Laiškas. 1996 m.

Būna, kad užeina nenumaldomas noras tvarkytis. Taip man nutiko šiandien. Užmatėm su Darium parduotuvėj tokį a la archyvinį dokumentų aplanką, kuris pasirodė labai pravartus, nes jau seniai norėjosi susisteminti vis labiau ir labiau augantį popierizmą namuose. Grįžus išsitraukiau iš visų pakampių visus įmanomus dokumentus ir šiaip svarbius popierius bei pradėjau rūšiuoti...

Jų tarpe netikėtai radau 1996 09 13 d. rašytą fizikos mokytojos Jūratės laišką... Neįsivaizduoju, kaip jis per visus mano kraustymusis ir keliones sugebėjo išlikti ir, tuo labiau, atsidurti tarp mano dokumentų. Keistas jausmas – prisiminti tai, kuo tada gyvenau.... Ant voko radau užrašą savo ranka: „1996 11 06 atnešė į 'Prie parlamento'" – toje kavinėje tąsyk buvome susitikę išgerti arbatos.

Maža praeities smulkmena, bet tik tokių dėka supranti, kiek daug visko įvyko nuo to laiko. Daug kas pasikeitė. Nepasikeitė tik viena, apie ką laiške Jūratė rašė: „Gal tik po kelių metų galėsi į tai ramiai pažiūrėti ir maloniai prisiminti...”