautietis, kaip suprantu, susilaiko neišliejęs savo nepasitenkinimo Lietuva, jos sistema, jos politikais ir visu kuo, kuo tik įmanoma nepasitenkinti, pradedant „surūgusiomis“ kasininkėmis prekybos centruose, grubiais troleibusų vairuotojais, baigiant aukštomis būstų kainomis... Beje, nežinau, kas tai yra pasakęs, bet... : „Kiekviena šalis nusipelno tokios valdžios, kokie yra jos žmonės.“ Manau, tai labai gražiai susisieja su dar vaikystėje rodytu multiplikaciniu filmuku apie upelyje gyvenančią „pabaisą“, kuriai tereikėjo nusišypsoti, kad ir ji tau nusišypsotų... Tačiau mes juk ir toliau linkę į viską žiūrėti piktai – keikdami savo atvaizdą veidrodyje, nesuprasdami, kad tas atvaizdas – tai mes – abejingi, galvojantys, kad viskas pasidaro savaime, arba, geriausiu atveju, kad viską už mus padarys „kažkas“, kad mes galėtume ateiti tiesiog „ant gatavo“... Tiesiog taip įpratom per laiką... Ir tik laikas čia gali kažką pakeisti, jei dar iš viso turime to laiko.. :)

Tokios mano mintys šį vakarą sukrito paskaičius gerb. Alg. Čekuolio straipsnį, apie prancūzų gimstamumą, kur ant popieriaus išdėstoma tai, apie ką ne per seniausiai gerbiamas eruditas kalbėjo savo TV laidoje, ir dviejų valandų trukmės filmas „Sicko“ – apie Amerikos medicinos sistemą. Ir ne tik apie tai. Tarp eilučių nesunkiai įskaitysite, manau, ir tai, ką filmo kūrėjas amerikietis Michael'as Moore'as, pažvelgęs į Kanados, Kubos, Prancūzijos bei Anglijos medicinos sistemas, išsako pačioje filmo pabaigoje:

„Man buvo sunku pripažinti, kad mes visi galiausiai esame toje pačioje valtyje. Ir nepaisant mūsų skirtumų, mes plaukiame arba skęstame visi kartu. Taip, atrodo, yra visur. Nepasiant to, kokie tarp kyla nesutarimai, jie rūpinasi vieni kitais...
Žinote, kai mes matome gerą idėją kitoje šalyje, mes ją pasičiumpame: jei jie sukuria geresnį automobilį, mes juo važiuojame; jei jie pagamina gardesnį vyną, mes jį geriame; jei jie atranda geresnį būdą teikti pagalbą ar mokyti vaikus, rūpintis kūdikiais ar paprasčiausiai būti gerais vieni kitiems... kur gi mūsų problema? Kodėl mes negalime to padaryti?..
Jie gyvena pasaulyje, kuris vadinasi „mes“, o ne „aš“. Ir mes nepakeisime nieko, kol nepakeisime šio pamatinio dalyko.“

Nors amerikietis nesilankė Lietuvoje, nors pas mus gimstamumas toli gražu net nepanašus į tokį, koks jis yra Prancūzijoje, nors yra daug problemų bet kurioje srityje, kurią bepaimsim, bet... Manau, kad mes sėdim vis dar toje valtyje, kuri dainuoja: „Ir už tai, kad mes dar galim... būti viens kitam geri...“, o ne tą, kurioje net nėra žodžio „mes“... Tiesiog pagalvok sekundę apie tai...

Arbata jau mano skrandyje, snaigės pamažu sugulė ant grindinio ir vis dar žalios žolės, nes gyvenimas vis dar gražus... Bitės, apie kurias kada nors vėliau norėsiu parašyti, gal bent Lietuvoje dar rado kelią į savo avilius bei pasiruošė žiemos miegui, baigėsi S. Rachmaninovo koncertas, automobiliai gatvėje irgi vos besigirdi, ore sklando ramybė ir ta pati besibaigiančio rudens gaiva...

Labankt. Susapnuokite savo svajonių šalį...

2 komentarai:

Marius Steponėnas rašė...

labas, Agne. viskas toje Lietuvoje gerai ir tikrai niekada nesukiočiau sau piršto prie smilkinio skaitydamas apie tai, kad tu jos pasiilgsti.
beje, labai nustebau, kad gana rimtai vertini tiek tą filmą apie vadenį, tiek moore'o "dokumentiką" :)
jei nematei, tai dar gali pažiūrėti "Zeitgeist: Addendum". panašu, bet gal kiek rimčiau :) linkėjimai!

agne rašė...

Mačiau tiek „Zeitgeist“, tiek „Anti-zeitgeist“. O vertinimai tai žinai - svarbiausia atsirinkti, kas prie ko ;) Nes absoliučiai visur yra ir manipuliavimo informacija, ir dalis tiesos...

Moor'ą būčiau vertinusi kiek kitaip dar prieš metus, tačiau pati susidūrusi su JAV medicinos sistema kiek pakeičiau savo vertinimus... :)