Atmintis...

Visada nepaprastai žaviuosi žmonėmis, kurie turi gerą atmintį... Tiesa, kartais turiu tokios ir pati. Ypač tada, kai reikia prisiminti vaikystės darugų gimtadienius ar net jų namų telefono numerius, kuriuos rinkdavau prieš 15-20 metų keletą kartų į dieną. Vieną sykį tai pravertė, kai reikėjo susirasti vieną specialistą - vaikystės draugės tėtį. Pakėliau telefono ragelį, ramiai sau surinkau atminty sėdintį telefono numerį ir tvarkingai suradau tą asmenį, kurio ieškojau... :)

Tačiau dabar, prabėgus tiems 15-20 metų, vis dažniau pastebiu, kad atmintis mėgsta krėsti pokštus... Ypač kai kalba eina apie įvykius "čia ir dabar". Kartais tie pokštai labai mieli, paįvairinantys kasdienybę, kartais tokie, kad gali skradžiai žemę prasmegti, jei su kažkuo kažką sutarei, o paskui lyg niekur nieko užmiršai... Beprasmiška aiškinti, kad tu tikrai tai užmiršai, nes tai neatrodo įtikėtina, kai esi tokio amžiaus :)

Jau buvau pradėjusi galvoti, kad tai senatvė - nyksta pilkosios, ar kokios ten, smegenų ląstelės, su savimi sunaikindamos ir paskutinius atminties likučius... Tačiau kai prieš gerą pusmetį lankiausi pas vieną "krūtą" medicinos profesorę, ji mane nuramino, kad su atmintim tai nieko bendro neturi... Greičiau - su išsiblaškymu...

O jo, brangieji... Jo aš turiu į valias... Nuo pat gimimo. Žinau, kad kai kurie tėvai skundžiasi, kad jų atžalos išsiblaškę... Vaikystėje, kiek save pamenu (bent jau mokyklos laikais), tokį periodą praleidau, mat buvo daugybė reiklaų, burelių ir pan., ko nevalia būdavo užmiršti. Todėl nenuostabu, matomai, kad kai visa tai pasibaigė, aš įžengiau į antrosios vaikystės tarpsnį su visais savo pliusais ir minusais... O įžengus į jį padariau išvadą - per daug gerai gyvenu. Per mažai rūpesčių turiu... Gyvenu savajame laimės pasaulėlyje romantiškai skaičiuodama vasaros dienas, pastebėdama aplinkinių šypsenas, bet ne svarbius reikalus, užfiksuotus kažkur atmintyje :)

Na o Dariaus tuo tarpu nebestebina mano vis dažniau užduodamas klausimas: "Brangusis, ar nematei, kur padėjau žirkles?" (beje, kiek pamenu, vaikystėje namuose žirklės buvo labiausiai linkusių pradingti daiktų sąrašo viršuje). Jis tik nusišypso ir paklausia: "O tu neatsimeni, kur jas padėjai?"
- Nors užmušk, ne... - tenka atsakyti man ir toliau dūsauti jų beieškant bei turint vilties, kad vieną dieną išaugsiu iš tos antrosios vaikystės... Gal, tarkim po kokių... 30?.. 40?.. metų :)

Tokios tokelės... Pamenu, kažkada ši mano silpnybė buvo įgavusi gan sunkią formą, todėl nevengdavau pasakyti darugams, kad jei aš ko nors nepadariau, ką žadėjau, te man nesidrovėdami primena. Nes tai nereiškia, jog aš laiko neturiu - tai greičiau reiškia tai, kad aš paprasčiausiai užmiršau... :)