2012 m. balandžio 17 d., antradienis

Portretas Nr M.P.

Ir vėl sapnavau. Savo seną vaikystės draugę. Kurios namuose buvo daug daug įvairiausių gyvūnėlių – pradedant vėžliuku, žiūrkėnu, papūga, baigiant keletu kačių. Ne kartą per visagalį googl'ą bandžiau susirasti bent kokį jos kontaktą, deja, bergždžiai – jos vardu ir pavarde yra ne viena persona, o ir jų tarpe labai abejotina, ar ji yra, plius net nežinau – gal ji ištekėjo, pasikeitė pavardę ir taip sukišo visus paskutinius galus į vandenį... Tik va jos veidas jau ne pirmą kartą aplanko mane sapne ir primena tas smagias vasaros dienas, kai, pasibaigus mokslo metams, jos mama pakviesdavo paviešėti pas juos bent keletą dienų. Žiūrėdavom ilgais vasaros vakarais į žvaigždėtą dangų tuomet, pliurpdavom apie dabar jau seniai į užmarštį pabėgusias aktualijas, o labai labai sutemus, kad būtų ką prisiminti, lėkdavom į netoli jos namų buvusį prūdą išsimaudyti...
Fragmentiška buvo ta mūsų draugystė, bet labai miela. Todėl ir dabar, kai M.P. sapnuoju, lengvai randu namą, kuriame ji gyveno, užlipu laiptais į antrą aukštą, pasibeldžiu į duris, kurias atidaro besišypsanti nedidelio ūgio jos mama, žodžiu, niekas nepasikeitę, tik veidai mūsų jau nebe tokie paaugliški. Nebe tokie, kokius saugo kažkur albume įklijuota draugės, stovinčios ant liepto per upeliuką, fotografija. Tokia paprasta, nespalvota, lengvai ne fokuse, neįsirašanti į jokias kompozicines taisykles, tiesiog paprastais klijais įklijuota į eilinį tarybinį albumą...

2 komentarai:

Greta GėLyTė rašė...

Labai gražus ir šiltas įrašas :)
linkiu surasti seniai pradingusią bičiulę ir kiek įmanoma atnaujinti bendravimą, gal net nubėgt prūdan išsimaudyti ;)

agnė rašė...

Ačiū, Greta :)