Deja, iki tėtės jubiliejaus to padaryti nespėjome, tačiau artėjant mamos gimtadieniui griebėm jautį už ragų ir po poros savaičių įtempto rašymo / redagavimo / maketavimo / spausdinimo / klijavimo keleto egzempliorių tiražu „išleidom“ štai tokią knygelę – „Senamiesčio vaikai. XX amžius, 1980-1992-tieji“.
Kai kurie iš jūsų, žinau, kad jau matėte šias nuotraukas pas mane „Facebook'e“, tačiau labai knietėjo jas įkelti ir čia, ko padaryti anksčiau negalėjau dėl vienos labai paprastos priežasties: mano mama irgi skaito šį dienoraštį :)) Todėl iki jos gimtadienio, kurį ji atšventė praėjusį savaitgalį, reikėjo žūt būt išlaikyti paslaptį :)
Na, o mama, panašu, kad liko labai patenkinta šia dovana. :) Štai toks buvo jos komentaras:
„Kai pradėjau skaityti knygą, tai ir baigiau visą, nes negalėjau sustoti. Kartu ir verkiau, ir juokiausi – taip viskas atgijo, atsigamino, lyg viskas būtų vakar buvę. O kiek jau to kiemo bobulių numirė, kiti išsikraustė... Taip viską išgyvenau, kad paskui labai ilgai neužmigau.
Juolab, kad buvo labai įdomu, kaip viskas atrodė vaikų akimis, juk suaugę kiek kitaip viską suvokia, mato, kad ir tos parduotuvės, kurių aš ir neatsimenu visų, gal aš jose ir nebuvau. O, be to, eini namo, skubi, galvoji, ką čia valgyti padaryti, kaip pigiau ir skaniau pagaminti iš to mažo tuometinio asortimento, tai ne visokios smulkmenos galvoje, kurias matėte jūs. Žodžiu, viskas super. Labai susijaudinau prisiminus Liubą, (kaimynė, kuriai skirta tam tikra dalis mūsų knygoje) tokia gera senutė buvo, kaip tikra mama. Kiek daug iš jos visko išmokau.
Su laiku tie prisiminimai bus dar brangesni ir sentimentalesni, nes senamiestis ir jo žmonės labai keičiasi, o čia buvo visas jūsų gyvenimas. O kaip gražiai tu tą knygą įrišai, nu gabūs jūs abu mano vaikai, labai jumis didžiuojuosi. Tai tiek trumpai, visko nesurašysi...“
Per Kalėdas ši knygelė pasieks ir tėtį. Net neabejoju, kad ir jam ji patiks... :)
Na o jei esate labai smalsūs, šią mūsų su broliu vaikystės išpažintį galite rasti čia bei kartu su mumis pasinerti į tą tarybinę vaikystę...
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
6 komentarai:
Aš, kaip ir jūsų mama, šią nuostabią knygą perskaičiau vienu ypu :) . Nesitikėjau, kad taip įtrauks :) . Labai viskas pažįstama ir miela, nes augau taip pat Vilniaus senamiestyje - nuo gimimo Šopeno gatvėje, paskui - Montvilos(dabartinėje Švitrigailos).
Didelis dėkui, Agne, kad pasidalinote ne tik su savo artimaisiais nuostabiais nostalgiškais prisiminimais :) .
Buvo labai gera skaityti :) ..
Ruvi, ačiū už komplimentus.
Malonu, kad ir žmogui „iš šalies“ tai pasirodė įdomu. ;)
O vaikystės senamiestis – jis tikrai buvo unikalus, teisa? :)
Dar pamiršau susižavėjusi pagirti apipavidalinimą knygos - trūksta žodžių.. Esate labai kūrybiški žmonės su broliu :)
Na taip, mes daugiau žaisdavom prie Aušros vartų.. Ir prisimenu, koks tada mašinų judėjimas menkas buvo, net kartais atokesnėse gatvese žaisdavome kvadratą :)
Nuliūdino truputį, kai po daugelio metų sugrįžau į tą pirmąjį butą ir.. nustebau, koks jis mažas.. o vaikystėje atrodė milžiniškas. Ir lubos ne tokios jau aukštos, ir kiemas mažutis (tada jie dažniausiai būdavo uždari) - o vaikystėje atrodė toks erdvus :) ..
Matyt, mažam žmogučiui visos erdvės atrodo didesnės :)
Aš panašius prisiminimus rašiau terapiniais tikslais - reikėjo atsisveikinti su vaikystės nuoskaudomis, bet.. pažiūrėjus į jūsų nuostabų pavyzdį, paskaičiau tuos užrašus visai kitaip..
Ačiū jums, Agne. Keista, kaip kartais nepažįstami žmonės padovanoja tiek gerumo ir kitokį požiūrį.. Dėkui :) :)
Ruvi, iš tiesų, viskas yra labai realiatyvu... :) Panašu, kad pasiteisino išmintis, sakanti, kad „jei nieko negali pakeisti, keisk požiūrį“... Smagu :)
Fantastiška dovana :) Labai daug darbo ir širdies įdėta :“ Įsivaizduoju, kaip smagu buvo rašant prisiminti vaikystę :)
Ačiū, Živile ;)
Taip jau yra, kad kai darai tai, kas patinka, tai ir laiko praleisto nepastebi, nei širdies gaila :) O prisiminti vaikystę iš tiesų buvo labai smagu :) Daug prisiminimų dar liko už knygos ribų, gal kada antra dalis bus ;)
Rašyti komentarą