Prieškalėdinis maratonas

Nors pastaruoju metu mano gyvenimas teka ramia vaga ir neturiu jokių skubių darbų, taip jau nutiko, kad kalėdinio maratono visgi nepavyko išvengti... Na, o prasidėjo jis praėjusį penktadienį, kai supratau, kad per artimiausias keletą dienų reikia daug ką nuveikti, o dar kaip tyčia, Darius iš miško atvežė eglės šakų. Taip taip, gal kas nors pasakys, kad esu labai nemylinti gamtos, bet sutikite – sintetinė eglutė visai nekvepia Kalėdomis. Tokiomis, kokios jos būdavo anksčiau... Be to, tos plastmasinės eglutės tokios super idealios formos, kad baisu...
Tai va, užtat pas mus kaip ir kasmet – gyva, byranti „eglutė“, šiemet įgavusi štai tokią formą ir jau spėjusi „apaugti“ kai kurių iš jūsų atsiųstais sveikinimais :)

Kadangi dar prieš porą dienų jos papėdėje tiek sveikinimų dar nebuvo, ją papuošti nutariau parduotuvėje rastais ir mane sužavėjusiais mažučiais mediniais raudonais paukštukais (nors šiaip esu iš tų, kurie tokių dalykėlių neperka ir laiko juos tik dulkių kaupėjais, veltui išmestais pinigais ir vietos stalčiuje grobėjais)...

Kaip ten bebūtų, paukštukai atsidūrė pas mane namuose ir įsitaisė ant televizorinio kalėdinio „altorėlio“ kartu su pernai veltomis snaigėmis bei šviežiai iškarpytomis iš jau velto audinio ne mažiau raudonomis širdelėmis.

Kai visa tai buvo užkelta ant televizoriaus, ėmiausi vienos iš nedaugelio likusių dovanų darymo. Šį kartą ėmiausi teptuko, kurį paskutinį kartą rankose laikiau, kiek pavyko iškapstyti iš atminties, prieš gerus aštuonerius metus... Aišku, prieš tai „apturėjau“ didžiulį malonumą parduotuvėje besirinkdama dažus bei kitokias reikalingas kitiems darbams smulkmenas :) Na, o dovana, privertusi mane imtis šio, seniai užmiršto pomėgio, buvo 7 medinės 20 cm aukščio raidės, iš kurių susideda mano kaiminystėje gyvenančios draugės sūnaus vardas. :) Jas ji ketina kabinti vaikų kambaryje, kuriame jau kabo išmargintos šio naujojo kambario gyventojo didžiosios sesės vardo raidės... Finale, po labai meditatyvinio vakaro, praleisto su teptuku ir dažais rankose, turėjau štai tokį rezultatą:


Paskui gi ėmiausi dar vienos dovanos, kuri savo idėja gal nėra kuo tai ypatinga, tačiau šiais laikais, kai daugybė nuotraukų nusėda kompiuterio gelmėse, o spausdintos nuotraukos tampa vos ne retenybė, tokia dovana vėl praktiškai grįžta į madą :) Na, o ta dovana – tai du nuotraukų albumai mano anytai ir brolienei, kurias įvairioms progoms pasitaikius vis fotografuoju, bet jos tų nuotraukų taip ir nėra mačiusios :)

Kai ir su šiom dovanom susisukau, tuomet dovanos pradėjo plaukti ir pas mus. Ir visos, kaip susitarę, saldžios :))
Pirmiausia buvom pradžiuginti didžiulio saldumynų rinkinio nuo mūsų bažnyčios pastoriaus. Tiesą pasakius, turint omenyje amerikietišką saldumą, neįsivaizduoju, kada mes visa tai suvalgysim, nes vakar atsidarę vieną dėžutę paragavimui, nesugebėjome dviese jos įveikti... Na bet gal kaip nors... Kalėdos juk stebuklų metas :D

Šiandien gi gavau siuntinį iš mamos, kuriame irgi puikavosi rinktinių lietuviškų saldainių dėžė... Va ją tai, tikiu, be didesnio vargo sudorosime :)

Šiandien mano prieškalėdinius darbus pertraukė netikėtai į fotosesiją įsiprašiusi šeimyna su tokia va simpatiška mergaičiuke vardu Ofelija, taigi rytas prabėgo irgi, sakykim, taip „dovaniškai“, jei įvertinsime tai, kad bet koks mūsų sugebėjimas yra kaip tam tikra dovana, kuria galime pasidalinti su kitais, tiesa? ;)


Na ir finalui... Nežinau kaip jums, bet man tai Kalėdos netikros, jei nėra kūčiukų... Ta proga pilną „bliūdą“ jų prisikepėm ir mes... :) Dabar jau Kalėdos gali ateiti...


P.S. Kadangi supratau, jog jei norėčiau apie kiekvieną iš šių punktų parašyti atskirai, tai taip ir nepasiektų jūsų niekas iš mano rašliavos, kol prisiruoščiau, tai tikiuosi, atleisite už tokį va visko suplakimą į vieną vietą... Juk tai – kalėdinis maratonas ;)