Nežinau, ar jau esate girdėję, ar dar ne, bet Lietuvos padangėje prieš maždaug pusmetį atsirado toks grynas produktas, kuris taip ir vadinasi –
Green'as (tiems, kas nėra mokęsi anglų kalbos, skubu pasakyti, jog dvi e raidės šalia angliškai tariasi kaip lietuviška y, o žodis
Green reiškia
Žalias). Ir nors aš esu iš tų, kurie nemėgsta anglų kalbos invazijos į mūsų gimtąją kalbą, tačiau toks raidžių/prasmės žaismas man patinka :)
Tai štai, prieš porą dienų savo pašto dėžutėje radau vieną šio laikraštuko straipsnį, kuriuo, jo redaktorei leidus, dalinuosi su jumis :)
Taigi. Jei žiūrite į maistą ne tik kaip į skrandžio nutildytoją, šis straipsniukas jums :) O jei dar mėgstate lietuvišką sezoniškumą, kuris visuomet pilnas laukimo (pirmųjų braškių, pirmųjų obuolių, pirmųjų šviežių bulvių ir pirmojo sniego...) tai galite net nedvejoti – patiks ;)
Na, o jeigu jūs vis tik nepriskyrėte savęs nei vienai kategorijai, vis tiek kviečiu paskaityti, nes neabejoju, jog atrasite dalykų, apie kuriuos kartais slapčia pasvajojate... :)
Vilma Grigienė
GERO MAISTO MINISTERIJA.Susipažinkime…Esame paprasta 2+3 šeima: tėtis, mama, dvi sesės ir brolis. O 2+3 reiškia, kad mudu su vyru sudarome mažumos vyriausybę ir vienaip ar kitaip bandome įveikti visus iššūkius, su kuriais paprastai susiduria mažumos vyriausybės. Sprendimai kartais būna sunkiai įgyvendinami. Kartais kyla maištai ir revoliucijos. Ir, nepaisant palyginus nedidelio +3 amžiaus, kartais įsisiūbuoja pačios juodžiausios separatistinės nuotaikos.
Šioje vyriausybėje man patikėta maisto ministerija. Gero maisto ministerija. Gero – kiek tai yra įmanoma šiais laikais, kai senelių kišenės pilnos saldainių „vien tik E“, o kiekviena maisto prekė, skambiai pavadinta „Vaikams“, turėtų būti parduodama tik asmenims, sulaukusiems 18 metų. Turėtų būti. Jei tokia gero maisto ministerija veiktų valstybės mastu.
Tačiau tokios ministerijos Lietuvoje, deja, nėra. Todėl mes, kaip ir visi kiti žmonės, susiduriame su daugybe modernaus ir patogaus pasaulio vilionių. O pati baisiausia man yra principinė nuostata, kad maistas tėra mineralinių medžiagų, vitaminų, baltymų, angliavandenių bei riebalų rinkinukas, ir svarbiausia, kad jis būtų „optimalus“, „tinkamai subalansuotas“. Bet juk maiste yra žymiai daugiau, nei tos varganos molekulės, iki kurių šiaip ne taip prisikapstė mokslas. Dvasia. Ne visada pavyksta ją pajusti. Tačiau mes visi to mokomės. Norėčiau ir savo vaikus išmokyti pajusti maisto dvasią. Tuomet kalorijos, maisto medžiagų santykis ar net vitaminai ima atrodyti tiesiog smulkmena. Tai ir yra manosios gero maisto ministerijos ilgalaikė vizija.
Duonos metafizikaPožiūrių į maistą yra visokių. Yra žmonių, kuriems maistas tėra “čiulptukas” skrandžiui. Reikia užkimšti, kad neurgztų ir netrukdytų gyventi. Turbūt kaip tik tokiems žmonėms yra sukurta greitmaisčio imperija. Sukimšai “makmuštinį” pakeliui iš vieno susitikimo į kitą ir ramu. Kiti moka mėgautis geru maistu. Ilgos šeimyninės vakarienės, gurmaniški patiekalai, subtili skonių dermė – kas gali būti geriau, už “lėtąjį maistą”? Yra žmonių, kuriems labai svarbu, kaip maistas palaiko jų gyvastį, kiek jis teikia naudos, ir kiek pridaro žalos. Yra begalės krypčių ir judėjimų, kiekvienas su savo nepakartojama, visų geriausia teisybe: vegetarai, veganai, žaliavalgiai, ekologiško maisto fanai, besilaikantys visokiausių dietų ir pan. Man yra svarbi ir dar viena maisto funkcija – jis yra toji duona kasdieninė, kuria mes dalinamės vieni su kitais. O besidalindami duona, mes dalinamės ir savimi.
Kelerius metus buvau „juoda“ vegetarė, bet ištekėjusi už tokio pat „juodo“ mėsėdžio ėmiau valgyti mėsą. Valgau jos nedaug, bet socialinis maisto vaidmuo man yra pernelyg svarbus, kad galėčiau save atriboti nuo šeimos, valgydama atskirai. Svečiuose niekada nedraudžiu savo vaikams gerti limonado, valgyti saldumynų, net jei tokių mūsų namuose nėra ir niekada nebus. Tiesiog negaliu atstumti to, kuo mus vaišina šeimininkai. Bendrystei visuomet teikiu pirmenybę. O kai pas mus į svečius atvyksta mergaičių draugės iš vegetarų šeimos, vaišinu jas sausainiais be kiaušinių. Nes labai gerbiu tų žmonių įsitikinimus. Maistas yra ne tik tai, kas mus pasotina, bet ir tai, kuo mes bendraujame, kuo kalbamės, kuo dalinamės, kaip parodome save ir kaip pasitinkame kitus. Tai tarsi mūsų pačių tąsa, kurią atiduodame vieni kitiems. Kad ir koks juokingas būtų tas „lietuviškas“ įprotis švęsti šventes prie baltomis mišrainėmis apkrauto stalo, aš visgi nujaučiu ir kitą, metafizinę, vaišių prasmę. O kad nuolat persivalgome ir nuo stalo pakylame gerokai apsunkę, ar tai nereiškia, kad valgydami tenkiname vien tik kūną, niekaip nesugebėdami pasotinti savo dvasios? Kai lėkštėje matome viso labo maisto medžiagas – formą, visa tai, kas yra už formos, deja, paliekame ir už borto.
Turgus – mano meilėTikriausiai todėl, kad maistas man yra daug daugiau, nei „forma“, nemėgstu jo pirkti parduotuvėje. Kai prie kasos iškraustau savo krepšelį, raustu iš gėdos: jei kas nors mane stebėtų ir kauptų duomenis, palikčiau labai negerą įspūdį apie mūsų šeimos valgymo įpročius. Tiesą sakant, parduotuvėse perku tik „šlamščiukus“, be kurių vis dar nesugebame apsieiti: kartais – alaus tėtei, kartais – šokoladą mamai ar bananų vaikams. O visko, ko reikia „rimtam“ valgymui, aš ieškau turguje. Ir nesvarbu, ar tai yra didžiulė it Akropolis Kalvarijų turgavietė, ar jaukus Tymo turgelis, pirkti „iš pirmų rankų“ man tikrai patinka. Perku ne šiaip kokį bevardį ir beveidį, kad ir ekologiško pieno pakelį. Perku nepaprastai skanų pieną iš ponios Lilijanos. Su ja persimetame keliais žodžiais. Kaip visada, pamirštu užsisakyti pieno kitai savaitei, todėl teks tai padaryti telefonu. Jos vyras pasisiūlo nunešti pieną iki mašinos: juk keturi litrai, o pririštas prie mano krūtinės kojomis tabaluoja devynis kilogramus peršokęs pagrandukas Jurgis.
Suprantu, kad iš pradžių turguje būna nejauku. Baisu, kad apgaus, baisu, kad įkiš niekam tikusią prekę, nejauku, kad „ten jų niekas nekontroliuoja“ – tuo įsitikinusi mano anyta. Tačiau pasisukinėjusi kelis mėnesius, turguje pasijutau sava. Net santūrieji lietuviai kalbina mano Jurgutį, šypsosi, džiaugiasi, klausia, kaip mes laikomės. Tiesą pasakius, mėgaujuosi tokiu apsipirkimu. Žinau, kur gauti pasakiškai skanių ekologiškų morkų (vis noriu paklausti tos žavios moters, gal ji skonio stiprikliu jas slapta laisto, kad tokios skanios). O „mano bitininkas“ vis padeda nunešti pilnus krepšius iki mašinos. Su duonos pardavėju visada jaukiai pajuokaujame. O ūkininką, iš kurio perku kiaušinius, esu slapta įsimylėjusi – toks jis man geras ir tikras žmogus atrodo. Yra ir tokių pardavėjų, kuriuos apeinu lanku. Nelimpa širdis, nors tu ką. Ir salotos, kad ir kokios skanios būtų, iš jų tiesiog „nesiperka“.
Mano širdis visada priklausys turgui. Ten jaučiu, kad perku ne šiaip maistą, ten perku medų, salotas, pieną, mėsą, morkas. Jos turi savo veidą, vardą, istoriją, aurą. Jos yra gyvos.
Nemylėtas maistasMėgstu ir gaminti. O to nemėgstantiems visada sakau – atraskite maisto gaminimo magiją. Nes maisto gaminimas – tai toli gražu ne vien tik “dar vienas buities rūpestis”. Tai aukščiausia šamanizmo pakopa: magija, mistika, kūryba. Rankomis užminkytas pyragas niekuomet nebebus vien tik maisto medžiagų rinkinukas. Iš tiesų, man mažiausiai rūpi, kad kokia teta prekybos centro kulinarijos skyriuje paliks ant kotleto savo nelabai švarių rankų antspaudą. Bakterijų aš nebijau. Tačiau maisto gaminimas man yra žymiai daugiau. Tai tarsi meilės, pasiaukojimo ir dėkingumo misterija. Nes būtent šitas augalas ar šitas gyvūnas atiduoda save tam, kad aš galėčiau gyventi. Ir tiesiog privalu jam skirti šiek tiek daugiau laiko bei dėmesio, nei reikia paprasčiausiai susikimšti jį į pilvą. Pusfabrikatis, pašildytas mikrobangėje, yra tarsi koks “nemylėtas maistas”. Na, kaip ir nemylėtas vaikas, kupinas nuoskaudos, nusivylimo ir nepasitikėjimo pasauliu.
Maisto gaminimą šiuolaikinis pasaulis labai nuvertino. Dabar tam, kad išvirtum sriubą, tereikia daržovių, vandens ir kubelio sultinio su skonio stiprikliu. Jokių įgūdžių nebereikia. Skonis tapo universalus. Jis nebepriklauso nuo daržovių pjaustymo būdo, virimo trukmės, prieskonių dermės ir kitų subtilybių. Nebepriklauso ir nuo meilės, kuria per maistą dalinasi su mumis virėjas. Skonio stipriklis – visagalis. Jis ir palangę gali paversti dėmesio vertu gardumynu. O pabandykite sriubą išvirti be jo! Kažkada savo mamos lentynoje radau smagią tarybinių laikų knygelę „Kulinarijos paslaptys“. Man tai buvo to-o-o-oks atradimas! Įsivaizduoju, kad būtent tokių gudrybių anksčiau mamos mokydavo savo dukras. Kiek visokių „cinkelių“!
O be to, maisto gaminimas duoda ir labai apčiuopiamos, materialios naudos: galima išvengti kokių 120 E raidžių ir sutaupyti pinigėlių kilnesniems tikslams. Vaikams taip pat patinka gaminti. Verdu sriubą. Spėkit, kas pjausto daržoves? Mano mergaitės – šešerių metų Bernadeta ir ketverių Gerda – tiesiog pešasi, kad tik kuri negautų mažiau darbo už sesę. Čia jums ne žaislus tvarkytis! Darau virtinius. Po gabalą tešlos gauna ir sesės. Lipdo savo avinėlius, vištukus ir seka neįtikėtinas pasakas. Todėl mūsų virtinukai be varškės įdaryti dar ir pasakomis. Tikrai skanu. Net be E621.
Maistas, kuris mirštaMaistelį savo pagrandukui dešimties mėnesių Jurgiui taip pat gaminu pati, tačiau kartais užkandame pirktinių vaisinių tyrelių. Kartą ant spintelės visai netyčia palikau atidarytą tokios vaisinės tyrelės indelį. Po kelių dienų nustėrau – nei tyrelės skonis, nei kvapas nebuvo pakitę. Ji nesugedusi! Bet ar verta valgyti tai, ko net bakterijos nevalgo? Juk dažnai įvairūs maisto specialistai ir net gydytojai teigia, kad „stiklainiukai“ yra žymiai saugesni, ekologiškesni ir tinkamesni kūdikiams nei naminis maistas. Nejau? Pastebėjau dar ir tai, kad parduotuvėje pirktos daržovės ar vaisiai taip pat labai ilgai negenda. O ir genda jie kitaip. Ne pūva, ne suyra, kaip kiekvienas buvęs gyvas ir paskui miręs organizmas, o susitraukia ir virsta miniatiūrinėmis mumijomis. Juose nėra tos tikrosios, atgrasios mirties. Bet jei nėra mirties, ar gali būti, kad tenai būta gyvybės?
Mes, moterys, visos esame pašvęstos savo kūnuose saugoti gamtos ciklo paslaptis. Mes žinome, kad kitaip nebūna – tai, kas gyva, turi numirti, o paskui vėl prisikelia naujam gyvenimui. Jei obuolys gyvas, nusiritęs nuo šakos jis turi supūti, suirti ir pamaitinti žemę, kuri pavasarį iškels naujus daigus. Žinau, kad žmonija visą savo išmanymą panaudojo tam, kad sumedžioto ir išauginto maisto nesurytų bakterijos. Bet aš kažkodėl bakterijomis pasitikiu – jos tikrai visaėdės. O jei ko neėda net jos, ar galiu valgyti aš? Mūsų virtuvę kartais užpuola kruopų vagys – kandys. Kartais jos susisuka lizdus net druskoje. Tačiau dar niekada nesu jų aptikusi parduotuvėje pirktuose baltuose miltuose. Ir cukruje. Todėl miltus jau seniai perku ekologiškus, juos kandys valgo. Jei valgo kandys, galima ir mums.
Ispaniškas pomidoras prieš avitaminozę? „Mediniai“ ispaniški ar olandiški pomidorai, kuriuos mes kramtome kiaurus metus, kad tik, gink Dieve, nepritūktume vieno ar kito vitamino, taip pat genda visiškai kitaip – nenatūraliai. Gyvybės juose nėrasite nė su žiburiu. Jų nemyluoja tikra saulė. Savo jėgos jiems neperduoda žemė. Užauginti sintetiniame dirvožemyje po lempomis jie nieko vertingo žmogui duoti nebegali. Dėl vitaminų juose irgi labai abejočiau. Tiesą sakant, aš manau, kad lietuviškas klimatas nėra jau toks nepalankus sveikam gyvenimo būdui. Nes visa, ko mums reikia, prinoksta ir subręsta po mūsų langais. Viskas savo laiku. Reikia tik pastebėti.
Kai baigiasi savų pomidorų derlius, mano vaikai į juos jau ir žiūrėti nebenori. Prašo kaliaropių salotų. Žiemą valgome mėlynųjų kopūstų salotas, morkas su salierais, graužiame žiemines bulves. Savo maistinę vertę ilgai išsaugo šakniavaisiai, kopūstuose apstu vitamino C. Vakarais susėdame gliaudyti riešutų. Man labai patinka lietuviškas žodis „skalsa“ – didybė mažame. Būtent tokiu žodžiu apibūdinčiau riešutą. Saulės jėgą atiduoda grūdinės kultūros. O kur dar medus, bičių duonelė! Kas mus įtikino, kad žiemą badaujame? Na, o kai pavasariui ateinant pernykštis derlius akivaizdžiai išsenka, pavargsta ir nebepasotina, patvoriuose pradeda želti pirmieji gyvybės kupini daigeliai: garšva, dilgėlės, balandos. Šešiametė mano vyresnėlė savo drąsą rodo iš kiekvieno pasivaikščiojimo miške parnešdama po gerą saują mažutėlių dilgėlių daigelių. Skynė be pirštinių! O kokia skani bundant žemei būna dilgėlių sriuba! Palanges nuklojame auginamais svogūnų laiškais. Žiemą net tokia mintis nekyla, o štai pavasarį... Pavasarį jau visai kas kita. Netrunka ateiti ir šaltibarščių bei žalių salotų metas, nuo kurių, prinokus pirmiesiems pomidorams savame darže, jau irgi jaučiamės pavargę.
Tiesą sakant, aš džiaugiuosi, kad pas mus yra metų laikai. Smagu stebėti jų kaitą. Kiekvienas jų yra toks nuostabus ir kiekvienas gali pasiūlyti mūsų stalui tai, kas sotina ne tik kūną, bet ir sielą. Smagu laukti tikrųjų braškių ir žemuogių, stebėti kaip noksta anstyvieji alyviniai obuoliai. Žiūrėti ir seilę varvinti. Kai atradau savo gyvenime metų ir maisto ciklą, taip nyku, atrodo, būtų visus metus valgyti tą patį. Nes džiaugsmo teikia tai, ko išlaukiame. Juk Dievas taip sutvėrė: viskas po dangumi savu laiku praeina.
Aštunkojis ant mūsų stalo Tačiau tikrai ne viskas,kas yra ant mūsų stalo, mane taip jau džiugina. Kai kas kelia labai prieštaringus jausmus. Saldumynai! Neturėčiau nieko prieš juos, net manyčiau, kad augantiems vaikas jų tikrai reikia, jei cukrus nebūtų vartojamas taip masiškai. Dabar jo neatsikratysi. Jis kaupiasi namuose tarytum dulkės. Štai, močiutė nuolat apdalina vaikus saldžiais sūreliais – juk vaikams reikia varškės! Ir girdo sultimis iš pakelių – sultis gerti sveika! Tačiau, gerbiamieji, cukraus ten yra dvigubai daugiau, nei varškės ir sulčių! O dar pridėkime saldainius iš senelio kišenės, šokoladą, kurį aš paslepiu spintelėje „juodos nuotaikos dienai“, ir kurį, suradusios, netrunka pasidalinti mergiotės. Pridėkime saldainius, kurių per Kalėdas vaikai gavo tiek, kad net ir nelabai taupydami, valgyti baigė tik balandžio pabaigoje. Pridėkime šokoladinius kiaušinius, kurių gavo Velykų proga, nors dar nebuvo baigusios valgyti Kalėdinių saldainių. Cukraus yra net duonoje! Kartais sapnuoju, kad tie saldūs kristalėliai tarytum aštunkojis apraizgo visą mūsų gyvenimą. Mes tampame nuo jų priklausomi tartum nuo cigarečių ar alkoholio. Ir kuo ilgiau galvoju, tuolabiau įsitikinu, kad reikia mūsų namus paskelbti necukraus zona, nes ir už namų ribų cukraus vaikai gaus daugiau, nei pakankamai. Numanau, kad maištas kils, bet kartais tikrai reikia imtis ir nepopuliarių sprendimų.
„Vaje, aš net saldainuko kišenėje neturiu!” – susigraudina kaimynė, kurią sutinku vaikštinėdama su vaikais. „Ačiū Dievui!” – pagalvoju, o kaimynę raminu, kad ne karo metas, šiais laikais geriau saldainuko neturėti. Juos galima keisti ekologiškais džiovintais vaisiais (jie, nors ir labai brangūs, žymiai skanesni ir, patikėkite, nė kiek neprimena parduotuvėse parduodamų „nežinia ko“, skambiai pavadintų „džiovintais vaisiais“), medumi su baltu varškės sūriu ar šaldytomis su trupučiu to paties cukraus sutrintomis uogomis. Jas mano vaikai valgo tiesiai iš šaldiklio – patys geriausi ledai. Visgi saldumynų atsikratyti nepaprasta. Nes aš, niekadėja, pati esu smaližė. Saldumas guodžia. Saldumas glosto. Saldumas įkūnija meilę, kurią taip norisi parodyti vaikams. Pripažįstu ir senelių teisę lepinti vaikus. Juk tai neatsiejama vaikystės dalis. Ir visgi... Visgi norėčiau, kad saldainių būtų tik per šventes, o močiutės dažniau pačios keptų pyragus.
Ekologinis galvosūkisEsu už ekologišką maistą. Tiek gyvūnai, kuriuos mes valgome, tiek ir dražovės, vaisiai turi būti auginami su meile ir pagarba. Oriai. Prigimtinę teisę į orumą turi ne tik žmogus. O kokios gali būti kalbos apie orumą šiltnamyje, kuriame agurkų šaknys sumerktos į mineralinį tirpalą? Ką jau kalbėti apie tradicinį, pelno siekiantį paukštininkystės ūkį! Be to, savo pinigais noriu balsuoti būtent už tokį gyvenimo ir ūkininkavimo būdą, būtent už tokią pasaulėžiūrą ir tokią natūralią gyvenseną. Ekologija kainuoja brangiau. Bet ekologiškų produktų įpirkti galima: ne itin brangesnės už įprastas yra ekologiškos lietuviškos daržovės, vaisiai, kruopos, miltai. Geriame nemažai pieno, todėl pieną irgi perku ekologišką. Kai ką galima pasigaminti ir patiems. Pavyzdžiui, ekologiški makaronai tikrai brangūs, bet yra pigesnių ekologiškų miltų! Jei surūgsta pienas – iš jo galima pasigaminti varškės ar sūrio. Perku ekologiškus džiovintus vaisius – nors jie ir žymiai brangesni už įprastus, jų kokybė bei išvaizda taip skiriasi nuo parduodamų parduotuvėse, kad geriau jau valgyti mažiau, bet tų, gerųjų. Nemažai gėrybių galima užsiauginti ant palangės. O jei kas turi žemės šalia namų, sode ar kaime – jos neišnaudoti tiesiog nuodėmė. Už ekologinio borto pas mus lieka cukrus, saldumynai, druska, balta duona, padažai, majonezas, ryžiai, egzotiški prieskoniai – tai, ko vartojame nedaug. Ir, žinoma, jei baigiasi ekologiškos daržovės, badauti šeimos neverčiu – turguje perku paprastas.
PabaigaSureguliuoti šeimos gyvenimą tam tikrais potvarkiais yra sunku. Visų pirma todėl, kad mes gyvename tarp žmonių, supami šiuolaikinių nerimastingų nuotaikų ir modernaus gyvenimo vėjų. Aš dievinu turgų, o mano vaikai mėgsta važiuoti į parduotuvę, nes ten gali išprašyti ko nors „labai labai skanaus“. Turguje „čiulpinukų“ gali ir nerasti. Aš mėgstu gaminti, o mano vaikai sielą galėtų parduoti už pietus kavinėje. Suprantu juos. Ten yra tiesiog „kitaip“, nekasdieniška. O jei jau kartą pietaujame kavinėje, ką bedarysi, sumaitinu Jurgiui negendančią tyrelę. Ir žiemą kartais supjaustau ispanišką pomidorą. Nors žinau, kad „medinis“, ir alkanos sielos tikrai nepasotins. Ne kas dieną – tik kartais. Mes visi mokomės valgyti sveikiau. Mano vyras vis mažiau ir mažiau valgo mėsos. O mūsų pati „kiečiausia“ saldžiavalgė Gerda vis dažniau iškeičia saldainius į ekologišką džiovintą mangą. Sėdame vakarieniauti. Bernadeta uždega žvakę, ir aš mintyse dėkoju Dievui už mūsų duoną kasdieninę.
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
