Portretas Nr M.P.

Ir vėl sapnavau. Savo seną vaikystės draugę. Kurios namuose buvo daug daug įvairiausių gyvūnėlių – pradedant vėžliuku, žiūrkėnu, papūga, baigiant keletu kačių. Ne kartą per visagalį googl'ą bandžiau susirasti bent kokį jos kontaktą, deja, bergždžiai – jos vardu ir pavarde yra ne viena persona, o ir jų tarpe labai abejotina, ar ji yra, plius net nežinau – gal ji ištekėjo, pasikeitė pavardę ir taip sukišo visus paskutinius galus į vandenį... Tik va jos veidas jau ne pirmą kartą aplanko mane sapne ir primena tas smagias vasaros dienas, kai, pasibaigus mokslo metams, jos mama pakviesdavo paviešėti pas juos bent keletą dienų. Žiūrėdavom ilgais vasaros vakarais į žvaigždėtą dangų tuomet, pliurpdavom apie dabar jau seniai į užmarštį pabėgusias aktualijas, o labai labai sutemus, kad būtų ką prisiminti, lėkdavom į netoli jos namų buvusį prūdą išsimaudyti...
Fragmentiška buvo ta mūsų draugystė, bet labai miela. Todėl ir dabar, kai M.P. sapnuoju, lengvai randu namą, kuriame ji gyveno, užlipu laiptais į antrą aukštą, pasibeldžiu į duris, kurias atidaro besišypsanti nedidelio ūgio jos mama, žodžiu, niekas nepasikeitę, tik veidai mūsų jau nebe tokie paaugliški. Nebe tokie, kokius saugo kažkur albume įklijuota draugės, stovinčios ant liepto per upeliuką, fotografija. Tokia paprasta, nespalvota, lengvai ne fokuse, neįsirašanti į jokias kompozicines taisykles, tiesiog paprastais klijais įklijuota į eilinį tarybinį albumą...

Ratas apsisuko.... :)

Prieš kiek daugiau nei metus buvau gavusi „Stilingo blog'o apdovanojimą“ iš Auksarankės. Panašu, kad ratas apsisuko, ir štai apdovanojimas atkeliavo vėl pas mane. Ir vėl iš Auksarankės. :) Miela, kad turiu nuolatinių savo blog'o skaitytojų, kuriems vis dar esu įdomi, nors faktas, kad kiek lėčiau viskas tame mano blog'e rutuliojasi po Liutauro gimimo...

Na, o dabar, pagal taisykles bandau pildyti apdovanojimo priėmimo sąlygas:

I. Paskelbti savo tinklaraštyje
II. Parašyti apie save 7 tikrus ir teisingus dalykus.
III. Perduoti šį apdovanojimą 15-kai mano nuomone to vertų tinklaraščių.

Kadangi pernai jau pasakojau 7 tiesas apie save, šį kartą gal reikėtų papsakoti tai, kas per paskutinius metus pasikeitė. Tad bandom kiek šviežiau pasižiūrėti į savo gyvenimą:

1. Esu mama. Tai mane privertė atrasti gyvenimą tarsi iš naujo. Išmokė pastebėti tai, ko nepastebėdavau ir nesuprasdavau, išmokė pastebėti kiekvienos dienos stebuklą. Išmokė suprasti, kas per daiktas yra vaikai ir kodėl daug žmonių dėl jų spangsta. :)

2. Nesu karjeristė. Žaviuosi moterimis, kurios nori ir gali verstis per galvą, idant padarytų pasaulį šviesesnį. Bet aš nesu iš jų. Daugiau turbūt esu stebėtoja, besižavinti procesu. Ypač dabar, kai džiaugiuosi, galėdama būti šalia mažo žmogučio ir tiesiog gyventi...

3. Vis dar turiu niežtinčias rankas, kurios, nors ir ne per dažniausiai dabar būna įdarbintos ten, kur norėtųsi, bet mano mintyse jos pastoviai rankdarbiauja... :D

4. Gyvenu laukimu. Grįžtam vasarą į Lietuvą. Pagaliau. Nes būsenai, kuria pastarąjį laiką gyvenu, aprašyti, turbūt labiausiai tiktų trumpas atodūsis: „Noriu N-A-M-O...“ Noriu ir vėl jaustis sava tame pilkame ir užsitęsusiame lietuviškame pavasaryje, toje vasaroje su ilgai netemstančiais vakarais, tame lietingame rudenyje ir šlapdriba persmelktoje žiemoje. Nes visa tai taip pažįstama ir taip pasiilgta...

5. Vis dar esu miegalė ir stengiuosi neprarasti šitos prabangos bei išmokyti jos sunkiai su miego karalyste susidraugavusį savonenuoramą. :)

6. Nekenčiu namie (o ir visur kitur) betvarkės, bet dabar laaaabai suprantu, kaip greitai ją sugebi namie padaryti pats, kai yra tam visos sąlygos... O tiksliau - viena. :D

7. Šiuo metu po truputį pradedu mintyse deliotis penkerių Amerikoje praleistų metų motyvus, kurie turbūt nustebintų (o gal net šokiruotų) ne vieną. Nes... Būdama JAV nei karto nevalgiau McDonalds'e, nei karto nebuvau muziejuje, teatre, klube, per tą laiką nesugebėjau net užsiregistuoti į biblioteką (nors turėjau tokių minčių ne kartą). Nes didžiausius ir ryškiausius šio tarpsnio kontaktus užmezgiau būdama namuose, prie kompiuterio (fui, kaip neįdomu, ar ne? :). Kita vertus, vienas ryškiausių dalykų, ko žinau, kad pasiilgsiu Lietuvoje, bus du paštininkai, ganėtinai dažnai mane lankydavę ir jau žinodavę, kada ir kaip skambinti/neskambinti man į duris. Šiekm tiek juokinga, kad būtent paštininkai, bet jei kažkodėl vieni iš labiausiai įstrigusių žmonių mano šitame, keturių sienų aprėmintame gyvenime. :)

Tikrai nesurinksiu 15-kos naujų blogų, kuriais galėčiau papildyti savo pernykštį favoritų sąrašą, bet tikrai noriu pasidalinti vienu, apie kurį žinojau seniai, nors aplankiau pirmąkart vos vakar...

Tai – Laukinės foto blog'as, kurio įrašuose atradau labai daug artimų sau dalykų ir nepaprastai mielų gyvenimo įžvalgų. :) Jam išskirtinai šį kartą ir noriu perduoti Stilingo blog'o padovanojimą. :)

Varlytė Saulytė

Darbingas pirmadienis pasitaikė, vienok... Į kompaniją zuikiams įsipaišė ir tokia va eksperimentinė 10 cm ūgio varlytė Saulytė. :) Pabučiuota iš širdies, žaliomis, tikros varlės gyvenimą menančiomis, veltinio akimis... :) Kaip ir zuikutė Liepa, su dusliu skambaliuku viduje – kad nepasimestų kitų varlių jūroje ir neliktų vieniša. :)

Zuikutė Liepa

Netikėtai gimė ir zuikio Jokūbo sesė dvynė – zuikutė Liepa, kuri, nieko nelaukiant, iškeliaus į mažos mergaitės namučius. :) Va taip vat. Ant smūgio. :) Tiesa, truputį patobulintas variantas – su skambančia „širdimi“ viduje... :)

Zuikis Jokūbas

Jūs žinot mano požiūrį į visokias plastmases ir kitokios sintetikos gabalus... Nu negaliu pakęst... :D
Žodžiu, ta proga, kad Liutaurui šiaip ar taip kramtyt kažką reikia, o visokio plauko mediniai žaislai ir virtuvės rakandai jau nusibodo, šiandien sėdau ir ant smūgio sukurpiau tokį va greituką – lininį zuikį Jokūbą – kimštomis bambuko plaušo kojomis, rankomis, galva bei ausimis ir kukurūzais kimštu pilvu... :)
Seniai norėjau pasiūti ką nors tokio su daug visokių galūnių, tad zuikio personažas tam kartui pasirodė tiesiog tobulas....

Gal ir ne itin tas zuikis tobulas, bo teko siūti jį su Liutauru ant kelių, bet tampymui ir kramtymui, manau, bus pats tas. Ilgainiui gal net ir kokias dryžuotas/languotas kelnes jam suveiksim, kai toks va lakoniškas variantas vaikiui nusibos.. :)

O tam kartui panašu, kad Liutaurui Jokūbėlis visai patiko...

Dar vienos raidės

Kai prieš mėnesį padariau vardo raideles mažai mergytei Lukai, su jos mama sutarėm, kad reikia tokių ir jos didžiajai sesutei Kotrynai. Taigi, ilgai nelaukus, gimė ir kitas raidelių komplektukas, šįkart ne tik „ištapytas“, bet dar ir pamargintas štampukais, kuriuos ant viršaus dar truputuką paspalvinau. Štai toks rinkinukas gavosi finale. :)

Baigiantis metams.

Kaip visada, į metų pabaigą atsiranda visokių smulkių darbelių, kurių iki tam tikro laiko neišeina kaip pasirodyti – na, kad nesugadinti siurprizo, koks jis nedidelis bebūtų... Tačiau kad jau taip nutiko, jog šiemet itin greitai nukeliavo į Lietuvą visi siuntiniai, tai dar šiais metais turiu galimybę pasirodyti visus ši7metinius „galiukus“. Ne šedevrai, ale...

Dekoratyvinės raidės mažai mažai mergytei. Apie 12 cm aukščio. Mėgstu kartais užsiimti tokia „mažąja tapyba“... :)

Albumas tetai su Liutauro nuotraukomis:

Ir tokie va šventiniai vokeliai:

Tokia štai paprasta šių metų pabaiga...

Gražių ir prasmingų ateinančiųjų!!!

Daiktų transformacijos – žaislai iš kojinių.

Kaip mane ir buvo dar seniai įspėjusi draugė, vaikiškos kojinės būna dviejų rūšių: tos, kurios laikosi ant kojos ir tos, kurios ne. Tai va, pastarųjų Liutauras turėjo visą kalną – taip ir nesuėjo...

Išmesti kaip ir buvo gaila, tai sugalvojau, kad visai neblogai būtų jas paversti pirštinėmis lėlėmis, ar kaip čia jas pavadinus... :) Taip spontaniškai greituoju būdu gimė Zosė Ilganosė, Vaikinas Albinas, Asė Ilgakasė, Vaikėzas Marėzas, Plikis Šmikis ir Žaliokė Aniokė. Ot. :D

Bus tam kartui Liutaurui Kalėdoms... :)

Artėjant Kalėdoms

Laikas taip greitai bėga, kad negaliu patikėti, jog jau už savaitės Kalėdos... Tik vienas po kito mane pradėję pasiekti įvairūs siuntinukai su dovanėlėmis ir sveikinimo atvirukai tarsi pagaliu trenkė per galvą – Kalėdos juk čia pat... Tai ir aš ta proga suskubai ruoštis, puoštis... Juo labiau, kad visas internetas mirgėte mirga visokių kalėdinių idėjų, iš kurių vieną, būdama visai neoriginali, nusigvelbiau ir sau:

O kad jau nusigvelbiau, tai ir pasirodysiu. Kalėdiniai burbulai iš audinio skiaučių, slepiančių viduje putų polistirolo kamuoliuką. Tam kartui padariau 5 mažesnius (5 cm skersmens) ir 5 didesnius (6,5 cm skersmens). Iš vaikystės prisimindama tą mistinį kalėdinių žaisliukų spindesį, kai kambaryje užgesdavo šviesos, papuošiau ir saviškius „blizgučiais“ – mažučiais sidabro ir stiklo karoliukais... Tai va, dabar tik eglutės betrūksta ir Kalėdos visai gali ateiti... :)

Na, o jei knieti sužinoti, kaip jie gaminami, siūlau pasižiūrėti čia. ;)

Ką gaminti?..

Gavau vakar el. paštu nuorodą, kuria negaliu nepasidalinti, nes bais patiko tokia idėja... Juk kartais taip užsiciklini gaminti savo įprastus patiekalus, net nesusimąstydamas, jog iš lygiai tų pačių įprastų produktų būtų galima pagaminti ką nors visai kito... :)

Žodžiu, dalinuosi: www.seforeceptai.lt

Skanaus. ;)

Žiemai artėjant

Ne per seniausiai, bebendraujant su drauge, auginančia metukų sūnelį, pasisuko kalba apie atvėsusius orus, vaikų migdymą per juos ir įvairius panašius dalykus. O tada supratau, kad jei noriu, jog mano vaikis naktį liktų nenusispardęs kaldrytės ir nesušalęs (mat mėgstam praverti nakčiai langą), turiu ieškoti tinkamo miegojimui miegmaišio. Kiek visur žiūrinėjau (įskaitant ir savo komodos stalčius), viskas, ką radau, tebuvo miegmaišiai be rankovių. Ir tada šovė į galvą mintis tas rankoves pačiai „prisidurti“. Todėl sumedžiojusi padėvėtų rūbų parduotuvėj panašios medžiagos rūbelį, greitai ir neskausmingai iš dviejų padariau vieną. :)

Galėsim dabar šiltai miegot...

Na, o į tą pačią žiemos temą, bemaitindama vaikį supamojoje kėdėje prisiminiau ir mezgimą. Tam kartui – paprastutė, bet šilta vilnonė liemenė, nes negaliu pakęsti tų visų amerikietiškų sintetikų... :D

Kadangi mūsų vyrutis nemėgsta (kaip, įtariu, ir dauguma tokio amžiaus vaikų) rengtis rūbų per galvą, tai liemenę padariau per vieną petį užsegamą, ko pasekoje galime ją rengtis per kojas. :) Na ir, paįvairinimui  – kryželiu siuvinėta monograma...

4

Na va, tradiciškai rašau šį įrašą, norėdama pažymėti, kad atšventėm keturis bendro gyvenimo metus.

Negaliu patikėti, kaip greitai laikas bėga. Atrodo, kad pralėkė tarsi vieneri metai, nepaisant to, kad pastarieji buvo ganėtinai turiningi, plius – atvėrę vartus į tėvystės erdves. Ką galiu ta proga pasakyti? Turbūt tiesiog tiek, kad gyvenimas dovanojo daugybę nuostabių akimirkų, kuriose vienas kitą galėjom pamatyti kiek kitokioje šviesoje nei iki šiol – gerąja prasme. Tad gyvename toliau ir laukiam kitų gyvenimo iššūkių. :)

Apie ką galvoju visą mėnesį...

Niekam ne paslaptis – man nepatinka Amerika. Na, kalbant bendrąja prasme ir turint omenyje tą „supuvusį kapitalizmą“. Tačiau faktas – kiekvienoje šalyje yra savų pliusų ir savų minusų. Ir, gal nepatikėsite, bet šiandien esu priversta parašyti apie, mano manymu, didžiausią šios šalies pliusą – kiekvieno žmogaus požiūrį į kitą žmogų. Tuo Amerika kaip niekas kitas skiriasi nuo Lietuvos. Ir sakykit ką norit apie tas amerikietiškas šypsenas, bet jos turi racijos... Kaip niekada aiškiai tai pajutau būdama Amerikos ligoninėje.

Tai, kas mane tam kartui pakerėjo, yra dėmesys: eilinių seselių, pietus atnešančios moteriškės ar šiukšliadėžių turinį išnešančio darbuotojo. Nesvarbu, kad visi vaikšto „ant blakstienų“ vedini skirtingų motyvų, rezultate tu jautiesi nepaprastai svarbus. Ir pats tuomet norom nenorom, net jei ir kažką skauda, šypsaisi iki ausų – turbūt ta pačia amerikietiška šypsena. O kai į duris pasibeldžia ligoninės administracijos darbuotojas, klausdamas, ką iš personalo galėtum išskirti ir kuo esi patenkinta/nepatenkinta, norisi visus apipilti komplimentais ir paminėti geriausiais žodžiais... O grįžus namo dar visą mėnesį prisiminti vos ne bičiulėmis tuomet tapusias akušeres... Ir, galvojant apie grįžimą į Lietuvą, svajoti apie viena – parsivežti pilnus lagaminus tos pagarbos ir dėmesio kitam žmogui – nesvarbu, kad svetimam...

Nuotraukų albumai. Darbas atliktas.

Ne per seniausiai džiaugiausi susitvarkiusi keturių metų senumo kelionės nuotraukų albumą ir vyliausi, kad kaip nors greituoju būdu pavyks susitvarkyti lygiai taip pat ir kitų kelionių albumus...

Galit įsivaizduoti, kaip džiūgauju, kad viską iš tiesų SUSPĖJAU!!! Jaučiuosi, dievaži, kaip šimtmečio darbą nudirbusi... :)

Pradžioje viską „grubiai“ susimečiau į albumo puslapius, kad plius minus žinočiau, kiek visko turiu ir kiek čia tų puslapių reikia į albumą „surišti“...

Tada verčiau po vieną lapą ir „paprastuoju būdu“ tiesiog dėliojau nuotraukas, užrašus (tam labai gerai pasitarnavo kelionės įspūdžių aprašymai, kuriuos buvau po kelionių sumetus į šitą tinklaraštį – tereikėjo juos išskaidyti pastraipomis, atsispausdinti ir supjaustyti) ir kai kurią medžiagą iš kelionėse prisirankiotų bukletų...

Darbo vieta tam kartui porą savaičių atrodė taip:

Iš tiesų tai, kai pagalvoju – kur aš buvau anksčiau..? Visas nuotraukas iki šiol visada pjaustydavau (kadruodavau) elementaria liniuote ir prie rankos dar nuo studijų laikų beveik priaugusiu peiliuku, viską kruopščiai matuodama ant pjaustymo „pado“ (žiauriai nepatogus reikalas, kai gradacija jame tik coliais, bet jau beveik buvau pripratusi) tačiau va, apšvietė kažkas iš aukščiau, matomai, man protą, kad yra toks daiktas kaip „giljotina“... Žodžiu, nulėkusi į parduotuvę nusipirkau simpatišką mažutę giljotinikę – kaip tik nuotraukoms. Todėl darbas nuo to momento ėjosi kaip iš pypkės... Kitu atveju nežinau, kiek aš dar būčiau kankinusi tuos albumus...

Na, žodžiu, finale turiu štai tokius tris 20x20 cm formato gražuolius, talpinančius viso apie 800 didesnių ir mažesnių nuotraukų...

Kai toks „šimtmečio“ darbas atliktas, galima ramiai laukti ir naujų gyvenimo pokyčių su naujomis nuotraukomis... :)

Segė

Šimtas metų, rodos, praėjo nuo to laiko, kai dariau ką nors iš papuošalų frivolite technika... Todėl nenuostabu, kad paėmusi adatą į rankas (juokas juokais...) nebežinojau, nuo kurio galo pradėti nerti ir kaip daryti net patį pagrindinį mazgą... Greitai gi tie mūsų įgūdžiai nenaudojami atbunka, pasirodo... Na bet, įlindusi į youtube'ą greitai atgaminau, kas prie ko ir ėmiausia darbo... :)

Seniai norėjosi pabandyti padaryti kokią nors segę, mat su kaklo papuošalais, kaip žinia, tam kartui buvau išsisėmusi (todėl taip ilgai ir nieko nenėriau), o segėms, kadangi pati tokio daikto „nedėviu“, kažkaip ilgai nepribrendau... Ir štai, taip jau nutiko, kad pasitaikė puiki proga padaryti vienai garbaus amžiaus moteriškei nedidelę dovanėlę ir pagalvojau, kad tai gali būti visai nebloga proga vėl imti adatą į rankas...

Gal gavosi ir ne itin idealiai, bet... Tokia va agatais ir Svarovsio kristaliukais pamarginta segė, tiksianti, tikiuosi, prie žalių, jai priklausysiančios moteriškės akių... :)

Šiandien aš TOKIA

Na, žinote, aš jau tokia – jei užsikabinu už kokios idėjos, ilgai nelaukus kimbu į ją (kol nepraėjo užsidegimas) ir darau... Taip įvyko ir šį kartą, kai užkliuvau už vienos nerealiai fainos idėjos (labai rekomenduoju pasižvalgyti) Irmos Perednės blog'e – įamžinti save ir savo rankinėje esančius daiktus. Pagalvojau, kad dabar toks metas, kurį kada nors tikrai bus įdomu prisiminti... :) Taigi, čiupau fotoaparatą, štatyvą, savo rankinę ir taip vat, nieko nelaukusi griebiau jautį už ragų.

Pradžioj galvojusi iš viso to padaryti tiesiog Photoshop'inį (kitaip tariant – skaitmeninį) skrebuką, galiausiai supratau, kad greičiau bus tiesiog paimti popieriaus lapą ir viską ant smūgio sudėlioti. Tuo labiau, kad tarsi tyčia po ranka daug negalvojant atsirado reikiamos šiam skrebukui detalės. Ryte į svečius užsukusi draugė Neringa su maža gimtadienio dovanėle turbūt net neįtarė, kad tos dovanėlės įpakavimo detalės – oranžiniais motyvais marginta juostelė su popierine gėle man čia „sueis“ kaip niekad, o anyta, gimtadieniui dovanodama mano mėgstamiausias gėles – saulėgrąžas – net minties neturėjo, kad savo autoportretui pasirinksiu jų „draugiją“. Na, o visa kita šioje „greitojo skrebinimo“ eigoje per pusvalandį susidėliojo štai taip:

Nieko blatno – tiesiog viskas minimaliai agniška – salotinė popierinė juostelė (kaip gi be jos), eilinis ranka rašytas užrašas, jau minėta juostelė ir gėlės žiedas na, ir nuotraukos... :)

Kalbant apie pačią idėją pateikti save ir savoje rankinėje esančius daiktus, manau, kad ilgainiui man tikrai bus įdomu prisiminti, ką nešiojausi šiuo savo gyvenimo periodu karštomis Čikagos vasaromis. Jei konkrečiau:
– metalinė 0,5 l talpos vandens gertuvė;
– maišelis su džiovintais vaisiais ir riešutais;
– piniginė;
– užrašų knygelė;
– mobilus telefonas;
– lietuviškos, nebegaliojančios vairavimo teisės :D ;
– prieš kelet dienų iš draugės, gyvenančios Londone, gautas sveikinimo atvirukas;
– vizitų pas gydytoją kortelė;
– raktai;
– mikrografas, tušinukas ir lūpų vazelinas;
– krūva žemėlapių su maršrutais, kaip nuvykti į vieną ar kitą vietą (atskiram rankinės skyriuje gyvena).

Tiek žinių. :) Bandysim sudalyvauti konkurse... :)

Kaip ryšėti skareles ir šalius

Mama atsiuntė, labai patiko, dalinuosi... ;)

Paskaičiuokim aveles

Ilgai atidėliojau šito daikčiuko siuvimą – vis abejojau, ar reikia jo, ar nereikia, bet aj – pagalvojau, kad jei nereikės, visada bus galima nuimti, o jei reikės – bus ir tarnaus... :)

Žodžiu, kad miegas būtų saldus ir galima būtų skaičiuoti aveles, pasiuvau va tokias lopšiuko apsaugėles. Vėlgi iš tos pačios gausybės gautų kada tai medžiagų. :) Suėjo viskas – ir baltos paklodės, ir pledai, kurie labai gerai pasitarnavo kaip užpilas minkštumui išgauti... :)

Keturi metai Amerikoje arba Portretas Nr. V. L.-A.

Na ką, tradiciškai liepos vidurys ženklina mano metus, praleistus JAV. Šįkart skaičiuojame keturis jau prabėgusius. Tikiuosi, kad niekas per daug ratų į pagalius neprikaišios, ir kiti metai bus čia paskutinieji...

Kas įvyko per pastaruosius metus? Gyvenimas plius minus tekėjo ramiai – kaip įprasta, daugiausiai rankdarbiavau ir fotografavau bei toliau kartu su Darium darbavausi mudviejų bendruose projektuose.

Liūdniausia metų žinia, driokstelėjusia tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tapo mano kaimynystėje gyvenusios bičiulės išvykimas į Lietuvą. Na taip, iš vienos pusės nepaprastai džiaugiuosi, kad ji patraukė namo, iš kitos pusės, visa jos istorija nėra tokia jau linksma, o ir šiaip liūdna, kad va, štai nebebus kaiminystėje nei jos, nei jos šaunių dviejų vaikučių, kurie retsykiai tapdavo mano svečiais, taip praskaidrindami kasdienybę, leidžiamą daugiausiai tarp keturių sienų, kurie ne kartą buvo mano foto modeliukais, kurie suteikė nemažai gražios ir naudingos patirties.

Na, o atsisveikinimui, kaip visada, sukau galvą, ką tokio simboliško galėčiau jai atminimui padovanoti... Jos vaikučiams, kaip žinia, kiek ankstėliau buvau numezgusi vilnones kojinytes, o kad jau ji pati vilnos nelabai toleruoja, jai išpjausčiau štai tokį popieriaus raižinį...

Pati raižinio idėja – ne mano. Prieš išvažiuojant iš Lietuvos iš savo draugės dovanų buvau gavusi popieriaus raižinį, vaizduojantį gyvybės medį, kuris sėkmingai kaba pas mus prieškambaryje ir jaukiai dvelkia gražiais prisiminimais... Taigi pagalvojau, kad tokia dovana, lagamine neužimanti per daug vietos, galėtų būti pats tas. Tik stilių, be abejo, pasirinkau kitokį – tvarkingai čikagiškai amerikonišką... :) Tikiuosi, kada nors šis darbelis taps ir mano bičiulei gražiu prisiminimu...

Na, o patvirtinant patarlę, kad „jei gyvenime užsidaro durys, kažkur būtinai atsiveria langas“, turiu prisipažinti, kad džiaugiuosi šiandien nauja bičiulyste su kita lietuve (gaila tik kad gyvenančia ne kaiminystėje) ir viliuosi, kad ji abiems pusėms atneš ne mažiau gražių akimirkų ateinančiais metais, nei prieš tai buvusi bičiulystė atnešė per pastaruosius kelis metus.

Nuotraukų albumai. Skrebinimo banga.

Panašu, kad paskutinis elementarus nuotraukų albumas, į kurį sukaišiojau nuotraukas, buvo iš kelionės į Maroką. Kada tai buvo?.. Kokiais 2004-ais? Senokai, vienok... Daugybė juostų negatyvų taip ir liko Vilniuje, na o atvažiavus čia ir kartu atsivežus visą „mantą“ elektroniniame pavidale, nuotraukų kaip ir beveik iš viso kurį laiką nespausdinau.

Prieš porą metų tik va, atsispausdinusi pirmųjų atostogų Amerikoje nuotraukas, vis po truputį (bet jau laaaabai lėtai:) dėliojau jas į atskirą albumą, aprašant trumpai kartu ir tos kelionės įspūdžius. Ir štai pastaruoju metu kažkaip „užšokau“ ant nuotraukų tvarkymo bangos... :) Kadangi kelionės įspūdžiai jau gerokai pablėsę, tai pasistengiau visą albumą sutvarkyti minimaliai – įmetant vieną kitą užrašiuką, pamarginant vieną kitą puslapį kokiu rėmeliu ar akcentu, ko pasekoje albumą per porą dienų sutvarkiau, o jo puslapiai atrodė plius minus taip:

Artimiausias planas – tokiu pat greituoju būdu susitvarkyti ir kitų trijų kelionių po Ameriką nuotraukas. Bo kažkaip užsikabliavau... Tačiau tai dar ne viskas... :)

Jei kada susidūrėte su tokiu dalyku, kaip skrebukingas (toks nuotraukų albumų dekoravimo būdas), tai nusiteikite – toliau kalba pakryps šita linkme... :) Taip taip, ilgai nesiėmusi rimčiau šito meno, nutariau pagaliau išbandyti ir jį. Na, manau, jis toks pas mane kol kas labai „agniškai“ griežtas ir nežinia, ar kada persilaušiu, kad jis taptų bent kiek panašus į tą tikrą amerikietišką skrebinimą – paprastai laisvą, pakankamai eklektišką ir pilną skirtingų, o kartu ir derančių tarpusavyje detalių... Na bet, nesuku per daug dėl to galvos – laikas parodys...

O tam kartui pradėjau nuo mudviejų su Darium istorijos, kuri, be abejo, neapsiribos vienu lapu. Bet, apie viską iš eilės.

Jei pamenate ne per seniausiai darytą mano albumą, tai va, skrebukai suguls būtent jame. Pirmojo lapo skrebinimą tam kartui turiu atidėti, nes trūksta šiokios tokios vaizdinės medžiagos ir keleto faktų, kurie kitą mėnesį turėtų susidėlioti į vietas, pirmojo atverstinio lapo (kuris bus tarsi įžanga į visą įstoriją) irgi tam kartui visiškai pabaigto negaliu rodyti, nes trūksta vienos nuotraukos, bet štai antrąjį atverstinį lapą, nuo kurio pati istorija ir prasideda, galiu jau pristatyti... :)

Nuo ko prasideda visos gražios istorijos? Nagi aišku, kad nuo „Gyveno kartą...“ :) Tai va, iš tiesų visa šio skrebuko mintis ir prasidėjo nuo šios frazės, prie kurios, mano supratimu, labai derėjo ta pernykštė mudviejų su Darium nuotrauka – tokia, kokią galima kabinti „troboj“ ant sienos... Vedina tokios plius minus sentimentalios minties, susiradau kiek į tapetų raštą panašų foną (tai buvo sunkiausia) ir po truputį viskas pradėjo lipdytis. Istorijos nuotrupas atspaudinusi ant gelsvo popieriaus, sugalvojau apiplėšyti jas ir „pasendinti“ (ką sėkmingai padariau rudo tušo ir kempinėlės pagalba), tuomet tekstinei daliai pailiustruoti įkomponavau mudviejų vestuvinę nuotrauką, kuriai uždėjau kiek su užrašu „Gyveno kartą“ susišaukiantį rėmelį, tuomet tai vestuvinei nuotaikai atspindėti įmečiau faktūrėlę (pasidariau ją ne per seniausiai įsigyto Cuttlebug aparačiuko pagalba iš to paties gelsvo popieriaus), tuomet beliko sukurpti keletą šmaikščių eilėraštukų (nes tokių visokių nemažai rašėme vienas kitam mudviejų pažinties pradžioje), ir viskas taip va sugulė... Ten, kur kompoziciškai tarsi kažko trūko, užlipinau keletą apvalių „konfeti“ rutuliukų ir... panašu, kad tam kartui viskas buvo baigta...

Ir žinot, nors ilgai į skrebinimą žiūrėjau pakankamai skeptiškai (pagrinde dėl to, kad įsivaizdavau, jog tai turėtų būti ganėtinai didžiulis laiko vagis), turiu, pripažinti, man visai patiko... :) Ta proga albume šiai dienai jau guli 7 pabaigti skrebukai, bet... kantrybės, kantrybės, ir viską pamatysit... :)