Kalėdos. Dabar.

Dabar viskas kitaip.

Rūdininkus palaipsniui pakeitė viena ar kita Vilniaus vieta, paskui – Londonas, galiausiai – Čikaga. Tikiuosi, po keleto metų ratas apsisuks, ir vėl bus Vilnius.

Turbūt pirmą kartą po gero dešimtmečio ir vėl teko laimė kepti taip vadinamus „šližikus”. Bandėm su Darium išsiaiškinti, iš kur tas žodis atkeliavęs, bet taip ir nepavyko – dabartiniame lietuvių kalbos žodyne internete neradau tokio žodžio, beje, lygiai kaip ir žodžio „kūčiukas” ten nepavyko rasti... Tebūnie.

Bet kokiu atveju, Dariaus iniciatyva šiemet leidom sau tokią prabangą – namuose išsikepti „šližikų”. Vai vai, kiek prisiminimų jie sukėlė – kaip žinia, negalėjau jų neužrašyti... Taigi, viskas kaip priklauso – prijuostė, tešla, daug daug miltų, įkaitusi orkaitė, ragavimas :)
Tiesa, vos neprisišaukėm ugniagesių, nes šonuose esantys šližikai per daug greitai iškepė, tiksliau – perkepė, ir suveikė mūsų gaisro apsaugos sistema... Nieko, nutildėm... Mojavom visokiais rankšluosčiais, langus atidarinėjom, buvo šalta, bet gaisrinikams šližikų ragaut neteko.

Va tokios mūsų prieškalėdinės nuotaikos :)