2009 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

Portretas Nr. Mano teta ir vaikystė Rokiškyje

Šiandien mano teta, vyriausioji tėtės sesuo, švenčia 85-metį... Todėl šiandien neatsitiktinai apie ją...


Tai – žmogus, kurį drąsiai galėčiau pavadinti antrąja savo mama, nors pagal amžių ji galėtų laisvai būti mano močiute, pakeitusia abi mano tikrąsias močiutes, mirusias ankstyvoje mano vaikystėje... Kadangi ji su savo vyru savų vaikų neturėjo, buvau jiems tarsi dukra, kurios atvažiavimo kiekvieną vasarą (o kartais ir per žiemos atostogas) jie laukdavo su didžiuliu nekantrumu. Pirmoji vasara pas juos prabėgo man tebūnant šešerių, kai atostogavom kartu su broliu, na o paskui atostogų pas juos į Rokiškį važiuodavau viena – tol, kol pabaigiau mokyklą, o kartu baigėsi ir ilgosios mokyklinės vasaros... Pamenu, įsodindavo tėvai į autobusą Vilniuje, o po trijų su puse valandų jau būdavau pasitikta Rokiškio autobusų stotyje. Tradicinės stotelės pakeliui buvo visuomet tos pačios: Molėtai, Utena, Svėdasai, Kamajai, Rokiškis... Ir atgal: Kamajai, Svėdasai, Utena, Molėtai, Vilnius... Tik grįždavau visuomet daug apvalesnė, kaip kad mama sakydavo, „atsiganiusi“. O ir lauktuvių visada man pridėdavo įvairiausių gėrybių, priklausomai nuo to, kuriuo metu važiuodavau namo: su manimi kartu autobuse kratydavosi tai krepšelis braškių, tai keli tuzinai savų vištų kiaušinių, tai kibirėlis serbentų, agrastų, jau nekalbant apie tai, kad į atskirą dėžutę buvo pridedama įvairiausių uogienių, džiovintų prieskonių iš savo daržo ir pan... Todėl ir Vilniuje būdavau visuomet pasitinkama – vienai su visu kuo pareiti nuo autobusų stoties būdavo be šansų :) O juk ant peties visuomet dar ir smuikas kabėdavo.

Beje, tetos, kuri visą gyvenimą dirbo mokykloje vokiečių kalbos mokytoja, disciplina privertė mane pamilti ir savo instrumentą: pradžioje taip nenoriai privalėjusi kiekvieną mielą dieną skirti bent po valandą savo atostoginių dienų tam „smuiko kankinimui“, ilgainiui pradėjau nepaprastai džiaugtis, turėdama tą rytinį laiką, skirtą tam ir niekam kitam. Žinojau, kad to laiko niekas iš manęs neatims, kad jo metu niekas manęs netrukdys...

Disciplina (gerąja prasme), iš tiesų, buvo visame kame. Visuomet žinojau, kiek laiko po pusryčių ir rytinio grojimo turiu iki pietų, visuomet galėdavau jį skirti arba ėjimui į lauką pažaisti su draugais, arba knygos paskaitymui, arba kokiam rankdarbiui, su kuriuo vienu ar kitu metu mane supažindino ne kas kitas, kaip ši mano teta. Pas ją aš pradėjau megzti, pas ją išmokau austi, ji mane išmokė apskritojo tinklelio rišimo technikos, pas ją, gavusi įvairių margaspalvių siūlų, pradėjau siuvinėti...
Pietūs tuose namuose visuomet buvo tuo pačiu metu: 12.30. Paskui – pusvalandis laisvo laiko ir... važiuodavome į sodą, buvusį vos už trijų kilometrų, tuoj už Rokiškio miesto ribos. Sodas buvo labai dėkingoje vietoje. Tai buvo kraštinis sklypas prie nedidelio dirbtinio ežerėlio – „Velniakalnio“ (taip vadinosi sodų bendrija) prūdo, kuriame kartais ir išsimaudydavome. Palei prūdą ėjo kokių 5-6 metrų žolės juosta su šiokiu tokiu nedažnai naudojamu, irgi žole apaugusiu pravažiavimu, ant kurio dėdė mėgdavo „ganyti vištas“ – ją vadinom paežere :) Pats sklypas buvo nedidelėje įkalnėje, visuomet tvarkingai tetos ir dėdės prižiūrėtas, su senomis obelimis, kriaušėmis, slyvomis ir kitais vaismedžiais bei vaiskrūmiais... Ten, galima sakyti, aš ir užaugau :) Turėjusi savas pareigas ir savus malonumus...

Trys pirmosios atvykimo dienos būdavo išimtis – tuomet man galiodavo svečio statusas, ir galėjau veikti tai, ką tik noriu. Tačiau nuo ketvirtosios dienos įsigaliodavo mano, kaip lygiateisio šeimos nario teisės, kas reiškia, kad aš turiu ne tik teises, bet ir pareigas :) Jos daugiausiai persikeldavo į sodą, tačiau teta visomet būdavo lanksti, ir labai nemėgiamus darbus galėdavau iškeisti į tiek pat naudingus, bet labiau mėgiamus :) Dažniausiai buvo deramasi dėl ravėjimo, kurio labai nemėgau, todėl visaip kaip stengavausi išsisukti, pasisiūlydama palaistyti ką nors arba, pvz., nuskinti braškes :)
Na o atlikus darbus galėdavau mėgautis kuo tik norėdavau. Mano malonumams būdavo dviratis, kojokai, kuriais vieną vasarą užsimaniau išmokti vaikščioti, ir tai keletą metų buvo vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų, na ir tradiciniai poilsiniai dalykėliai: knygų skaitymas atsigulus paežerėj prieš saulutę, įvairūs rankdarbiai. Knygas iš tiesų graužiau tomis vasaromis kaip turi būti. Šalia mokyklos per vasarą reikalingų perskaityti knygų dažnai pridurdavau ir knygas iš tetos namų bibliotekos. Kai beliko tik viena – keturių tomų V.Hugo „Vardieniai“, dėl savo apimties ilgai mane atgrasiusi, finale perskaičiau ir ją. Du kartus :)

Už gero kilometro nuo sodo buvo mano pusseserės močiutės sodyba, todėl jei tuo pačiu metu Rokiškyje atostogaudavo ir mano penkiais metais vyresnė pusseserė, grojusi pianinu, tad dažnai nueidavau ir pas ją.

Na o atėjus vakarui pradėdavome ruoštis namo. Prisiskinavome kitos dienos pietums reikalingų produktų iš daržo, ežero vandeniu nusiprausdavome kojas tokiame turbūt ir dabar pas tetą esančiame aliumininiame dubenyje, ir važiuodavom dėdės raudonais „Žiguliais“ namo... Nes vakarienė taip pat privalėjo nevėluoti :) Po vakarienės vėl buvo mano laikas – dažniausiai bėgdavau į kiemą žaisti su vietiniais vaikais ir, aišku, labai nenoriai grįždavau namo apie 22-23 val., kai pro langą pasigirsdavo tetos šaukimas: „Agnule, jau gal eik namo...“ Juk tais laikais kieme būdavom iki pat vėlumos, kartais net gerai nebegalėdami tamsoj įžiūrėti vienas kito veidų :)

Dabar, kai visa tai rašau, net negaliu išskirti kažkokių pavienių detalių, kurios yra labiausiai įsimintinos iš to laiko, kurį praleidau su savo teta ir dėde Rokiškyje. Nes visas tas laikas, tie kasmetiniai vasarų pasikartojimai yra tarsi vienas didelis paveikslas, kuriame kiekvieną potėpį galiu tarsi išskirti ir aprašyti. Pradedant rytu, baigiant vakaru... Gal išskirtinesni buvo važiavimai tai uogaut į kokį mišką, tai grybaut, tai važiavimai į Latviją įdomesnių kokių prekių paieškot aplinkiniuose miesteliuose, į kuriuos važiuodavom paprastai su kažkokiu vienu tikslu, bet pakeliui ir kitokių reikalų susigalvodavom :) O iš viso to tiesiog gimė abipusis ryšys. Toks, kokį tepatiri būdamas šalia savų žmonių. Toks, kuriame neskaičiuojami padaryti ar nepadaryti darbai, kuriame „pagauni“ save tarsi didelio medžio atžalą – kur bebūtum, prisimeni ir saugai viską, kas su tavo šaknim susiję...

Nedaug ką parašiau tiesiogiai apie savo tetą. Bet iš tiesų aprašyti tai yra nepaprastai sunku. Galiu aprašyti jos ūgį, išvazdą, nupiešti kaip nors jos charakterį, kas iš tiesų ne tiek jau daug pasako apie patį žmogų, bet ar gali aprašyti sielą?.. Ar gali aprašyti širdį? Ar gali aprašyti rūpestį ir meilę, kurie keliauja toliau su tavimi per visą tavo gyvenimą, viena ar kita smulkmena vis primindami, kad tai – iš tų vasaraų Rokiškyje pas tetą...

Šiandien teta gyvena Rokiškyje viena. Dėdė prieš kelis metus mirė. Bet, kaip teta sako, „O ką darysi – pãskui gi į žemę gyvas nelįsi...“ Labiausiai jos gyvenime laukiamas yra pavasaris ir mūsų sugrįžimas į Lietuvą. Sakė, jau pasisėjo pomidorų ir ridikėlių ant palangės, kuriuos vėliau perveš į sodą... Nes sodas jai dabar – visas gyvenimas. Jei ne jis, kaip ji sako, ji neturėtų ką veikti... Ir nors ją mano vaikystėje vis kaimynai vadindavo mano „močiute“, aš jai vis sakau, kad kokia ji močiutė, jai vis dar be lazdelės vaikšto... :) Ne močiutė ji. Ji – mano teta :)

5 komentarai:

Dalius Simanavicius rašė...

ir ta teta yra tokia pat nereali kaip ir mūsų tėtis. Stipru.

agnė rašė...

o ta pirma vasara, kai atosotgavom Rokiškyje kartu... Nu gi nerealu... Tas kritimas į prūdą, liepžiedžių arbata ir visi tie „Septyni maži ožiukai“ pas Aldutę... :)

kolbute rašė...

Visa ką parašei, malonu skaityti ir išgyventi kartu. Net ir daug nepasakodama apie savo tetą, perdavei jos namų ir aplinkos gerą energiją. O kas gi ją labiau spinduliuoja, jei ne tą aplinką kuriantis žmogus. Juk tie žmonės mus traukia sugrįžti į aplinką, su kuria mes tapatinamės jų dėka...

MANO.KISKIS rašė...

Neabejotinai pavyko aprasyti ta rupesti ir meile!! neabejotinai!

agnė rašė...

Ačiū, kolbute, Mano.kiski ;)