Giminės istorija. II dalis - tėtės pusė.

Praeitą kartą parašiau šį tą apie mamos giminę, atėjo laikas ir tėtės šeimos istorijos gabalėliui :)

Man teko matyti tik tėtės mamą, bet ji jau gulėjo ligos patale, kai aš gimiau, o iškeliavo anapus, kai man tebuvo vos penkeri. Pamenu tik tiek, kad atvažiuodavom į Rokiškį pas tetą, kur ji gulėjo aukštoje lovoje su daugybe pagalvių. Daugiau absoliučiai nieko. O senelio visai neteko matyti – gimiau per vėlai. :) Todėl apie juos tegaliu papasakoti tiek, kiek apie juos yra pasakojęs tėtė ir jo sesuo – mane vasaromis auginusi teta Alina.

Tačiau pradėkime kiek nuo anksčiau. Nors genealoginiam medyje galiu matyti giminės istoriją, prasidedančią nuo savo pro-pro-prosenelio, gimusio 1797-aisiais, tačiau apart vardų ir datų nelabai galiu ką daugiau pasakyti... Todėl pasakojimo pradžia realiai prasideda nuo mano prosenelio Leonardo, gimusio 1847 metais, Juodžiūnų kaime, Kupiškio rajone. Nebuvo linkęs jis ūkininkauti, tad jau nuo mažumės mokėsi savarankiškai rašyti. Tai daryti išmoko ant namų slenksčio, anglimi peckiodamas raides. Į mokyklą, kiek prisimena iš pasakojimų mano teta, jis nėjo. Tačiau rašyti išmoko taip dailiai, kad prie Caro netgi dirbo raštininku - rašydavo įvarius raštus, kurių vieno kopiją ir man teko matyti. Vedęs 31-nerių, turėjo 10 vaikų, tačiau iš jų 6 teišgyveno – tais laikais tai buvo kaip ir „norma“. Mano senelis buvo 7 vaikas 4 dukrų ir 6 sūnų šeimoje, tačiau viso išgyveno keturi „vaikai“ ir dvi mergaitės.

Mano senelis – Apolinaras gimė 1890 metais, baigė tris gimnazijos skyrius, o tada ėjo bernauti pas ūkininkus. Nepatiko jam tai. Ne visi ūkininkai gerai bernus „laikė“ – kartais trūkdavo maisto, kartais – apavo, rūbų. Tad būdamas maždaug 14-kos, išėjo mokytis siuvėjo amato. Išmokęs siūti, 15 metų važinėjo po Kupiškio apylinkes siūdamas dvarininkams, dvasininkams ir paprastiems kaimo žmonėms rūbus. Būdavo – nuvažiuoja į vieną „kiemą“, apsiūna visą šeimyną, tada jau laukia kitas užsakymas, tai susikrauna savo siuvimo mašiną ir daiktus į „kuparą“, ir važiuoja toliau kaip koks Palangos Juzė... Taip gyventi irgi nebuvo lengva, nes žmonių įvairių būta, vieni geriau, kiti prasčiau „kriaučių“ maitindavo. Tiesa, mokinių vienas kitas pasitaikydavo. O viena mokinė iš Juozapavo kaimo (Viešintų raj.), iš sodybos prie ežero taip krito jaunam siuvėjui į akį, kad pasiėmė jis ją sau į žmonas. Tai buvo mano močiutė – Marijona. Sugrįžo jie į senelio Apolinaro namus, tuo metu prosenelis Leonardas jau buvo silpnos sveikatos, trys kiti senelio broliai buvo išvažiavę į Ameriką, tad ir liko tuose namuose. Juose jiems gimė dukra – mano teta, ir vienas sūnus. Kai prosenelis Leonardas mirė, brolių iš Amerikos padedami, jie nusipirko vienkiemį „ant kalnelio“ – taip vadindavo. Ten gimė mano tėtė ir dar vienas – jauniausias brolis. Tada senelis pusiau siūdavo, pusiau ūkininkavo. Būdavo, nuvažiuoja į Kupiškį pas žydą į parduotuvę medžiagos, išrenka, važiuoja namo siūti. Arba žmonės patys atveždavo reikiamą medžiagą ir prašydavo ką nors pasiūti. Be abejo, vaikai irgi buvo senelio rūbais apsiūti. Močiutė irgi, nors „nežinau, kiek ji ten spėjo išmokti siūti, kiek ne“ – kaip juokauja teta, bet pasiūdavo vieną kitą rūbą.

Vienas iš linksmiausių pasakojimų, girdėtų apie tai, kaip senelis siuvo, yra apie priekabųjį poną. Panašu, kad senelis siuvo gerai, ir tai žinojo. Tačiau visada esti tokių, kurie kabinėjasi prie visko, kad tik galėtų pasikabinėti. Taigi atėjo ponas matuotis jam pasiūto palto. Apsirengė, sukiojasi visaip kaip prieš veidrodį, ieško prie ko prisikabinti (matomai, kad kainą galėtų numušti). Tada pradeda kabinėtis: „Man atrodo, kad viena rankovė lyg ir aukščiau nei kita...“ –Tikrai? – klausia senelis. „Na taip, lyg ir... Negerai, gal jūs pataisykit, ar pigiau tą paltą parduokit“... O mano senelis ne iš kelmo spirtas. Sako: „Gerai, ateikit po savaitės, pataisysiu...“. Ponas išeina, senelis pakabina tą jo paltą prie kitų rūbų ir siūna toliau sau ramiai kitus rūbus. Po savaitės ateina tas pats ponas, klausia, ar paltas pataisytas. Senelis, aišku, porina, kad be abejo pataisytas. Apsirengia ponas paltą ir nušvinta visas: „Na va, žymiai geriau!“ :)) Ir visas patenkintas išvažiuoja su visu paltu...

Senelis kaime buvo žinomas ne tik kaip geras siuvėjas, bet ir kaip idėjų nestokojantis inovatorius. Jis kaime pirmasis sugalvojo, kaip įrengti laukuose vandens latakus drėgmei vasarą palaikyti, jis pirmasis kaime sugebėjo visus keturis vaikus išleisti į mokslus, kas tuo metu buvo tikrai nelengva.

Kai tetos užklausiau, kaip jam pavykdavo ir siūti, ir ūkiu dar rūpintis, tai ji nusijuokdama pasakė, kad jie, vaikai, didumą darbų nudirbdavo. Laukus apakėdavo, bulves nukasdavo... dar padėdavo mokiniai, kurių vis turėdavo senelis, kuriuos siūti mokė.

Apie tai, koks buvo jų gyvenimas, nemažai galima rasti knygoje apie Kupiškio kraštą „Keliai veda Kupiškin“, kurios jau yra išleisti trys tomai, tačiau man teko matyti vos vieną. Viliuosi, kad kada nors ta knyga pateks ir į mano rankas, nes dabar vos ko tik paklausiu tetos, ji man atkerta: „ Tai aš gi knygoj apie tai rašiau“ :)

Na bet apie karą gal ten nerašė, nes vos man paklausus pradėjo pasakoti:
„Karo metu aš dar mokiausi. 1943 baigau gimnaziją. Porą metų buvau namie. 1945 rudenį išvažiavau į Vilnių. Na o kai buvau namuose, buvo vokiečių metas. Atvažiavo vieną sykį į sodybą vokiečiai, jie rinkdavo kariuomenei viską, kas tik galėjo tikti... Tai atvažiavo pas mus, o vertėjas – toks jaunas kavalierius. :) O aš, matai, baigus gimnaziją, ne šiaip sau. Tada mama tuoj kiaušinienės prikepė, pomidorų jiems įdavė, o mes išėjom paskiau su tuo vertėju po sodą pavaikščiot, tai dabar, jau kai mama pamylėjo taip tuos vokiečius, tai jau einam į tvartą, o ten – karvė, kurią jau kaip ir reikėtų atimti... O tas vertėjas sako vokiečiams – ji tuoj teliuką turės, negalima imti... Kiaulė tai buvo į vidurį lauko nuvežta ir paslėpta iškastoj duobėj, įdėta į specialią dėžę. Na, tai kai jau šitaip, kai pamatė, kas vos viena vargšė karvė tėra, tai iš mūsų kiemo nieko ir nepaėmė... „Apmylėjom“ vokiečius va taip... :) Paskiau vieną sykį norėjo mane išvaryt į darbus. Rinko darbininkus prie geležinkelio, tai mama išverkė, kad neimtų, tai šiaip ne taip atlikau. Būdavo – veidą išsiteplioju, kasas negražiai kreivai susipinu, negražiai apsivelku, kad tik neimtų... Visokių triukų būdavo...
Žinai, ir būdavo – vieni ateina iš miško, o paskiau, kai jau vokiečiai praėjo, tai rusai atėjo. Tai buvo, kad skrebai (taip juos vadinom) ateina dieną, o miškiniai – naktį :)
Miškiniams reikėdavo duoklę duot. Ateina raštelis, kad reikia ko nors. Tai tėtė vieną sykį vidpadžius įdavė, kitą kartą – lašinių. Sunku buvo laviruot tada kaime, kad niekas nepamatytų, kad nesugautų.“

Tokios va istorijos nuotrupos apie mano senelius iš tėtės pusės. Nuotraukose – mano seneliai dviese (~ 1923 m.) ir su visais keturiais vaikais (~1934 m.).

Užgavėnės

Kadangi abu su Darium turim problemų su skrandžiais ir kepenimis, tai riebus maistas mums ne draugas, ir riebių blynų greičiausiai šiandien nekepsim :)

Tačiau ta proga prisiminiau užgavėnes, kurios savu laiku man paliko daug įspūdžių. Mano tėtė visuomet labai mėgo dalyvauti panašiuose renginiuose, kuriems pasiruošdavo iš anksto – vienoms jų jis pasidarė didžiulės gervės kaukę, kuri buvo pritvirtinta prie ilgo koto bei apsiausto. Gervės snapas buvo sukonstruotas taip, kad jį galėjai valdyti su pritvirtinta viela. Tokiu būdu ta „gervė“ vaikščiojo ir praeviams šventės metu nuiminėjo kepures savo ilgu snapu :) Buvo linksma matyti, kaip pasimetę žmogeliai griebiasi sau už kepurių, o paskui smagiai kvatoja, kai pamato, kas čia į juos kėsinasi :) Tai buvo kokių 1987-ųjų užgavėnės, vykusios Vingio parke.

Taip pat neišdildomą įspūdį palikdavo ir užgavėnės Rumšiškėse... Blynai blyneliai, riestainiai riestainėliai, įvairiausi molio dirbinėliai nuolat mane ten viliojo :) Pamenu, iš vienų užgavėnių parsivežiau molinį raktų pakabuką – įvairiaspalvėmis glazūromis išmargintą batą... Tai laimės buvo!.. :) Tuo metu tėtė vėl turėjo įspūdingą kaukę – tąkart jis buvo persirengęs ubagu – pasisiuvęs daugiasluoksnį apsiaustą su daugybe ančių užantėlių, kuriuose įsikurdavo „ubagui“ perkeivių dovanojami riestainiai ir kitokie mažmožiai... Pamenu, visuomet būdavo šalta – pirštinės peršlapę, kojų pirštai sušalę vaikiškuose batuose, kuriuos nuavęs tėtė trindavo sustirusius pirštus, bandydamas sugrąžinti šilumą :) Ko jau ko, tačiau įspūdžių tose šventėse niekuomet netrūkdavo :)

Užaugom. Švenčiame kitaip. O kartais net ir nebešvenčiame – tik pasižiūrime, kaip švenčia kiti. Tik neaišku, ar tai – visam, ar laikinai :)

Giminės istorija. I dalis - mamos pusė

Prieš kiek laiko perskaičiusi straipsnį apie tai, kad Lietuvos vaikai nebežino net savo senelių ir dėdžių vardų, nustebau. Suprantu, kad gali žinoti apie senelius nedaug, bet kad net vardų gali nežinoti, tai tikrai buvo gan keista...

Ta proga perkračiau savo atmintį ir supratau, kad ir aš nežinau apie savo senelius tiek, kiek, galbūt norėčiau. Mat taip jau nutiko, kad vieno senelio jau net nebuvo man gimus, viena močiutė mirė, kai man buvo vos dveji, dar kita močiutė mirė man sulaukus penkerių, o ir ją temačiau gulinčią patale... Natūralu, kad daugiausiai žinojau apie savo senelį (mirusį prieš 10 metų), su kuriuo teko bendrauti, pas kurį teko vasaromis su pusbroliais atostogauti, tačiau ir tos žinios tesiekė daugiausiai tas vasaras bei keletą padrikų nuotrupų iš praeities, apie kurias savu laiku net nelabai ir galima buvo šnekėti...

Visa tai perkračiusi savo galvoje, paprašiau mamos, kad ji papasakotų ką nors daugiau... Pasakojo ji man telefonu, bet aš su tokia savo girdimąja atmintimi neatpasakosiu, žinoma, visko, ką ji pasakojo, tai skubu rašyti bent tai, ką užfiksavau...

Kai mano seneliui Kazimierui Vilūnui buvo vos dvidešimt treji, su savo žmona, mano močiute Milda, jie, kaip ir dauguma tuometinės šviesuomenės, vieną naktį buvo išvežti į Sibirą. Buvo 1948-ieji – vieni paskutiniųjų trėmimų, todėl viskas buvo daug humaniškiau, lyginant su pirmaisiais trėmimais. Nepasant to, kareiviai atėjo naktį, per penkioliką minučių liepė susikrauti reikalingiausius daktus ir išvedė iš namų. Atvykę į Irkutsko sritį, jie buvo sutikti vietinių, apgyvendinti mediniame name, jiems buvo duota žemės. Seneliai, būdami darbštūs žmonės, greitai prasigyveno svetimame krašte. Po metų gimė mano mama. Dar po dviejų metų gimė antroji jų dukra, po kitų dviejų – dar viena. Seneliai laikė žąsis, vištas, keletą kiaulių, karvę. Kai vietiniai didžiavosi neva labai didele 30 kg pjaunama kiaule, mano seneliai tik juokėsi, pjaudami šimtakilograminę augintinę :) Ką jau kalbėti apie vietinių nuostabą, kai močiutė prikimšo dešrų, pridarė kumpių, vyniotinių... Vietinės moteriškės tik skėsčiojo rankomis, besistebėdamos, kad visa tai galima padaryti... namuose :) Senelis irgi buvo ne pėsčias, todėl greitai gavo darbą vietinėje lentpjūvėje. Kai buvo paskelbta, kad tremtiniai gali grįžti į Lietuvą, seneliai buvo susitaupę tiek, kad galėjo nusipirkti Lietuvoje namą ir grįžti, ką ir padarė su Lietuvoje buvusių giminių pagalba. Tuo tarpu vietiniai, sužinoję, kad seneliai išvažiuoja atgal į tėvynę, niekaip negalėjo suprasti to, kad taip gerai įsikūrus gali imti, mesti viską ir važiuoti ten, kur nieko neturi, kur viską turėsi pradėti nuo nulio. Stebėdamiesi jie sakė, kad taip gali pasielgti tik tas, kuris Tėvynę turi savo širdyje...
Kai grįžo į Lietuvą, senelių šeima apsigyveno Utenoje, ten, kur mes vėliau daug vasarų praleidome. Jau grįžus į Lietuvą gimė ir ketvirtoji jų dukra – mano krikšto mama.
Tačiau ir grįžus nebuvo viskas taip paprasta. Tarybinei valdžiai nuolat kliuvo faktas, kad tai – tremtinių šeima. Dėl to fakto mama vos įstojo į institutą. Tuomet jai buvo iškelta sąlyga: jei išlaikai visus egzminus vien penketais (aukščiausiais tuo metu balais), tada priimam. Jei ne, deja... Mama įvykdė iškeltą sąlygą ir įstojo studijuoti medicinos.
(Nuotraukoje – mano senelis Kazimieras)

Paskui mamos užklausiau apie vieną tokį seneliuką Igną – pamenu, pasiimdavo senelis mus su broliu kartu pas jį į sodybą. Atvažiuodavome, o ten – ramu, pievose žiogai čirpia, varlės šokuoja (labai mėgom jas ten gaudyti), sukrypusios trobelės durys mediniu pagaliuku užkabintos, kad vėjas jų neblaškytų, o pats Ignas kažkur – tekdavo paieškoti... Užklausiau mamos, kas tas Ignas...

Ta proga mama papasakojo štai ką:
„Tas Ignas, kuris gyveno Kušnieriūnų kaime, o paskui persikėlė į Uteną, – mano mamos tikras pusbrolis. Jo tėtis ir mano mamos mama, ta mano močiutė, Paulėnaitė, kuri gyveno Peterburge, buvo jo sesuo. Dar gal tu prisimeni, atvažiuodavo toks senukas iš Australijos, Česlovas Paulėnas. Tai jis to Igno brolis. Jis du kartus buvo Lietuvoje. Jo gyvenimo istorija labai įdomi: jis buvo laisvos Lietuvos karininkas, ir kai Lietuvą užėmė rusai, jis, kad jo nesušaudytų, pasitraukė į Australiją. Turiu jo dovanotą skarelę su koala, termometrą su kengūra, kuris stovėjo ant židinio, pakabuką su gražiu mėlynuoju opalu. Dar jie turėjo labai gražią sesutę Onutę, kuri buvo netekėjusi, susirgo labai sunkia liga – išsėtine skleroze, daug metų gulėjo ant patalo, kai mirė visi jos labai gailėjo. Ignas irgi buvo senbernis. Jie visi buvo labai gražūs ir labai mieli, bet labai jau kuklūs, tokie sarmatlyvi žmonės, nekomunikabilūs, kaip dabar pasakytų.“

Paskui dar prisiminiau tokią mamos giminaitę Oną Bernotienę, apie kurią užklausta mama parašė:

„O ta Bernotų Onutė tai irgi mano mamos puseserė. Onutės vyras Juozas Bernotas jau miręs, sirgo skrandžio vėžiu gal prieš kokius 11 m. Jie mano krikšto tėvai. Onutė dar gyva. (Praėjus keletui dienų po šio mamos parašyto sakinio, Onutė mirė...) Jie vaikų neturėjo, tai labai gyveno tik sau. Dažnai eidavo abu į restoraną papietauti, mėgo labai visokius balius, kompanijas, gražiai rengdavosi, eidavo pasivaikščioti, kas tais laikais ir dar tokioj Utenoj būdavo visiems labai keista. Ir dabar Onutė pasisuka plaukučius, nors jai jau virš 80 m., pasipuošia ir ateina pas Dalytę (mano mamos sesuo) pagerti kavutės su brendžiuku... Ji turi savo namą mieste, tai susirado labai gerą šeimą, jiems užrašė namą su ta sąlyga, kad ją iki mirties globos. Jai pasisekė – jie ją labai myli ir globoja.“

Dar mama parašė apie prosenelius:
„O tavo proseneliai, mano mamos tėvai, tai Apolonoja ir Napaleonas Kalyčiai. Jie gyveno Klovinių kaime, Utenos raj. Mano močiutė buvo labai graži, gyveno caro laikais Peterburge, nežinau, kaip ji ten atsidūrė, nepamenu, o senelis tai visais laikais buvo kaimo seniūnas, žodžiu didelis ponas, turėjo žemės ir šiaip buvo labai apsiskaitęs, protingas, žodžiu kaimo šviesuolis. Mano tėtis net su juo dažnai tardavosi vienu ar kitu klausimu, jam būdavo labai svarbi jo nuomonė.

Mano tėtės tėvai, mano seneliai iš tėtės pusės, tavo kiti proseneliai, gyveno Mockėnų kaime. To savo senelio aš visai nežinau, nes jis mirė San Paulo mieste, kai mano tėtė dar buvo mažas vaikas. Jis važiavo į Braziliją anais laikais laimės ieškoti. Kaip išvyko, taip nuo tos dienos niekas apie jį nieko nežinojo, matyt ar žuvo kasyklose, ar šiaip mirė. Jo mama viena užaugino vaikus. O tėčio mama, mano senelė nugyveno ilgą amžių, nuseno pas kitą sūnų ir mirė jau sena, mes visi buvom jos laidotuvėse, jūs jau abu buvot gimę.“

Po visų šių įrašų sužinojau, kad mano pusseserė, studijuojanti medicinoje, yra surinkusi nemažai informacijos apie mamos pusės giminę, turi genealoginę schemą. Ta proga perėmiau ją ir nutariau papildyti. Nežinau, kaip sėkmingai pavyks surinkti informaciją, bet tikiuosi, kad kažkiek duomenų pavyks atkapstyti...

Na o iš pusseserės surinktos informacijos man labai patiko vienas faktas: absoliučiai visi keturių kartų giminaičiai yra mėlynakiai :) Tai va iš kur mano tos žyyydros žyyydros akys :)

Žavingoji

Na va, su šiokiomis tokiomis pertraukomis perskaičiau dar vieną knygą, gautą dovanų per Kalėdas. Tai – „Žavingoji“.
Prisipažinsiu, kad, nepasiant to, jog atsiliepimų apie ją buvau girdėjusi iš ne vienos savo pažįstamos, kiek atsargiai pradžioje žiūrėjau į šią knygą. Ir iš tiesų, pirmi 30 puslapių pasirodė gan skysti, perpinti tuštokais filosofavimais, įvilktais į eilinio romanėlio formatą. Tačiau prisivertusi skaityti toliau, turiu prisipažinti, visgi radau dalykų, kurie pasirodė įdomūs, kurie privertė ir pravirkti, ir susimąstyti. Tad visgi galiu pasakyti, kad dėl tų 10 procentų knygos, kurie man pasirodė joje vertingi, buvo verta perskaityti šią knygą. Be to, manau, kiekviena moteris joje rastų vis kitką - tai, kas jos pačios širdžiai artimiausia, skaudžiausia, ilgesingiausia.

Man asmeniškai pasirodė joje įdomios trys temos:
Kiekvienos moters, kaip dukros, santykis su mama.
Moters grožio ir grožio plačiąja prasme, linija.
Moters-Ievos sukūrimas ir vyro-Adomo pamatiniai santykiai su ja.

Šios temos knygoje, sakyčiau, ganėtinai persipynusios. Gal dar labiau jas perpina tai, kad nemažai paskutiniu metu apie šias tris temas mąsčiau. Kurį laiką klausinėjusi savo mamos apie jos vaikystę, apie senelius, kitus giminaičius, vis galvojau - įdomu, kokie buvo jų tarpusavio santykiai – mūsų giminės moterų – mamų ir dukterų. Kokie santykiai su savo keturiomis dukterimis buvo mano močiutės? Neretai užklysdama mintimis į vaikystės ir paauglystės prisiminimus, matau, kad mano pačios gyvenime pėdsakus paliko ne tik mama, tėvai, bet ir mano draugų tėvai, mano giminaičiai, mokytojai ir netgi jų vaikai. Iš viso to gyvenimas suneria po grandelę mus - vienos tų gandelių susipina stipresniais, kitos – silpnesniais ryšiais. Prisimindama ką nors, kas vis dar gelia, iš tiesų dažniau turėčiau prisiminti šią autorės mintį: „Galbūt bus pravartu prisiminti, kad tie, kurie tave įskaudino, patys buvo giliai įskaudinti...“

Radau knygoje ir vieną istoriją, savo esme panašią į kažkada man nutikusią...
„Jos [mamos] motina (...) buvo švaruolė ir neįtikėtinai kontroliuojanti. Mano mamai neleisdavo atsivesti draugių žaisti į namus, nes jos galėjo viską sujaukti. Svetainė buvo skirta ne gyvenimui, bet pasigrožėti. Visi daiktai namuose priklausė jos mamai ir jų negalima buvo liesti, neduok Dieve, judinti. Galite įsivaizduoti, tuose namuose nebuvo dūkstama. Nestatomos tvirtovės, nežaidžiami žaidimai ir nesipešama. Juose viešpatavo tvarka ir švara. Tai žudė sielą. Vieną dieną, kai mano senelė priiminėjo svečius, mano mama buvo antrame namo aukšte, tualete. Kaip dera mergaitei, ji nusiplovė rankas kriauklėje, pirma ją užkimšusi. Atsitiko kažkas negera. Ji negalėjo užsukti čiaupo ir ištraukti kamštelio. Abu užstrigo. Namuose, kur karaliauja griežtos taisyklės, nevalia pertraukti tėvų, kai šie kalba su suaugusiais. Mano mama nežinojo, ką daryti. Kažkas sugedo, ir tekėjo vanduo. Už tai buvo atsakinga mano mama. Pakvipo nemalonumais. Vandens vis daugėjo. Ji padarė tai, ką darome mes visos, kai žinome, kad mums nepavyko ir tuoj apie tai sužinos kiti: ji pasislėpė. Išbėgo iš tualeto, nulėkė į miegamąjį, palindo po lova ir ten tūnojo – paslapčia, bailiai, persigandusi. Galų gale vanduo kriauklėje persipildė, išsiliejo ant žemės, sunkėsi per lubas ir lašėjo ant motinos svečių. Ojoj! Jos slėpimasis lygiai taip, kaip ir mūsų, tik pablogino visos reikalus...“

Na o mano istorija tokia...
Buvau septynerių, berods. Tada, kai baigėsi per Kalėdas dovanoti vaikiški kvepalai. Tuo tarpu vonioje, ant lentynėlės, stovėjo mamos pasidižiavimas, jos mėgstamiausi Fidji kvepalai, kuriuos jai atvežė dovanų tais laikais iš paties užsienio. Vieną dieną, kai mama buvo nuėjusi pietų pogulio, tyliai įsėlinusi į vonią galvojau įsilašinsianti į savo vaikišką buteliuką keletą stebuklingų lašų, kuriuos atskiedusi vandeniu turėsiu pati savo kvepalų. Tačiau ne viskas taip gerai baigiasi, kaip kartais suplanuojame... Mamos kvepalų buteliukas išslydo iš rankų, sudužo, kvepalai išsipylė vonioje, o aš, siaubo apimta, griebiau dušą ir puoliau kuo skubiau plauti kvepalus, taip bandydama panaikinti įkalčius. Tačiau ar gali taip lengvai panaikinti kvapą, staigiai persmelkusį viską aplink..? Nebežinodama, ką daryti, nusliūkinau siaubo apimta į kambarį ir... užsiknaubusi ant stalo, tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, užmigau su viltimi, kad užmigusi pabėgsiu nuo realybės, pasislėpsiu...

Apie tą mūsų pasislėpimą patiko ir kita knygos autorės mintis: „Kaip ir Ieva, paragavusi uždrausto vaisiaus, mes slepiamės. Slepiamės po makiažo sluoksniu. Už savo humoro. Slepiamės po nebyliu pykčiu ir baudžiančiu neprieinamumu...“

Daug smagesnė tuo tarpu tema – apie grožį. Čia gi patiko šios autorės mintys:
„Lengva būti princese vilkint aukso drabužiais, bet kur kas pergalingiau būti ja visada, kai niekas to nežino“.
„Vienas iš gražiausių moters širdies stebuklų yra tai, kad moterys skelbia apie Dievo širdį tai, ko neskelbia vyrai.“
„Kiekvienai moteriai būdingas patrauklus grožis. Kiekvienai. Bet daugelio moterų grožis ilgam palaidotas, sužeistas arba įkalintas. Iškilti iki pilnatvės reikia laiko. Jį reikia ugdyt, atkurti, išlaisvinti. Kaip ugdome grožį? Kaip tampame gražesnės? Rūpestingai jį prižiūrėdamos, kaip įgudęs sodininkas prižiūri savo darbo vaisius.“
„Retai kuri moteris nutaria šiame pavojingame pasaulyje išsaugoti gyvą širdį ir neimti gyvenimo jėga“.
Pamenu, turėjau užsivedusi knygelę su įvairių žmonių įdomiomis mintimis. Manau, kad pastarąsias, jei dabar vis dar tęsčiau tą knygelę, įrašyčiau taipogi... :)

Tuo tarpu kalbant apie Moterį-Ievą, niekada anksčiau nesigilinau, kodėl Ieva buvo sukurta paskutinė iš visos gyvosios gamtos – kaip tas paskutinis potėpis paveiksle, po kurio nieko daugiau nebetrūksta. Lygiai kaip niekada nesusimąsčiau apie tai, kodėl nutapytas gulintis ant pievos apsinuoginęs vyras atrodo pasyvus, o apsinuoginusi besiilsinti moteris – tokia didinga ir spinduliuojanti harmonija...
Nelabai gilinausi ir į tai, kodėl Adomas, buvęs šalia Ievos, neatkalbėjo jos nuo uždrausto vaisiaus paragavimo, niekada nesusimąsčiau apie pražūtingą jo pasyvumą. Todėl tokia knygos ištrauka atrodo kaip į dešimtuką: „Šį spektaklį galite stebėti kiekvieną dieną. Kaip reikia, kad vyrai kovotų, jie dingsta. Jie išnyksta, vaikšto tylūs ir pasyvūs.“... „O moterys? Mes linkusios čiupti, siekti, kontroliuoti. Mes dažnai, kaip ir Ieva, pakimbame ant mūsų priešo jauko ir pasiduodame jo kerams...“

Be abejo, buvo ir dar ketas minčių, kurias pasižymėjau knygos paraštėse, bet jos nusėdo kažkur giliau, nei galima trumpai apie tai keletu žodžių :)

Žmogus orkestras

Nuorodą į šį prancūzo pasirodymą gavau elektroniu paštu. Norėjau persiųsti draugams, bet pagalvojau, kad paprasčiau bus įdėti visa tai čia - juk vis tiek dauguma tų, kurių vardai yra mano adresų knygelėje, skaito šį mano dienoraštį :)

Taigi, jūsų dėmesiui – Jean Claude Bonno – žmogus-orkestras, savo balsu galintis pamėgdžioti bandžą, gitarą, lamelafoną (dambrelį), lūpinę armonikėlę, smuiką, akordeoną, saksofoną, mušamuosius,...

Suši

Viriau, vadinasi, vakarienei ryžių košę... Tačiau čia priėjo Darius ir paklausė: „O tai gal pasidarom suši?..“
Tai va, taip buitiškai, neįmantriai ėmėm ir pasidarėm... Nors aptikom, kad neturim nei žuvies kokios, nei ko nors panašaus, tad vegetariškais suši apsiribojom :)

Patinka man tas patiekalas... Visada patiko, visada man jo per mažai pasirodo, kai tenka valgyti kokiam japonų restorane... Todėl taip gera pasidaryti namie tiek, kad galėtum valgyti, kiek telpa :))

Aišku, koks gurmanas greičiausiai išdėtų į šuns dienas mūsų tokius samadielnus suktinukus, aj bet... mums, svarbiausia, gerai... :)

Juodosios saulėgrąžos

Kartais nutinka, kad kažko labai labai prireikia... Ir labai labai skubiai... :)
Taip nutiko vienai mano draugei, kuri, pamačiusi baltas prieš tai mano darytas riešines labai panoro turėti tokias pat, tik juodas, kad galėtų jomis pasipuošti viename renginyje... Tiesa, buvau nutarusi jas kiek patobulinti nuo pirminio varianto, o kadangi tie patobulinimai labai tiko ir draugei, nieko nelaukusi ėmiausi nerti :)

Rezultate... pati tokių užsimaniau :)

Portretas Nr L.V.-M. ir skrybėlaitės

Turėjau progą nunerti dvi skrybėlaites savo buvusios klasiokės dukroms. Nėriau, o galvoje sukosi įvairūs prisiminimai :) Nepamenu, kaip su ja susėdom į vieną suolą – nuo pat pirmos klasės ar po metų kitų. Tik pamenu, kad paprastai rinkdavomės antrą suolą nuo priekio, kuriame vis trūkdavo vietos – tai alkūnės pindavosi, tai sąsiuviniams vietos trūko. Būdavo, kad pasipykdavom, o paskui ir vėl taikydavomės. Dar dabar kažkur tarp vaikystės daiktų, dėžėje, į vieną mažą maišelį laikau sudėtus vieno mūsų susipykimo ir susitaikymo susirašinėjimus – ant mažų popieriaus skiautelių paliktas žinutes. Ant vieno jų yra nupieštos dvi susikibusios rankos su užrašu apačioje: „Tai draugaujam?“ :)

Šiandien daug mokyklinių dalykų jau pasimiršę. Nors dažnai prisimenu, kaip svečiuodavausi pas ją namuose, kur buvo nepaprastai aukštos lubos ir įspūdinga erdvi stiklu dengta senamiesčio laiptinė mediniais laiptais, ant kurių lyjant kapsėdavo vandens lašai... Kažkodėl ta laiptinė man paliko labai didžiulį įspūdį. :)

Taip pat prisimenu jos sodą, į kurį pakviesdavo kartu važiuoti jos tėvai, ir kaštoną, kurį klasiokė pasodino šalia sodo namo. Pamenu, kaip siuvomės kartą kuprines iš atraižų, o paskui išdidžiai jas nešiojome.
Nors paskutinėse klasėse visgi mūsų keliai išsiskyrė, tačiau šiandien jie vėl karts nuo karto susipina :) Kad ir per... srybėlaites :)

Akys

Savaitgalis iš tiesų buvo ypatingai darbingas :)
O užbaigiau jį tokiais va dviem veltais padėkliukais, kurie labai man pasirodė panašūs į... akis :)















Pradžioje norėjau padaryti juos tobulai apskritus, bet paskui pagalvojau – o kam?.. :)

Apyrankė

Na va, dar vienas „gėlėtas“ darbelis. Taip patiko man tos gėlės, kad prinėriau visą galybę, dabar visur „kišiu“ :)

Švenčiam Valentiną?

Abu su Darium esam tokie... plius minus tinginiai, kai kalba pasisuka visokių švenčių ar progų tema. Jokių siurprizų sugalvot nesugebam, nelabai mėgstam, bet kažką ne visai kasdieniško pasidaryti Valentino dienos proga sugalvojom...

Pasitarėm, ir Darius nusprendė, kad labai smagu būtų pasidaryti braškių šokolade... Na tai ką – nuvažiavom nusipirkti braškių ir šokolado :)

Pasiruošėm braškes, ištirpdėm tradicinę šokolado plytą, šiek tiek atskiesdami masę pienu, pamakalavom visame tame braškes ir voila!.. :) Susmaigstėm į bananą, kol šokoladas sustingo, ir netrukus jau gardžiavomės šiuo širdelių formos skanumynu :)

Stadija

Nežinau, gerai čia, ar blogai, bet pasiekiau tam kartui tokią stadiją, kad pasidarė nelabai svarbu – pirks kas nors tai, ar nepirks... Tiesiog bandau įgyvendinti į galvą ateinančias idėjas, o kas iš to bus, laikas parodys :)
Tai štai – tokio va paprasto, vasariško dizainiuko vestuvinės riešinės „Saulėgrąžos“ :)

Šiek tiek spalvų

Artėjant pavasariui nutariau išbandyti keletą naujų spalvų... Kiek gi galima apsiriboti juoda, balta ir raudona... :)
Ta proga – turkio spalvos tradicinio mano dizaino papuošaliukas su kiek kitokiu nei paprastai užsegimu. Nežinau, ar jis pasiteisins, bet pabandyti, manau, verta :)

O jūs – ar jau pasiruošę pavasariui? :)
Turėjau planų šiandien padaryti ką nors geltono, tačiau teks planus keisti,
nes Roto virusas, kurį pasigavom prieš keletą dienų, verčia nešti kudašių lovos link :)

Smuikas ir... scenos baimė

Perskaičiusi Austėjos įrašą apie Joshua Bell, grojantį Vašingtono metro stotyje, prisiminiau vakarykštį sapną. Sapnavau, kad atėjau prieš egzaminą pas savo smuiko mokytoją ir paprašiau, kad leistų man groti Paganinį (oho, tai bent ambicijos! :). Smuiko mokytoja pažiūrėjo į mane ir tarė:
– Pagaliau tu kažką rimto pasirinkai. Žinoma, grok. :)

Ir, kaip kad sapnuose dažnai nutinka, po keleto akimirkų aš jau stovėjau su smuiku rankose, prieš akis pasistačiusi natas, virkdydama savo tamsaus medžio smuiką, kurį brolis vaikystėje vis siūlydavo trenkt į sieną, idant tas sulūžtų, ir man nereikėtų kankintis bei verkt, kai dešimt kartų kartojamas motyvas nepasiduodavo įveikiamas... :) Ir taip – pirmus 7 metus, po kurių pagaliau pradėjau jausti grojimo malonumą – tada, kai „džyrinimas“ pagaliau pradėjo virsti muzika... :)

Dažnai sapnuoju, kad groju. Paprastai po tokių sapnų vėl traukiu smuiką į dienos šviesą ir improvizuoju, pamiršusi laiką, arba, atsispausdinusi iš interneto kokias nors natas, groju, gėrėdamasi kiekvienu melodijos vingiu.

Išsitraukiau vakar iš natų krūvos Ennio Morriccone's Chi Mai, mat buvom su kaimyne Viktorija (kuri groja pianinu) sugalvojusios surengti buitinį mini koncertėlį kelioms Čikagos lietuvėms. Pavyko visai neblogai, tačiau tokiais momentais, kaip visada, ir vėl buvau priversta prisiminti per gyvenimą taip ir nenugalėtą savo scenos baimę. Nežinau, kuo tai paaiškinti, nežinau, kuo ji nugalima, nes ji jau tarsi tapo neatsiejama mano muzikinio gyvenimo dalimi, išlendančia tuomet, kai atsiranda vos vienas klausytojas... Dar vaikystėje, pamenu, galėdavau namuose groti tik užsidariusi ąžuolines svetainės duris, per kurias vis tiek, įtariu, viskas girdėdavosi, tačiau bent man ramiau būdavo įsivaizduoti, kad manęs niekas negirdi :) Todėl egzaminai man visuomet būdavo kančia. Ne todėl, kad nebūdavau jiems pasiruošusi. Greičiau todėl, kad visuomet norėdavau nugalėti savo „priešą“ ir, aišku... man nepavykdavo :) Taip kaskart tekdavo nuliūdinti savo smuiko mokytoją, kuri prieš egzaminą džiaugdavosi, o jam praėjus – liūdėdavo, kad ir vėl „susimoviau“ :)

Tačiau egzaminai ėjo ir praėjo. Smuikas keletą metų gulėjo nepaliestas, o aš kas kartą susigraudindavau vos nugirdusi kur nors ką nors juo grojant. Netrukus jį pati ištraukiau į dienos šviesą – tuomet, kai vienam spektakliui teatre buvo suburtas orkestrėlis. Kai išėjau iš teatro ir persikrausčiau į Londoną, supratau, kad žiauriai jo pasiilgau, todėl vos pirmai progai pasitaikius, atsivežiau smuiką į salą. Čia smuikas tarsi iš naujo suskambėjo mano rankose, ir jau galvojau, kad nugalėjau tą nelemtą scenos baimę...

Tačiau, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Nes kartu su manimi ta baimė ėmė ir persikėlė į... kitapus Atlanto :)

Ar ją kada prisijaukinsiu – nežinau. Bet tikrai dar ne kartą sapnuosiu, kad groju, dar ne kartą po tų sapnų (ir ne tik po jų) trauksiu iš futliaro smuiką ir grosiu. Ką? Na, kad ir G.Donicečio „Una Furtiva Lagrima“... :)

Fotografuojame vaikus...

Toks įspūdis, kad visą amžinybę nieko čia nerašiau :)
Tačiau taip sutapo, kad labai jau paskutinėmis dienomis daug veiklos buvo. Ir kas galėtų pagalvoti, kad bedarbiams kartais laiko trūksta? :) Bet va, pasirodo – būna ir taip, kad trūksta :) Kita vertus, per keletą dienų pasibaigiau visus neužbaigtus darbelius, o vakar net vieną fotosesiją pas save suorganizavau...

Vaikus tenka fotografuoti ne pirmą kartą. Ir nors didelis skonio reikalas yra tai, ar patinka, ar ne svetimi vaikai, turiu pasakyti, kad fotosesijos metu labai dažnai požiūris keičiasi... Nežinau, dėl ko taip įvyksta – ar dėl tų vaikų nuoširdumo, ar jų mamų sugebėjimo pasitikėti manim ir fotosesijos metu iš tiesų atsipalaiduoti taip, tarsi manęs šalia net nebūtų, bet ne pirmą kartą pastebiu, kad pro duris įėjusi su mažyliu ant rankų mama labai greitai tampa vos ne šeimos nariu :)

Tokių štai minčių nusėdo mano galvoje po vakarykštės fotosesijos, kurios metu fotografavau devynių mėnesių mergaitę Adelę.

Keletas kadrų iš vakarykštės fotosesijos (: