Kalėdos. Vaikystė.

Panašu, kad kuo daugiau sau metų gali pripaišyti, tuo labiau įvairių švenčių metu lenda į galvą įvairūs prisiminimai: kaip gi buvo tada, o ką mes darydavome tada... ir panašiai...

Sunku būtų pasakyti, kurias savo gyvenimo Kalėdas prisimenu pirmiausiai.
Panašu, jog buvau kokių 6 metų, kai Dalius, kaip vyresnis brolis, man bandė atskleisti tada dar vadinamo Senelio Šalčio paslaptį, paslapčia mane nusivedęs į vonios kambarį ir iš po vonios ištraukęs mamos taip kruopščiai slėptą dovaną. Kaip dabar pamenu – tai buvo vaikiškas kvepalų rinkinukas – kvepiantis muilas su kažkokiu tai katinėliu, buteliukas „kvepalų” ir dar kažkoks vienas elementas – viskas kruopščiai sudėta į kvadratinę dėžutę. O brolis, žiūrėdamas į mano nepatiklias akis, kategoriškai teigė: „Pamatysi, rasi per Kalėdas po eglute”.

Taip buvo sugriautas Senelio Šalčio mitas. Kita vertus, bent jau tas įvykis leidžia prisiminti tas Kalėdas.
Tuo metu jos kvepėdavo mandarinais, negliaudytais graikiškais riešutais ir „šližikais”. Kūčių vakarą, nuvalę dukles nuo tradicinės eglutės žaisliukų dėžės, visus metus tūnodavusios vonios antrasolėje, mes puošdavom eglutę. Kaip visada, mama „verkdavo”, kad visur pilna eglės spyglių ir kad „vėl reikės juos siurbti”, o tėtė kaip visada tvirtindavo prie eglutės koto „kojas”. Paskui būdavo išskleidžiamas didysis, patrumpintomis kojomis stalas, užtiesiama staltiesė, iš spintos ištraukiamos „kinietiško servizo” lėkštės, sidabriniai įrankiai, toliau ant stalo keliaudavo visi 12+ valgiai, kurių kvapo, sumišusio su eglės kvapu, persmelktus namus pamenu iki šiol...