Visas komplektas

Na va, pagaliau prisiruošiau padaryti ir auskariukus prie

pusseserei daryto kaklo papuošalo.
Voila!

O po kelių dienų sugalvojau dar ir ant rankos apyrankę padaryti...

Sunku sustoti, kai pradedi :)

Na, dabar tai tikrai viskas... :) Visas komplektas :)

Mano vaikystės draugės...

Perskaičiusi Austėjos blog'e apie vaikų draugus pati prisiminiau savo vaikystę bei galybę jos metu turėtų draugų. Sunku dabar prisiminti save ir tai, ar buvau draugiška, ar ne, tačiau sprendžiant iš to, kad visuomet turėjau nemažai draugių, galėčiau daryti išvadą, kad visgi buvau gan draugiška :)

Šalia tų nesuskaičiuojamų draugių iki šiol prisimenu ir labai daugelio savo draugių... tėvus. Nežinau, kodėl, tačiau jiems aš visuomet keldavau šimtaprocentinį pasitikėjimą, ir jei kuri iš mano draugių pasakydavo, kad eina kur nors su Agne, tai būdavo tarsi garantas, kad jų atžala – su teisinga kompanija, ir kad jiems nieko nenutiks... Įdomu, tiesa? Pažiūrėjus iš kitos pusės, man kilo klausimas, o ką gi apie mano draugus manydavo mano tėvai? Panašu, kad tėvai labai pasitikėjo manimi... Išeidama iš namų visuomet palikdavau raštelį, pas kurią draugę išėjau ir kada grįšiu, o mama, panašu, visada būdavo rami ir niekada per daug neklausinėjo, su kuo draugauju vienu ar kitu metu. Vėlgi kartais pagalvoju, kad keista, nes daugiau aš svečiuodavausi pas kitus, nei mano draugai pas mane.

Dėkinga buvo vaikystė, nes dauguma mano draugių gyveno kaiminystėje, o senamiesčio gatvelės ir kiemai buvo viena didžiulė žaidimų aikštelė, kuri savaitgaliais dažnai persikeldavo į vienos ar kitos draugės sodą, o vasaromis su tais pačiais draugais atsidurdavom ir... Nidoj, kur gretimuose nameliuose atostogaudavo mūsų tėvai...

Šiandien galvoju, kad mano vaikystės (ir paauglystės) draugai bei jų tėvai man davė nepaprastai daug. Nesvarbu, kad beveik su visais jais šiandien praktiškai nebebendrauju, tačiau tie žmonės iki šiol gyvena man širdyje ir kartas nuo karto apsilanko mano prisiminimuose :)

Pirmiausiai, kas atgyja atmintyje galvojant apie ankstyvos vaikystės draugus, tai – Justė. Draugė, su kuria lankėm vieną darželį, nors draugauti pradėjom tik jau būdamos antroj ar trečioj klasėj... Draugė, su kuria rytais bėgiodavom, žaisdavom badmintoną ar lauko tenisą, savaitgaliais šėldavom po senamiestį važinėdamos dviračiais, su kuria mynėm iš jos sodo per didžiulę liūtį, o paskui džiovinomės rūbus, permirkusius iki siūlelio, ir gėrėm šiltą arbatą pas ją namuose; skuodėm tais pačiais dviračiais nuo staiga ant kelio pasirodžiusio šerno Nidoje, kai vakarop sugalvojom nuvažiuoti prie jūros ir pažiūrėti, kaip atrodo pasieniečių suartas smėlis, su kuria tarpais tarsi išsiskirdavom pasinėrę į kitas draugystes, bet ir vėl po mėnesio kito susibėgdavom tarsi niekur nieko. Su kuria dalinomės lėlėmis bei slapčia matavomės mamų sukneles, kurios namų telefono numerį bei adresą žinau mintinai iki šiol...

Tačiau sulaukus ankstyvos paauglystės mūsų keliai natūraliai nutolo...

Kita draugė, gyvenusi kaiminystėje, buvo Audronė. Grojom smuikais pas vieną ir tą pačią mokytoją – taip ir susipažinome. Pradžioje tiesiog važiuodavome iš muzikos mokyklos kartu, o paskui ir stipriau susibičiuliavome. Vėlgi – patikau jos tėvams, todėl visuomet buvau labai laukiama tiek jų namuose, tiek savaitgaliais sode. Pamenu, buvo toks tarpsnis, kai mano mama jau pasigedo manęs savaitgaliais namuose, nes jie visi prabėgdavo tai vienos, tai kitos draugės sode :)
Audronė greičiausiai buvo ta, su kuria kartu įžengėm į paauglystę. Besidalindamos mergaitiškomis paslaptimis, kartu dalyvaudamos įvairiuose prancūziškų dainų konkursuose, kur ji dainavo, o aš jai akomponavau, kartu pabaigdamos muzikos mokyklą. Gaila, bet toliau mūsų keliai irgi išsiskyrė, ir kiekviena nuėjome kas sau...

O šalia buvo kitos draugės – klasiokės, su kuriomis įvairiais tarpsniais daugiau ar mažiau, ilgiau ar trumpiau bičiuliavausi, muzikos mokyklos draugės, brolio draugų sesės... Pas vienas iš jų ištisas dienas šokinėdavom per gumytę (uoj, kaip mėgau šį užsiėmimą, nepaisant to, kad niekada nebuvau per daug šokli), pas kitas praleisdavau vasaromis ištisas savaites namuose, nes jų mamos kartais tiesiog išprašydavo maniškę, kad leistų pasilikti pas jų dukras nakvoti... Mano mamai būdavo labai nejauku, bet tokia buvo realybė :) O mes tuo tarpu su kuria nors drauge į žvaigždes vakarais pro langą žiūrėdavom, apie tai, kas bus kai būsim didelės, kalbėdavom, verkdavom kartu ir juokdavomės... Gera buvo augti ir kartu užaugti... :)

Ir gera dabar, kai jau „užaugom“, visa tai prisiminti :)

Sugrįžtant į praeitį

Kurią čia dieną ieškojau poros senų nuotraukų...
Jų tarpe radau ir tokių, apie kurias seniai seniai buvau pamiršusi.
Tad buvo proga skaniai su Darium pasijuokti... :)

Jūsų dėmesiui – keturios lietuvaitės iš girių glūdumos (:

Po nakties ateina diena...

Na va, po ilgų kūrybinių kančių išaušo palaimingas rytas. Aš čia, jei ką, vis apie tuos papuošalus pusseserei. Nes apsistojom ties pirmu variantu, kuris, „mums su pussesere pasitarus ir man nusprendus“, keliaus į Lietuvą :)

O tuo tarpu kūrybinis įkvėpimas pagavo, tai vykdau tolimesnius užsakymus. Šįkart tai – paprasti, nedideli papuošaliukai Kalėdoms, dešimčiai šešiamečių mergaičių :) Miela, paprasta, spalvinga :)
Padarius, aišku, pasirodysiu :)

Kurybinės kančios

Ir vėl, turėdama laiko, užsiimu rankdarbiais. Ir, aišku, kuo atsakingesnis darbas, tuo daugiau kūrybinių kančių... Mat noriu pusseserei vestuvėms padaryti papuošalus. Darau, perdarinėju, pridūrinėju, vėl nuardau... Ir iki galo neapsisprendžiu, kas ne taip, ką padaryti kitaip. Čia kaip su vaišėms svečiams – kuo svarbesni svečiai, kuo labiau stengiesi ir tuo neskaniau išeina... :)

Taigi, šiai dienai turim tokius du variantus.
Tokį...

Ir tokį...

O finale, manau, iš viso reikės daryti kažką naujo :)

Nieko nepadarysi – grožis reikalauja aukų... :)

Genialumas – paprastume

Gyvename tokiame amžiuje, kai nebereikia sukti galvos, kur rasti vienokios ar kitokios informacijos bet kokia, kad ir neįprasčiausia tema... Internetas atveria plačiausius vartus į informacijos liūną, kuriame gali kapstytis kiek tik patinka bei atsirinkinėti, kas naudinga, o kas ne, kas gera, o kas ne...
Taip jau turbūt sutapo, kad paskutiniu metu daugelyje sričių susidūriau su tuo, kad informacija yra nepaprastai manipuliuojama, ir dažniausiai jos teisingumas matuojamas pagal populiarumo (įvairių TOP sąrašų pavidalu) lygį. Kita vertus, bent jau subjektyviai žiūrint, dažniausiai ta menama tiesa pasirodo esanti viso labo tik į blizgantį rūbą įvilktas melas. Taip sakau grynai iš savo patirties ir nesiginčysiu su tais, kurie norėtų teigti priešingai.

Kaip ten bebūtų, nuo seno žinomas posakis: „Gera prekė pati save giria“. Todėl jei suabejojote kokio nors šampūno per TV reklama, geriau pasiknaisiojęs internete greičiausiai aptiksite, kad to šampūno ar „stebuklingo, visas raukšles lyginančio“ kremo sudėtyje yra vėžį sukeliančių cheminių medžiagų. Jei geriau pasidomėsite, kaip veikia automobilio variklis, greičiausiai atrasite, kad kuro sunaudojate vos ne perpus daugiau, nei reikia, ir kad tą likusią pusę galite pakeisti kad ir paprasčiausiu vandeniu...
O ar niekada nekilo klausimas, kur dingsta tokių idėjų įgyvendinimas, kaip kad skalbimo mašina be miltelių ir vandens, arba kodėl taip priešiškai tradicinė medicina nusiteikusi prieš homeopatiją? Ar niekada nesusimąstėte apie posakį „genialumas paprastume“? Ar niekada nepagalvojote, kodėl žmonės linkę netikėti paprastais bet iš tiesų veiksmingais dalykais? Ar todėl, kad jų nerodo per TV, o mes jau nebemokame pasitikėti niekuo kitu, kaip tik masinės informacijos priemonėmis bei valdžios pažadais?..

Paskutinėmis dienomis į panašių mano minčių kompleksą įsiveržė dar viena tema. Tai – vaikų skiepijimo tema. Draugė atnešė palaidų atšviestų lapų šūsnį, pasiūlydama pasiskaityti. Ar skiepai naudingi, ar vis tik žalingi? Vien permetus tuos puslapius akimis, gali įtarti, kad galbūt supratai dar vieną komercializuoto pasaulio melą...

Ir apskritai, pastebėjau, kad apie tuos dalykus, kurie iš tiesų yra naudingi, sužinau iš paprastų, eilinių žmogelių, tokių kaip aš pati. Iš neišvaizdžiais viršeliais išleistų ar tiesiog paprastu spausdintuvu atspausdintų, dešimt kartų peršviestų knygų, dažniausiai neturinčių tokio užrašo, kaip kad „visos teisės saugomos, platinti ir kopijuoti draudžiama“... Nesvarbu, kas tai bebūtų - ar knygelė apie penkis paprastus rytinės mankštos pratimus, stiprinančius tavo visą imuninę sistemą, ar vandeniu varomo automobilio sistema, kurią gali susimontuoti pats, jei bent kiek išmanai fiziką...

Tokios va pabiros mintys. Neapibendrintos, nesusistemintos, tiesiog iš galvos, kurioje vėl susikaupė nemažai sutapimų...

Foto iš www.moillusions.com

Lietus ir rinkimai... ne Lietuvoje

Po įprastai karštos vasaros šiandien Čikagos dangus pagaliau prapliupo lietumi... Iš tiesų smagu... Ypač, jei tenka laimė tokiu oru sėdėti namuose. Deja, man šiandien teko kiek kitokia laimė :) Bet vis tiek smagu. :)

Iš pat ryto sėdau į traukinuką ir pasileidau Čikagos centro link. Tačiau išlipus supratau, kad apsivilkusi tik plonyte be rankovių „maikute” (glaustinuke, ar kaip ji ten lietuviškai turėtų vadintis:) bei medvilniniu švarkeliu, ryškiai nepataikiau į sezoną. Tuo labiau, kad miesto centre, kaip įprasta, siautė dar ir nuo Mičigano ežero kylantis vėjas. Tad pirmiausia, ką padariau, tai užsukau į parduotuvę ir nusipirkau šalikėlį – daiktą, kuris visuomet mane sušildo. Taip susidraugavau su vėju, o baltas didžiulis skėtis saugojo mane nuo lietaus... Gal tiksliau reikėtų pasakyti, kad saugojo tik viršutinę mano kūno dalį, nes nuo pusės blauzdų buvau iki siūlelio šlapia... Gerai, kad kelnių medžiaga buvo pakankamai plonytė, tad vos užsukus į kokią parduotuvę apdžiūti, jos greitai vėl tapdavo sausos. Tą sunku, tiesa, buvo pasakyti apie batus, kurie, aišku, buvo vasariniai, zamšiniai, su mažomis skylutėmis – suprask, kad nebūtų taip karšta :), žodžiu, kaip ir sakiau, – viskas ne pagal sezoną :) Tai va, per tas mažytes skylutes lietutis labai maloniai skverbėsi į vidų, ir tuoj mano kojos žliugsėjo taip, tarsi ne vanduo būtų batuose, bet batai vandeny (nors šiaip tai taip ir buvo šoliuojant per balas :).

Šiaip ne taip, besišypsodama kitiems su lietumi kovojantiems praeiviams, pasiekiau Lietuvos Respublikos kunsulatą JAV. Sutvarkiusi asmeninius reikalus, dėl kurių čia važiavau, taip pat padaviau ir prašymus užregistruoti mus su Darium spalio mėnesį vyksiantiems seimo rinkimams. Prisipažinsiu, kad niekuomet nesu balsavusi būdama užsienyje, todėl labai smalsu, kaip viskas bus suorganizuota čia. Įdomu, kiek iš čia gyvenančių lietuvių iš viso eina balsuoti... Kiek iš jų realiai seka situaciją Lietuvoje, kuriai daliai iš jų rūpi Lietuvos ateitis...

Mums rūpi. Ir greičiausiai ne tik todėl, kad ruošiamės grįžti, bet ir dėl to, kad visuomet norisi didžiuotis Lietuva, o ne girdint ją linksnuojant ne pačiose geriausiose situacijose...

Lygiai taip pat šlapiai grįžau ir iki trauknių stoties :) Pora valandikių kelio, ir buvau namuose... Ech, kaip gera vėl įlįsti į sausus rūbus, išsivirti karštos arbatos ir ją gurkšnojant žiūrėti į už lango lyjantį lietų... Visai kaip Lietuvoj :)

Ir dar...

Tiesa, šiemet užmiršau dar vieną dieną – paskutiniąją rugpjūčio... Tai – diena, kai mokslo metai būdavo atidaromi muzikos mokykloje. Diena, kai nešdavom mokytojoms gėles, o gatvėj praeiviai stebėdavosi, kur eina išsipuošę vaikai rugsėjo pirmosios išvakarėse...

Užpernai, būdama tą dieną Lietuvoje, nutariau vėl nueiti į ant kalno stovinčią muzikos mokyklą. Susitikti su savo smuiko mokytoja. O koridoriuje mane pamačiusi buvusi fortepijono mokytoja iš tolo sušuko: „Simanavičiūte, gal jau savo atžalas atvedei?“

Kas kartą tokiais atvejais nusistebiu mokytojų atmintimi – net praėjus dešimčiai metų jie, rodos, galėtų prisiminti kiekvieną tavo gyvenimo dieną...

Rugsėjo 1-oji

Nežinau, kaip jums, bet man rugsėjo 1-oji visuomet buvo ir yra ypatinga diena...
Visada prisimenu tas rugsėjo 1-ąsias, kurių nepaprastai laukdavau: iš spintos išsitraukdavau visą vasarą spintoje kabėjusią uniformą, išsilygindavau ją, užsisiųdavau gražiausius kalnieriukus, rankogalius, pasiruošdavau iš vakaro viską ir laukdavau ryto...
Patikdavo tomis pirmosiomis mokslo metų dienomis grįžti namo su kuprine, pilna naujų vadovėlių. Patikdavo juos apvilkti naujais aplankalais, užsirašyti sąsiuvinius, ant sienos priešais rašomąjį stalą pasikabinti naują pamokų tvarkaraštį, iš naujo susikomplektuoti „penalą”...

Tiesa, iš pirmosios savo rugsėjo 1-osios pamenu nedaug. Atsimenu tik tiek, kad kai grįžome su broliu po visų pirmosios dienos ceremonijų, buvome nuvesti į fotoatelje...
Ten buvome įamžinti sėdintys ir stovintys. Pamenu, kad labai norėjau turėti tą nuotrauką, kur stovime dviese su broliu, tačiau tais laikais nuotraukų padarydavo vos po kelias, ir būtent tos iškeliavo paštu seneliui į Uteną, dar kažkur. Mums liko ta, kur sėdim. Bet joje nesimato mano rudų zamšinių basučių, baltų kojinių iki kelių, Daliaus geltonų sandalų. Nors nuotraukos buvo juodai baltos, kažkaip išliko tos spalvotos detalės atmintyje... O dar geltonas berniukų uniformos kaklaraištis, kurio brolis taip nemėgo – mat tuo metu gi buvo jis pionierius – kaip čia dabar be tos raudonos „silkės“? :) Bet tėvai pasiekė savo :)

Geri laikai buvo...
Gera juos prisiminti :)

Durnaropės ir mes

Pradėkime nuo to, kad mano anyta nepaprastai mėgsta gėles. Dėl manęs tai jos gali būti, gali jų ir nebūti :) Grožis grožiu, smagu, kai jo daug aplink, bet kas per daug, tas jau, kaip sakoma, nesveika :)

Taigi, ta proga, kad pas anytą pražydo... durnaropės (tiesa, tikrai skaniai kvepiančios), buvome priversti nusifotografuoti šalia jų.

Kitaip tariant, gražus vaizdelis tarp gražių žiedų :)
Na ir šuniukas dar spėjo pribėgti ir į tą fražų kadrą įlįsti :)

Muzika

Pamačiau ir negalėjau atsilaikyti neperkėlus čia :))
Pirma, metus akį, šovė mintis, kad keistai atrodo tas kūrinys. Na, pagalvojau, kompozitoriai rašo vis įmantresnius ir įmantresnius kūrinius. Tik perskaičiusi komentarus po šiuo vaizdeliu, buvau priversta dar kartą gerai įsižiūrėti, kad pilnais plaučiais užsikvatočiau :)
Muzikantai, kaip žinia, irgi nestokoja jumoro jausmo :)

Siūlau atkreipti dėmesį ne tik į natas, bet ir užrašus :)
Bet šiaip, žiūriu, ir įdomioj gi tonacijoj šitas kūrinys parašytas :|
Prie rakto re bemol? Įdomu, įdomu :)

Atmintis...

Visada nepaprastai žaviuosi žmonėmis, kurie turi gerą atmintį... Tiesa, kartais turiu tokios ir pati. Ypač tada, kai reikia prisiminti vaikystės darugų gimtadienius ar net jų namų telefono numerius, kuriuos rinkdavau prieš 15-20 metų keletą kartų į dieną. Vieną sykį tai pravertė, kai reikėjo susirasti vieną specialistą - vaikystės draugės tėtį. Pakėliau telefono ragelį, ramiai sau surinkau atminty sėdintį telefono numerį ir tvarkingai suradau tą asmenį, kurio ieškojau... :)

Tačiau dabar, prabėgus tiems 15-20 metų, vis dažniau pastebiu, kad atmintis mėgsta krėsti pokštus... Ypač kai kalba eina apie įvykius "čia ir dabar". Kartais tie pokštai labai mieli, paįvairinantys kasdienybę, kartais tokie, kad gali skradžiai žemę prasmegti, jei su kažkuo kažką sutarei, o paskui lyg niekur nieko užmiršai... Beprasmiška aiškinti, kad tu tikrai tai užmiršai, nes tai neatrodo įtikėtina, kai esi tokio amžiaus :)

Jau buvau pradėjusi galvoti, kad tai senatvė - nyksta pilkosios, ar kokios ten, smegenų ląstelės, su savimi sunaikindamos ir paskutinius atminties likučius... Tačiau kai prieš gerą pusmetį lankiausi pas vieną "krūtą" medicinos profesorę, ji mane nuramino, kad su atmintim tai nieko bendro neturi... Greičiau - su išsiblaškymu...

O jo, brangieji... Jo aš turiu į valias... Nuo pat gimimo. Žinau, kad kai kurie tėvai skundžiasi, kad jų atžalos išsiblaškę... Vaikystėje, kiek save pamenu (bent jau mokyklos laikais), tokį periodą praleidau, mat buvo daugybė reiklaų, burelių ir pan., ko nevalia būdavo užmiršti. Todėl nenuostabu, matomai, kad kai visa tai pasibaigė, aš įžengiau į antrosios vaikystės tarpsnį su visais savo pliusais ir minusais... O įžengus į jį padariau išvadą - per daug gerai gyvenu. Per mažai rūpesčių turiu... Gyvenu savajame laimės pasaulėlyje romantiškai skaičiuodama vasaros dienas, pastebėdama aplinkinių šypsenas, bet ne svarbius reikalus, užfiksuotus kažkur atmintyje :)

Na o Dariaus tuo tarpu nebestebina mano vis dažniau užduodamas klausimas: "Brangusis, ar nematei, kur padėjau žirkles?" (beje, kiek pamenu, vaikystėje namuose žirklės buvo labiausiai linkusių pradingti daiktų sąrašo viršuje). Jis tik nusišypso ir paklausia: "O tu neatsimeni, kur jas padėjai?"
- Nors užmušk, ne... - tenka atsakyti man ir toliau dūsauti jų beieškant bei turint vilties, kad vieną dieną išaugsiu iš tos antrosios vaikystės... Gal, tarkim po kokių... 30?.. 40?.. metų :)

Tokios tokelės... Pamenu, kažkada ši mano silpnybė buvo įgavusi gan sunkią formą, todėl nevengdavau pasakyti darugams, kad jei aš ko nors nepadariau, ką žadėjau, te man nesidrovėdami primena. Nes tai nereiškia, jog aš laiko neturiu - tai greičiau reiškia tai, kad aš paprasčiausiai užmiršau... :)

Šimtas

Tai - šimtasis įrašas šiame dienoraštyje... Tuo pačiu ši diena ženklina ir metus, prabėgusius nuo dienos, kai apsigyvenome bute, kuriame sėdėdama šiandien beriu raides į ekraną... Greitai apsisuko dar vieno įvykio ratas. Ruduo dovanos dar vieną sukaktį.

Taigi - šimtas. Tegu į jį telpa pačios abstrakčiausios mintys, kurios kitiems lieka ne iki galo perskaitomos...
Į jas telpa ir dar vienas apsisukęs ratas. Septynių metų ratas, kuris taip pat prasideda ir baigiasi rugpjūčiu. Kuris talpina savyje ir didžiausius gyvenimo praradimus, ir dar didesnius atradimus, kuris ženklina lūžių taškus ir atsitiesimo kreives. Kuris paruošia rudeniui - paprastai pačiam reikšmingiausiam visais mano gyvenimo metais laikui...

Iš Lietuvos atėjo siuntinys. Užsisakytos knygos, tarp kurių ir "Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį." Leidėjų sąraše - kaip niekada daug pažįstamų pavardžių, dar ir dar įrodančių, jog gyvenimas - tai didelė paslaptis, kurią po lapą atskleidžiame vis daugiau ir daugiau kas dieną tam, kad perskaitę užverstume...

Sala Baltijos vidury

Nuoroda, kurią man šiandien atsiuntė, vėl sugrąžina mane į 2005-uosius... Tai - nuoroda į filmuką apie fantastišką Bornholmo salą Baltijos jūros viduryje. Ne tik apie ją. Taip pat apie joje esančią Bornholmshojskole - unikalią mokyklą. Mokyklą, kurios turbūt nepamiršiu visą gyvenimą. Mokyklą, kurią dabartinė direktorė Lillian Hjorth-Westh (tada buvusi tiesiog literatūros ir fotografijos mokytoja) pavadina "erdve, kurioje gali augti"...



Ačiū, Giedriau, už filmuką... :)

Olimpiada

Kaip ir būtų laikas parašyti apie prieš keletą dienų prasidėjusią Olimpiadą...

Pirmą kartą pamačiusi šios olimpiados logo, susimėčiau: kokiame sakote, mieste vyksta olimpiada? Kažkokiame Beijinge?.. Hm... Gerai, kad paskui „dašilo“, jog Beijingas angliškai tai tas pats, kas Pekinas lietuviškai :)

Matomai dėl to, kad turiu galimybę stebėti viską, kas transliuojama per TV, šiemet labai susidomėjau šiuo renginiu. Gaila, aišku, kad čia transliuojama viskas, kas susiję su JAV sportininkais, ir neteko matyti nei vieno lietuvio pasirodymo, tačiau tai nenumuša noro ir toliau stebėti įspūdingus sportininkų pasirodymus...

Vakar stebėjome gimnasčių programą, nepakartojamą JAV ir Prancūzijos vyrų plaukimo komandų dvikovą, keletą tinklinio rungtynių. Labiausiai sirgom už Latvių paplūdinio tinklinio komandą, kuri laimėjo prieš du „pasikėlusius“ amerikiečius. Labai smagu buvo už „braliukus“... :)

Beje, komentatoriai, kaip įprasta, dažnai pateikia įdomių faktų tiek apie pačius sportinikus, tiek apie jų tėvus. O aš vis dažniau tuo tarpu pagalvoju: „Ar aš norėčiau, kad bent vieno iš tų sportininkų vietoje ateityje būtų mano sūnus ar dukra?“ Ir sau tyliai atsakau: „Greičiausiai ne...“ Nors, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“ :)

Žiūrim olimpiadą toliau :)

Svečiams

Kaip daugelis žinote, paskutines tris savaites turime viešnią iš Rusijos. Į detales, kas tai per persona, kuri išvažiuos jau ateinantį sekmadienį, gal jau nebeverta leistis, tačiau, kokie svečiai bebūtų, bent iš mandagumo norisi įdėti jiems kokią dovanėlę atminčiai...

Visuomet yra lengva atsakyti geru į gera. Ir ne taip lengva atsakyti geru į tai, kam pats gerumo etiketę sunkiai užlipdytum. Todėl perlipdama per save sukūriau du papuošalus viešniai bei Maskvoje gyvenančiai jos mamai. Ta proga rodausi: pirmasis - mamai, mėgstančiai žalsvą spalvą, antrasis - pačiai viešniai, kuriai žalia irgi nesvetima :)

Gimtadienis, gimtadienis...

Gimtadienis, gimtadienis, ateina pas visus :)
Tai va, atėjo, kaip žinia, ir pas mane :) O kur jis pasidės, neatėjęs? :)

Ačiū visiems, kurie atsiuntė sveikinimus vienokiais ar kitokiais būdais. Tiek jūsų, brangieji, elektroniniai laiškai, tiek sms žinutės, tiek skambučiai, tiek, tuo labiau, siuntinukai – visa tai labai šildo :) Nepamenu, kad kuriais metais būčiau tiek daug visko gavusi :)

Daug kas linkėjote, kad ši diena būtų įsimintina... Tai žinokite, ji tikrai buvo laaaabai įsimintina :) Tiesa, negaliu pasakyti, kad pačia geriausia prasme, bet ką jau padarysi – kartais gyvenime yra dalykų, per kuriuos tiesiog reikia pereiti, nesvarbu, kas tai bebūtų – gimtadienis ar ne :)

Tačiau jūsų visų dėka tie dalykai jau spėjo nublankti, o aš toliau džiaugiuosi, kad yra tokia begalė draugų ir artimųjų aplinkui. Visų jūsų ilgiuosi, visus jus labai myliu – vienus vienokia meile, kitus – kitokia; na, patys žinot, ką kokia: broliška, seseriška, kitaip kaip giminiška, draugiška, ypatinga, nostalgiška, nerūdijančia ir t.t... ;)

Tik nesusipeškite, mano širdies jums visiems užteks :)

Gal kam smalsu, ką gavau dovanų? :) Visko neišvardinsiu, tačiau galiu pasakyti, kad šiais metais pagrindinį prizą laimi mano mama, atsiuntusi specialiai man virtos braškių uogienės, šviežios iš savo miško rinktos arbatos su džiovintom žemuogėm ir mėlynėm, kitų mielų smulkmenėlių įvairiems jutimo organams pamaloninti :) Ir kas galėtų pagalvoti, kad tokie dalykai sėdint čia įgyja aukso vertę :)

Toks štai mano gimtadienis :)
Ir vėl pasenom...

Kas yra gražu?

Nežinau kaip jums, bet man tokie dalykai tiesiog sustingdo kraują...
Tiek violončelė, tiek visa ta plastika, tiek tas tikrumas...
Nerealiai gražu...



Jei galėčiau balsuoti, būtinai balsuočiau už juos, kad atstovautų Lietuvą šokių Eurovizijoje.

Apie Baltijos kelią sentimentaliai

Nors šiandien dar ne rugpjūčio 23-oji, kad reikėtų prisiminti šią dieną ir 1989-ųjų Baltijos kelią, tačiau kad jau Baltijos kelio-2 svetainėje mano komentaras buvo išrinktas kaip savaitės geriausias, tai pagalvojau, jog visai nebloga proga pasireklamuoti :)

Mano mintis, kurias redakcija atsirinko iš visų mano surašytų tų dienų įspūdžių, rasite čia, o aš tuo tarpu dalinuosi ir kiek daugiau detalių:

Tuomet man buvo 12. Pamenu, kaip kartu su broliu tėtis mus įsisodino į „trečią žiguliuką“, ir mes išdūmėm kiek toliau nuo sostinės centro, žinodami, kad kur nors gali mūsų reikėti labiau, nei sausakimšame Vilniuje. Ir iš tiesų - žmonių grandinė tęsėsi nenurūkstamai. Tik likus keliolikai minučių iki nustatytos valandos, jau toli nuo VIlniaus mes pagaliau radom properšą, kur mūsų rankų trūko. Nežinau, kelintas tai buvo kilometras, nepažinojau žmonių, stovinčių šalia... Tačiau viskas buvo nepaprastai sava.
Tą jausmą, kuris apima regint šimtus kilometrų besidriekinačią žmonių grandinę plėvesuojančių trispalvių fone, kiekvienas išgyvenome savaip. Kaip ir tą jausmą, kuris apima žinant, jog esi nors ir labai maža, bet visgi Laisvės, apie kurią taip ilgai buvo liepta tylėti, dalelė. Pamenu, kad daug kas stovėjo šalia pasidėję radijo imtuvus, per kuriuos buvo transliuojami tų dienų „topai“: E. Mastyė su „Laisve“, A. Vilčinskas su „Grįžtu namo“, bendra baltijos šalių „Bunda jau Baltija“. Dar kurį laiką nesinorėjo skirstytis. Labai vangiai visi sėdosi į automobilius, autobusus bei judėjo savomis kryptimis. Lėtai, išdidžiai, sudarydami patį didžiausią tuo metu kamštį... Automobilyje taip ir užmigau nesulaukusi jo pabaigos. Tik apie vidurnaktį tėtis pažadino, kai sugebėjome pasiekti Jonavą - mat ta pačia proga norėjome dar pasivažinėti po Lietuvą, ir į Vinių neskubėjom grįžti...

Dabar gyvenu netoli Čikagos. Dangus čia gal kiek giedresnis nei Lietuvoje, žolė gal kartais ir žalesnė. Bet žvelgiu pro langą, ir žinau, kad ne šitai žemei aš priklausau, tyliai skaičiuodama dienas ir mėnesius iki tos dienos, kai grįšiu NAMO.

O apie lietuvybę... Net nežinau, ar tai žodžiais galiu išreikšti. Tiesiog jaučiu tai. Ir kuo toliau tolstu nuo Lietuvos, tuo tas jausmas didėja. Kas ką besakytų, tačiau tai yra iš tos kategorijos, ko negali nusipirkti. Kaip banaliai beskambėtų, tai prilygsta motinai, pirmajai meilei, kitiems iš širdies neišplėšiamiems dalykams...

Foto V. Visocko

Mano.. nebe mano... niekieno...

Ar tu meni, kaip šiltas vasaros lietus...
Uoj, ne ta daina...
Mažos mašinėlės man labai patinka...
Aj, irgi ne ta...
Na, kažkas per vidurį:
Ar tu meni mano pirmąjį mašiniuką? :)

PVH 707. Šifruodavom taip: Pirksiu Vieną Hematogeną - mat labai jį tuo metu mėgau...

Pabėgus man iš Lietuvos, mašiniukas kurį laiką stovėjo (manau, ne vienas, kas žino, matė, bet daugiau nematys) šeškinėje, mano dėdės globoje, tačiau nuo šiol visa tai jau istorija...

Iškilmingai pranešu, kad šių metų liepos mėnesio nenustatytą dieną įvyko šio automobiliuko laidotuvės vienose iš Vilniaus automobilių kapinių :) Savininko sutikimu, visos donorystei tinkamos dalys bus panaudotos kitiems nelaimėliams. Liūdi buvusi šeimininkė ir kiti jai prijaučiantys.

Viskas, kas liko, tai tik šis liudijimas apie pilkosios išregistravimą iš gyvųjų tarpo: