Prieš porą metų rašiau apie tai, kas, skaičiuojant pagal Šventąjį Raštą, iš tiesų nutiko gruodžio pabaigoje. O jei tiksliau – apie tai, kad šis gruodžio pabaigos laikas krikščionybėje turėtų būti minimas ne kaip Kristaus gimimo, bet užgimimo, t.y. – jo stebuklingo prasidėjimo metas. Taip jau nutiko, kad per istoriją, kai susipynė pagoniškos bei krikščioniškos tadicijos, tam tikros šventės patogumo dėlei buvo apjungtos, perpinant jų tradicijas bei prasmes, o galiausiai daug dalykų pakeliui pasimetė, nuėjo į užmirštį ar buvo daugiau mažiau sąmoningai išstumti vartotojiškos dabartinės visuomenės sukurtų tradicijų...
Todėl linkiu, kad kiekvienas pasitiktume šventes atsirinkę savo širdyje, kokiais stebuklais sekame ir kurlink jie veda mūsų kūną, sielą ir dvasią...
Šiltų, jaukių, prasmingų, kupinų džiaugsmo ir ramybės švenčių!!!
2 komentarai:
Agne, mieloji, gražių Tau ir Tavo šeimynai švenčių!
Ačiū, Austėja ;)
Rašyti komentarą