Kaip aš kepiau kalėdinį pyragą

Turiu prisipažinti, kad nesu didelė maisto gurmanė. Man patinka tradicijos ir tie patys kasmet besikartojantys Kūčių bei Kalėdų patiekalai :) Tačiau šiemet taip užsimaniau padaryti ką nors, ko anksčiau nebuvau dariusi, kad nors tu ką... Tuo „kas nors“ tapo internete atrastas „Irenos aguonų vyniotinis“.

Kaip ir reikėjo tikėtis, kadangi niekuomet nesu kepusi ko nors panašaus (nes nesu labai didelė saldumynų mėgėja, ir mano „repertuare“ tėra paprastas morkų pyragas bei obuolių pyragas), neišvengiau netikėtumų :) Pirmiausia susidūriau su klausimu, kas yra „pakelis mielių“... Pvz., čia, Amerikoje, mielės yra supakuotos puskilograminiais „pakeliais“... :D Taigi, teko vadovautis plius minus intuicija ir iš to puskilograminio gabalo atsiriekti šiek tiek :)) Kadangi miltų kiekis irgi recepte nebuvo nurodytas, susidūriau su dar vienu galvosūkiu: ką reiškia „minkšta tešla“? :)) Vėlgi teko į pagalbą pasitelkti intuiciją bei pradedančiųjų sėkmę :) Tiesa, kadangi negaliu pakęsti razinų kepiniuose, jas pakeičiau džiovintų abrikosų gabalėliais...

Ir ką jūs manote? Po keleto valandų vargo ir bandymo tą „minkštos“ tešlos vyniotinį perkelti į kepimo formą (naudojau, ką turėjau, o turėjau tik mėsiškiems patiekalams kepti naudojamas savo tradicines kepimo formas bei standartines orkaitės groteles), palaimingai užvėriau orkaitės dureles ir ėmiau nekantriai laukti savo „šedevro“... O tiksliau – trijų „šedevrų“, mat pamačiusi, kokio dydžio pyraaaagas gaunasi iš pusės tešlos, kitą pusę skėliau dar pusiau ir padariau du mažesnius vyniotinius :)

Didysis „šedevras“, aišku, neįsiteko savame kailyje ir išvirto į šoną, bet du kiti, mažesnieji jo broliai, išėjo visai puikiai... Aišku, kaip nepatyrusi kepėja, skaitanti receptus eilutė po eilutės, tik pabaigoje sužinojau, kad man dar reikia kiaušinio baltymo, kurį galima būtų užtepti ant pyrago viršaus, idant tas blizgėtų... O kaip tyčia, kiaušinių teturėjau tiek, kiek buvo parašyta recepto pradžioje, tad nei į galvą neatėjo, kad va štai čia dar reikės ko tai papildomo... Tai taip ir liko mano pyragai be blizgesio...

Tačiau kai per Kalėdas šių „šedevrų“ paragavome, supratau, kad vargti tikrai buvo verta... Net ir man, ne per didžiausiai smaližei, šis aguonų vyniotinis žiauriai patiko... ;) Todėl dalinuosi vaizdeliais ir su jumis ;)

Štai mano didysis „išvirtėlis“

O čia du „padorieji“

O taip vat buvo skanu... :)