Dovanos

Nors Kalėdos jau kaip ir praėjo, tačiau mano mintyse, elektroniame pašte ir aplinkinių žmonių lūpose tebegyvena dovanos... Todėl dar kartą apie jas...

Šiais laikais, kai dovanas sunku išrinkti dėl jų gausos ir „varžybų“, per kurias vis dar taip dažnai matuojamas gaunamų dovanų dydis ar jų kiekis, viskas tarsi apsiverčia aukštyn kojomis... Apart to, kad dovana primintų apie ją dovanojusį žmogų, ji dažnai tampa tik piniginę išraišką turinčiu daiktu, kurio ieškojimas praranda bet kokį malonumą, nes tai daroma ne iš noro, bet daugiau iš pareigos, kuri praranda bet kokį ryšį su jį dovanojusiu asmeniu; o tada išgirsti: „Nežinau, iš kur šitą gavau - KAŽKAS padovanojo“...

Tačiau kaip smagu yra paėmus kokį nors daiktą nusišypsoti ir prisiminti, nuo ko jį gavai. Nepaisant jo piniginės išraiškos, nepaisant jo dydžio, vertinant tik į jį sudėtas to žmogaus mintis, dovanos beieškant ar ją gaminant, bei širdį. Tikiuosi, kad per šias šventes tokių dovanų padovanojote ir patys gavote daugiau nei tų, apie kurias parašiau prieš tai...

Nes juk padovanoti galime vieni kitiems tiek daug... Apie tai – istorijoje, kurią gal jau ne kartą skaitėte, o gal niekada apie ją negirdėjote...

„Kartą venoje ligoninės palatoje gulėjo du rimtai sergantys vyriškiai. Vienam jų valandą per dieną buvo leidžiama praleisti atsisėdus lovoje, kol iš jo plaučių būdavo ištraukiami skysčiai. Jo lova stovėjo šalia vienintelio toje patalpoje buvusio lango. Kitas vyras turėjo visą laiką gulėti ant nugaros, nepakildamas nuo patalo. Šiedu vyrai valandų valandas kalbėdavosi. Apie savo žmonas, savo šeimas, namus, darbus, karinę tarnybą, kur praleisdavo atostogas...
Kiekvieną vakarą, kai vyriškis, gulėjęs prie lango, galėdavo atsisėsti, jis praleisdavo laiką pasakodamas savo kambario draugui apie viską, ką matė pro langą. Vyras, gulėjęs kitoje lovoje, ėmė gyventi dėl tų vienos valandos periodų, kai jo pasaulis prasiplėsdavo ir atgydavo nuo visų spalvų ir įvykių, vykusių lauke.
Langas žvelgė į parką su nuostabiu tvenkiniu, kuriame turškėsi antys ir gulbės, o vaikai plukdė laivelius. Jaunų įsimylėjėlių poros vaikštinėjo susikibusios už rankų tarp gėlynų, mirgančių įvairiausių spalvų žiedais, o tolumoje matėsi miesto siluetas.
Kai vyriškis prie lango perteikdavo šias visas nuostabias detales, kitoje kambario pusėje gulėjęs vyras užsimerkdavo ir įsivaizduodavo tą puikų paveikslą...
Vieną šiltą vakarą vyriškis prie lango pasakojo apie paradą, žygiuojant pro šalį. Ir nors kitas vyriškis negirdėjo to parado gaudesio, jis galėjo matyti jį savo mintyse – prie lango buvęs vyras taip raiškiai apibūdindavo kiekvieną detalę...

Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Vieną rytą seselė, atėjusi atnešti vandens prausimuisi, prie lango esančioje lovoje rado kūną, nebealsavusį gyvybe – jis mirė ramiai miegodamas... Ji nuliūdusi pašaukė ligoninės darbuotojus, kurie išnešė vyro kūną.
Likęs palatoje vienas, vyriškis, gulėjęs kitoje patalpos pusėje, po kurio laiko paklausė, ar jis negalėtų būti perkeltas į lovą prie lango. Seselė džiaugėsi galėdama jį perkelti, o įsitikinusi, kad vyriškis jaučiasi čia patogiai, išėjo.
Lėtai ir skausmingai vyriškis pasikėlė ant alkūnių, kad galėtų pažvelgti į tikrą pasaulį už lango. Sukaupęs visas jėgas jis lėtai pasuko galvą į lango pusę. Tačiau už jo tepamatė tuščią sieną.
Vyras paklausė seselės, kas galėjo priversti buvusį jo kambario draugą pasakoti jam tokius nuostabus dalykus, matomus pro langą. Tačiau į tai seselė teatsakė, kad anas vyriškis buvo aklas ir negalėjo matyti net tos tuščios sienos... Ji teištarė: „Greičiausiai jis jus norėjo padrąsinti...“

Kiekviena mūsų gyvenimo diena yra didžiulė dovana, kuria galime pasidalinti su kitais. Tam nebūtinai turime sulaukti Kalėdų, tam nebūtinai turi ateiti Naujieji, tam nebūtinai turime pasiruošti. Nes dabartis, kurią kas akimirką gauname iš ją mums dovanojusiojo, yra vertingiausia dovana, kurią bet kada galime pasidvigubinti... Nes jei skausmas, kuriuo kai pasidalini, sumažėja, tai kiekviena dovana padvigubėjusi sugrįžta...

Gražių paskutiniųjų metų akimirkų!