Susipakuojam ir dingstam :)

Na ką, brangieji, dingstam mes dešimčiai dienelių iš civilizacijos, kompiuteris su visu internetu lieka namuose, taip kad skambinkit nebent varpais, jei norėsit susisiekti :)

O kad labai liūdna nebūtų laukti, įdedu keletą vaizdelių – nubraukus dulkes nuo juostinio fotoaparato tokius štai pavasarinius bandymus atlikome...

Darius, uostantis alyvas :)

Dariaus sūnėnas Andrius automobilyje

O štai ir aš, besimėgaujanti vakarine saulute ir alyvų aromatu... :)

Žodžiu, įsitikinome, kad senukas „juostinukas“ dar neužrūdijęs, taigi pažadu po kelionės ir daugiau pavasarinių pasižaidimų pristatyti... Iki! :)

Vandens žaidimai

Kurią čia dieną sugalvojau „pažaisti“ :) Pasiėmiau mandariną, prisipyliau kriauklę vandens ir pabandžiau truputį pažaisti... Nelabai rimti tie žaidimai, bet kartais ir taip norisi :))

Portretas Nr. Mama, aš ir mes

Tokiam įrašui parašyti turėjau iš tiesų ne vieną progą... Tačiau tik dabar susigulė mintys, kad galėčiau jas išlieti čia.

Mūsų šeima nėra ir niekada nebuvo iš tų, kurios svaidosi žodžiu „myliu“. Nežinau, ar pajėgčiau suskaičiuoti, kiek kartų šiuos žodžius girdėjau iš savo mamos ar tėtės. Ir ne todėl, kad tų žodžių buvo be galo daug. Atvirkščiai – kaip sakiau, jais mūsų giminėje nesisvaidoma, todėl sunkiau būtų prisiminti, kada jie buvo ištarti balsu. Tačiau tai nereiškia, kad ir to jausmo, kurį bando sutalpinti tas žodis, tarp mūsų nėra. Juk yra begalė kitų žodžių bei dalykų, kurie kitaip parodo šį, vieną subtiliausių jausmų. Paklausite, kas tai? Tai – viso labo smulkmenos (kitų akimis žiūrint), tačiau jos visuomet bus vienos vertingiausių dalykų: išeinant į mokyklą kas rytą ištartas „sėkmės“, vardas, sutalpintas į mažybines formas Agnute, Agnuškėle, Agnieškute, kurių niekas neištardavo taip, kaip vienintelė mama, iš paprastos raudonos medvilnės pasiūtas „saulės kliošo“ sijonas šokių pamokoms, mašina mezgtas pas kaimynę užsakytas asmeniškai man (oho, kokia tai buvo retenybė) raudonas sijono ir megztinio komplektukas su nuostabiu auksiniais siūlais išsiuvinėtu drugeliu... Galiausiai – tas kasdienis rūpestis, kai grįždami iš mokyklos rasdavome prikeptų varškėčių, puodą sriubos ir vis kitokių salotų, kai būdavo viskuo pasirūpinta. Aišku, kaip ir dauguma vaikų, mes tuomet ne visada viską įvertindavome, todėl nenuostabu, kad atmintyje yra likę visko: ir to, kas skaudino, ir to, kas liūdino, tačiau dabar, kai suaugęs suvoki tėvų elgesio tavo atžvilgiu motyvus, supranti viena: visa tai ir buvo ta garsiai neištarta meilė. Galbūt ne tokia, kokią tu ją suvokei, galbūt ne visai tokia, kokios tau tuomet labiausiai norėjosi, tačiau ji buvo tikra ir skirta ne kam kitam, o būtent tau.

Nuo vaikystės daug vandens nutekėjo, o su tuo nutekėjusiu vandeniu ir daug kas pasikeitė. Tačiau kai kas liko nepakitę. Mama ir aš – mes vis dar esame mama ir dukra. Kelionė viena kitos link, kuri prasidėjo tuo, kad kažkada mama labai norėjo dukters, šiandien tebesitęsia. Prasidėjusi nuo labai saulėtos mano gimimo dienos, ėjusi per pastoviai susikūprinusiai mažylei sakomas pastabas dėl laikysenos, vingiavusi per kasdienybę ir šventes... Buvo laikas, kai tarpusavio santykių kelias vingiavo per įvairius lūkesčius, nukreiptus viena kitos atžvilgiu, besitikint skirtingų dalykų: jos – kad aš būčiau tokia, kaip ji, mano – kad ji nesitikėtų iš manęs, jog aš būčiau tokia, kaip ji. Tada tenorėjau vieno: kad man leistų būti savimi. Tačiau šiandien, kai žiūriu į prieš beveik dešimtmetį darytą mudviejų nuotrauką, tegaliu pasakyti tik tai, kad obuolys nuo obels toli nenurieda... :)

Aišku, charakteriu mes esame labai skirtingos, tačiau vis tiek neišvengiamai sugėriau nemažą dozę to, kas į mane buvo „dedama“, o genai (nors didžiąją dalį jų paveldėjau iš tėtės) padarė savo. Todėl šiandien ir mane erzina netvarka, todėl šiandien aš dažnai pagaunu save mimikuojant ar replikuojant į ką nors taip, kaip ir mano mama, o kokį tylų vakarą savo tembre išgirstu jos balso atspalvių. Serviruojant šventinį stalą ieškau panašios staltiesės į tą, kurią mama tiesdavo per šventes mūsų namuose, o darydama želė kas kartą prisimenu jos preciziškai spalvoto skysčio pripildytas stiklo taures, tvarkingai išrikiuotas ant plačios senamiesčio palangės. Kas kartą gamindama maistą prisimenu mamos virtas sriubas bei naudoju tokius pat prieskonius, idant tas skonis būtų kuo panašesnis į taip pažįstamą ir savą... :)

Kai metai bėgte bėga, imi suprasti, kad tavo savastis susideda iš viso to, ką tau, kaip dukrai, davė mama. Iš tų visų prieskonių, spalvų, kasdienybės ritmų, iš tų paprastų mažybinių formų ar šiurkščių samanos spalvos vilnonių siūlų, kuriais pirmąją kilpelę nunerti išmokė ne kas kitas, o mama.

Su tavo diena, Mama. Nesisvaidysiu žodžiais, nes tu ir taip žinai, kad myliu... ;)

Darbinės istorijos ir jų herojai

Kaip jau buvau minėjusi, po pusantrų metų pertraukos mane prisiminė kolegos iš Londono, kurie ta proga atsiuntė nemažą projektėlį – 30 pastatų grupę Abu Dabio Lulu saloje. Kai paklausiau, kiek jie iš manęs tikisi, jie taip ir pasakė – kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau laiko buvo duotos vos dvi savaitės, ir aš supratau, kad geriausiu atveju aš galėsiu jiems pagelbėti paruošdama maksimum 5-8 pastatus... Tačiau kai po tų poros savaičių paruošusi tuos užsibrėžtus pastatus nutariau pailsėti ir vieną dieną ėmiausi pavasarinio langų valymo, staiga gavau laišką, informuojantį, kad taip vadinamas deadline'as pratęstas dar dviems savaitėms, kas reiškė, kad, jei noriu, turiu vėl raitotis rankoves ir tęsti darbą :) Žodžiu, vietoj dviejų planuotų savaičių pralėkė visos keturios, o aš, įgavusi neblogą pagreitį, dirbdama po 10-12 valandų per dieną, paruošiau jiems viso 18 pastatų ir štai pagaliau normaliai išsimiegojau :))

Kaip žinia, turiu tokią... net nežinau, ar gerą, ar blogą savybę: jei jau neriu į darbą, tai visais 200 proc... Nemoku dirbti per dieną tik 8 valandas, nemoku laiku sustoti ir normaliai papietauti, nes tokiu atveju paprastai viską metu, viską aplink užmirštu ir... neriu :)

Na, bet parašyti iš tiesų norėjau visai ne apie tai :))
Parašyti norėjau apie tokį įdomų fenomeną, kaip darbas su nepažįstamais ir niekuomet nematytais žmonėmis. Man tai nutinka nebe pirmą kartą – toks jau mano likimas, kai tenka virtualiai dirbti kompanijoje, nutolusioje per gerą trečdalį pasaulio... Tačiau nuo tada, kai prieš porą metų kompaniją paliko projektų vadovas, su kuriuo buvome nepaprastai susidirbę, buvau praradusi bet kokią viltį, kad kada nors ten beatsiras žmogus, kuris vėl leis man pasijausti ne tik „šiaip kažkur ten, Čikagoje, dirbančia lietuvaite“, bet tikra komandos nare, kuri dalyvauja visame procese bei žino, kas kaip ir kur vyksta...

Žodžiu, tam kartui mano istorijos herojus – neseniai kompanijoje pradėjęs dirbti Frenkas, apie kurį nežinau praktiškai nieko, apart vardo ir pavardės :) Kaip ten bebūtų, mes su juo buvome kartu pristatyti dirbti prie šio projekto. Ir, aišku, galima pasakyti, koks skirtumas, kas ten sėdi kitapus Atlanto ir braižo ar į krūvą bando sudėti tavo atsiųstą puzlą, tačiau nesakykit – miela juk, kai, pvz., gauni kad ir trumpą atsakymą į tavo nusiųstą laišką, kuriame tokie žodžiai, kaip: „Agne, tu esi mūsų didvyrė, ačiū labai!“ arba: „Tikiuosi, tau stogas nuo darbų dar nevažiuoja, nes maniškis jau nuvažiavo. Labanakt.“ Miela, tiesa? Arba kitas bendradarbis, kuris mano paruoštą puzlą montuoja į krūvą, paskambina ir sako: „Agne, viskas susimontavo tiesiog tobulai! Frenkas liepia perduoti, kad jis tave myli“ :D... O finale, kai darbas padarytas, gauni žinutę, kad nusimato greitu laiku kitas stambus projektas, ir jis darys viską, kad kompanija vėl mane pasamdytų darbui kartu komandoje su juo, jei tik aš, aišku, sutiksiu ;) Tokie va pasitaikė šį kartą mano bendradarbiai :)

Žodžiu, brangieji, bundam iš komos ir ruošiamės darbų antplūdžiui... O kol antroji darbų banga neatėjo, skubu susitvarkyti su kitais darbeliais, kurių, kaip žinia, mano gyvenime paprastai niekuomet netrūksta :) Pasvajok, vadinasi, apie atostogas (nieko, ateis ir joms laikas)... :)

O ir šiaip kažkoks komplimentų lietus pastaruoju metu užplūdo... Štai amerikčių draugų šeimos galva Matas, po sekmadienio popietės jų namuose staiga man pareiškė, kad jei tik jis turėtų lišną milijoną, būtinai mane nusamdytų visokiems kūrybiniams projektams :) Mat jo žmona Rebeka šiuo metu laukiasi, ir jie, kaip čia įprasta, skiria labai daug dėmesio vaikų kambario įrengimui, o aš, aišku, apžiūrėjusi pradėtą darbą, pasistengiau „įkišti“ savo patarimų kambario išdažymo tema, su kuriais jiems beliko tik sutikti...

Aš tuo tarpu baigiu pamesti laiko pojūtį, nes šįryt atsibudusi ir pabandžiusi suskaičiuoti, kelinta gi šiandien balandžio diena, nutariau, kad kokia... vienuolikta gal... Na, ne tiek daug ir apsirikau, tiesa? :)) Kaip ten bebūtų, koks skirtumas – juk laimingi laiko neskaičiuoja :)

Pamąstymai švenčių užkulisiuose

Kiekvienos didesnės šventės proga jau tradicija tampa važiuoti pas anytą tos šventės švęsti. Nors mane kiekvieną kartą reikia „tempti“ sudalyvauti veiksme, nes esu siaubingai švenčių nemėgstanti persona, ir jei tik kas leistų, šiltai ir kiurksočiau sau namuose be jokių ten kiaušinių ir panašiai, tačiau yra kaip yra – vis tiek tenka važiuoti :) O kai nuvažiuoji, tai negi jau lindėsi kokiame kampe... :)

Taigi, šventėme Velykas. Kaip visada – lietuvaičių kompanijoje, kur pirmiausiai buvau įkinkyta fotografuoti (tiesa, neturėjau savo fotoaparato, tai ir nuotraukų neturiu), paskui buvau pasodinta prie pianino, kur teko pusę vakaro akomponuoti įvairiausioms lietuvių liaudies ir šiaip populiarioms dainoms, na, o paskui, kaip ir dera panašiuose lietuvių išeivių susirinkimo vietose, užvirė karšta diskusija apie gyvenimą „ten ir čia“, t.y., užsienyje ir Lietuvoje...

Po tokių diskusjų paprastai viskas susijaukia viduje, nes supranti viena: „Tie, kas nieko  nenori, ieško pasiteisinimų. Tie, kas nori, ieško galimybių.“ Ir nors posakis ganėtinai abstraktus, jį gali pritaikyti labai konkrečiai. Tiek tiems, kurie atvyksta čia, ir ragais nagais kabinasi į gyvenimą, tiek tiems, kurie savoje šalyje būdami ieško ne galimybių, bet pasiteisinimų... Taip pat supranti ir kitą tiesą: tie, kurie dedasi svetimoje šalyje labai laimingi ir turtingi, paprastai gyvena kortų namelyje: namuose, kurie apstatyti baldais, namuose, kurių garažuose puikuojasi gražūs automobiliai, tačiau už viso to daugumoje atvejų slepiasi šimtatūkstantinės paskolos ir dešimttūkstantinės skolos galybėje kreditinių kortelių... Kas tuomet yra šia prasme turtingesnis? Ar tas, kuris Lietuvoje, gal ir gaudamas nedidelį atlyginimą, ar tas, kuris iš pažiūros „turtingas“, tačiau iki negalėjomo prasiskolinęs?.. Kas tuomet yra tikrieji tavo turtai? Ir ar tai, ką tu vadini turtais, iš tiesų yra verti to žodžio?..

Todėl vertinkime tai, ką turime, net jei tai yra labai mažai... Nes ne visada akimi matoma tiesa yra Tiesa...

Velykos

„Sveiki sulaukę Šventų Velykų!“ – Pamenu, taip sveikindavome telefonu artimuosius, kai buvau vaikas :) Paskui, kiek vėliau, teko išgirsti kitokį pasisveikinimą: „Kristus prisikėlė!“. Į tai atsakydavo: „Tikrai prisikėlė!“
Ir nors Velykos pasaulyje šiandien švenčiamos paprastai 1-2 dienas, šios šventės ištakos – judėjų Pascha (dar kitaip - Perėjimo – nuo žodžio „pereiti“ – šventė), kurią turėjo švęsti žydai 7 dienas, pradedant kiekvienų metų pirmojo mėnesio (pagal dabartinį kalendorių – balandžio mėn.) 14 diena. Jos metu buvo aukojamas avinėlis, visą tą laiką turėjo būti valgoma nerauginta duona.

Krikščionybėje gi, po to, kai per tą pačią Paschą buvo paaukotas Dievo Avinėlis – Kristus, Velykos įgavo kiek kitokią prasmę, todėl krikščionys, sekantys Šventuoju Raštu, šią šventę švenčia, galima sakyti, kas dieną. Be Kristaus prisikėlimo nebūtų buvę ir pačios krikščionybės – turėtume tik judaizmą, ir toliau besilaikantį griežtų Paschos ritualų bei už kiekvieną mažiausią nuodėmę ir toliau aukojantį Dievui po jautį, aviną ar balandį...

Tuo tarpu šiandien, kai tikintysis yra išteisinamas prieš Dievą ne aukomis, ne kokiais nors darbais, bet tikėjimu (kaip rašoma Šventajame Rašte: „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai Dievo dovana; ne darbais, kad kuris nesigirtų“. – Ef. 2, 8-9), nebereikia jokių aukų. Nes auka – Jėzus Kristus per Velykas buvo paaukotas kartą ir visiems laikams. Belieka prisipildyti to beribio dėkingumo ir džiaugtis visu kuo, kas buvo dėl mūsų padaryta ant kryžiaus per Velykas ;)

Gražių visiems šventinių akimirkų! ;)

Jūros arkliukas

Po įtemptų darbų, kaip visada, labai smagu kažką paknibinėti... Ypač – bežiūrint kokį filmą :) Šio papuošalo spalvas padiktavo viena mano suknelė, kurioje susipynęs turkio, šokolado ir žalios spalvų motyvas man pasirodė labai mielas širdžiai :) Tiesa, ir suknelė mane patraukė būtent ne kuo kitu, bet kaip tik savo spalvomis... :)

Taigi, jūsų teismui  – „Jūros arkliuko“ vardą gavęs papuošalas :)

Spalvoti pieštukai...

Paklauskit, kokią silpnybę turiu nuo vaikystės, ir neapsiriksite: spalvos ir viskas, kas susiję su jomis :) O ypač – spalvoti pieštukai...

Taip, kaip vaikykstėje svaigau dėl kiekvieno spalvoto pieštuko, nepatikėsite – taip svaigstu ir iki šiol... Žinote, kas tame vieninteliame lagamine, į kurį galėjau sutalpinti visą savo gyvenimą, važiuodama į JAV, būtinai turėjo tilpti? Spalvoti pieštukai... Taip, tie patys, kuriuos, išaugusi iš „vaikiškų“ pieštukų, įsigijau prieš 11 metų savo bakalaurinio išpildymui. Ir nors nuo to laiko jau praėjo nemažai metų, tie pieštukai vis dar su manimi. Negana  to, kas kartą varvinu seilę į visokias pastelių, pieštukų bei kreidučių lentynas parduotuvėje, tarsi ketindama jas visas įsigyti... Tiesa, vieną rinkinį pastelių neseniai įsigijau – vis galvojame su Dariumi pavažiuoti kur kokių neilgų atostogėlių, o į jas pasiimti piešimo sąsiuvinį bei šiuos spalvotus draugus ir, prisiminus studentavimo laikus, atsisėdus kokiame mažame miestelyje ar kokių kalnų papėdėje, duoti rankai pasilepinti tos akimirkos grožiu...

Visa ta rašau pavarvinusi seiles į italės dizainerės Marijos Kristinos Beluči (Maria Cristina Bellucci) darbus, kurie padaryti iš... spalvotų pieštukų :)

Daugiau jos darbų galite rasti www.klimt02.net galerijoje.

. . .

Prasibraut pro laiko tarpą
Darosi sunkiau, nei man norėjos.
Trapios kasdienybės dulkės
Blaškosi pavasariniam vėjy.

Dryks, nuplyšta...
Dar viena sekundė.
Valandos tebesilaiko,
Auga tarsi sniego gniūžtė.

Lopytas tas laikas
Skiautėmis iš oro.
Ar užtenka rytdienai
Vien mano noro?

Netikėtos mintys
Kaupiasi ir nyksta
Dar suspėja dilgtelėt
Kažkur keistai į nykštį...

Apie mobiliuosius telefonus... (papildyta)

„Rusijos biofizikos instituto mokslininkai paprastu eksperimentu įrodė tai, kad pastoviai veikiantys mobilūs telefonai užmuša vištų kiaušinių embrionus. Jie pritvirtino kvietimo rėžime veikiančius mobilius telefonus dešimties centimetrų atstumu nuo platformos, ant kurios buvo sudėti kiaušiniai. Po trijų eksperimento savaičių iš ¾ apšvitintų kiaušinių viščiukai neišsirito. Pastebėta, kad mikrobangų spinduliuotė pusantro karto sumažina jauno viščiuko medžiagų apykaitą ir dešimt kartų jo širdies ritmą, todėl viščiukai nugaišdavo“.

Tai – ištrauka iš straipsnio apie mobiliuosius telefonus ir jų įtaką mūsų sveikatai. Straipsnio pabaigoje taip pat rasite keletą patarimų, kaip iš blogiausio pasirinkti geriausia... Gero pasiskaitymo.


O čia – dar vienas straipsnis: „Mobiliųjų telefonų žala įrodyta, kai jų dar nebuvo“.
Ir dar vienas: „Žmonijai reikėtų išsijungti mobiliuosius telefonus. Savo sveikatos labui“.

Etatiniai pozuotojai :)

Turiu tokius etatinius savo naminės „fotostudijos“ lankytojus. Tai – Aleksiukas ir Emilytė – mano draugės, kaip jis pati sako, „teletabiai“ :)

Taigi, keletas kadrų iš eilinės fotosesijos Aleksiuko 9 mėnesiadienio proga :) Na, o Emilytė, kaip sakoma, irgi šiek tiek prie kompanijos ta proga ;)

Žodžiu, kaip supratote, po trijų savaičių štilio gyvenimas grįžta į savo vėžes, vėl darbai gena darbus, o dar ir mano Londono kompanija, kurioje dirbau, stojasi ant kojų, po pusantrų metų pertraukos vėl prisiminė mane, taigi panašu, jog vėl pusiau dingsiu iš eterio, nes teks nerti į darbus :)

Tuo gyvenimas ir žavus, kad niekuomet nežinai, kad tavęs laukia už rytdienos kampo :)

Kieno sąskaita taupome..?

Turbūt retas kuris šiais laikais yra nepasidavęs „taupiųjų“ lempučių bumui...
Todėl siūlau nepraleisti pro pirštus ir pasižiūrėti, ar jos tikrai taupo ir... kieno sąskaita...
Ar tik ne mūsų sveikatos...

Purvina elektra: Taupančių lempučių pavojai

Kai sėdi ir lauki... mirties

Trims savaitėms buvau dingusi iš eterio. Nebijokite, nebuvau mirusi. Tačiau tai, ką veikiau, galėčiau pavadinti būtent taip – mirties laukimu. Kitaip tariant, turėjau labai įdomią patirtį – dirbau pensionate, pas senutę, vardu Margaret, kuriai, pasak daktarų, turėjo būti likę gyventi vos dvi-trys savaitėlės. Situacija buvo unikali ir tuo, kad kitapus Atlanto panašioje situacijoje buvo mano mama, sėdėjusi prie sunkiai sergančio savo vyro Rimo (kurį teoriškai turėčiau vadinti patėviu, bet man šis žodis per daug šaltas ir, regis, visai netinkamas šeimos nariui). Taip ir sėdėjome: aš čia, mama – ten. Ir laukėm, kaip ir kada gyvenimas mes savo kortas...

Gyvenimas kartais įdomiai sudėlioja įvykius, įdomiai mus jiems paruošia, ir tai, kas kartą atrodė šiurpu ir nesąžininga, ima ir tampa prasmingiausiais gyvenimo posūkiais, gyvenimo išmintimi bei nesuvokiama ramybe...

Tuomet, kai būdama vienuolikos, pirmą kartą savo gyvenime susidūriau su mirtimi, man atrodė, kad griūna visas pasaulis... Sėdėjau namuose viena, kai staiga suskambo telefonas, ir manęs buvo pasiteirauta, ar tėtis namie. Kai pasakiau, kad jo čia nėra ir kad esu jo dukra, man buvo pranešta, kad mirė tėtės brolis, kuris tąsyk gulėjo Santariškių ligoninės onkologiniame skyriuje. Pamenu, pro ašaras nematydama kelio, bėgau tekina iki tėtės studijos Teatro gatvėje, o atbėgusi dar keletą minučių neatgaudama kvapo nesugebėjau tėtei pasakyti to, ką turėjau.

Visos kitos mirtys, su kuriomis susidūriau, mano atmintyje liko tarsi sapnai, nors dažnai pagalvoju apie tuos žmones, kurie mane palietė ne kuo kitu, o būtent savo mirtimi. Klasiokės sesuo, brolio klasiokė, kaimynė, bendradarbės mama ar senutė, prie kurios karsto buvome kaip choras pakviesti pagiedoti... Tuomet man mirtis buvo nesuvokiama, aš jos niekuomet neįsileidau į savo gyvenimą, stengiausi jos nesuprasti ir apie ją negalvoti... Kol galiausiai mano sąmonę pasiekė mintys apie savo pačios mirtį, kuri neišvengiamai ir mane vieną dieną juk užklups – kaip ir kiekvieną iš mūsų...

Vieną dieną, kai ruošiausi palikti Lietuvą, gavau dovanų segę-drugelį. Jį įteikusi draugė paaiškino, jog drugelis – tai transformacijos simbolis, ir ji man linkinti nebijoti gyvenimo transformacijų... Panašu, kad įvykiai, kurie susidėliojo mano gyvenimo po to, buvo tikrai verti transformacijų vardo – nuo to laiko nebebijau nei savo, nei kitų mirties... Bet grįžkime į tai, nuo ko pradėjau...

Jei praleistum su vienu ir tuo pačiu žmogumi tris savaites, po 12 valandų per dieną, sunku būtų jo nepavadinti savu. Tokia man per tris (o jei tiksliau – per pirmąsias dvi) bendravimo savaites tapo 93-jų senutė Margaret, įsileidusi savo pasakojimais mane į įdomią savo šeimos ir giminės istoriją, prasidėjusią XVII-ojo amžiaus viduryje, Čekijoje, kuomet jos protėviams teko bėgti nuo J. Huso šalininkus persekiojusiųjų „Bažnyčios Tėvų“. Taip tolimi Margaret giminaičiai pradžioje atsidūrė Škotijoje, o vėliau persikėlė į Ameriką. Gimusi kartu su savo dvyne seserimi, Margaret 14 metų buvo labai lepinamas ir pastoviai tėčio prižiūrimas vaikas, nes jos mama tuomet turėjo rūpintis daug silpnesnės sveikatos jos sesute, kuri, joms sulaukus 14-os, mirė. Tuomet Margaret gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, ir tai, matomai, gali suprasti tik tie, kurie patys yra patyrę dvynio brolio ar sesers iškeliavimą iš jų pasaulio... Kaip ten bebūtų, Margaret, būdama 36-erių ištekėjo už universiteto, kuriame dirbo raštininke, psichologijos profesoriaus ir netrukus susilaukė dviejų vaikų – mergaitės, o paskui ir berniuko. Šiandien jiems abiems – virš 50-ies... Prieš trejus metus iš Margaret gyvenimo pasitraukė jos vyras, o dabar štai ir jos gyvenims skaičiavo paskutines minutes.

Tuo tarpu man teko įdomi patirtis – praleisti su nepažįstamu, o kartu ir jau labai pažįstamu žmogumi paskutines jo gyvenimo dienas, kalbėtis apie gyvenimą, apie praeitį, dabartį ir amžinybę. Tačiau kitoje įdomiojo medalio pusėje šmėžavo mirtis, kuri vis giliau ir giliau leido savo geluonį į žmogaus gyvenimą, ir aš čia nieko negalėjau padaryti. Tik sėdėti, stebėti visa tai ir laukti... mirties, kuri atėjo lygiai po trijų savaičių – taip, kaip tarsi buvo numatyta. Sekmadienį Margaret, atsidususi paskutinį kartą, amžiams užmerkė savo akis.

Rimas iš šio pasaulio iškeliavo savaite anksčiau. Tykiai ir ramiai, tarsi pasirūpinęs, kad aplinkiniams būtų kuo mažiau vargo – šeštadienio rytą, kuomet niekas neskubėjo į darbus, kuomet visi, kam reikėjo, galėjo būti šalia. O mane, kaip ir paprastai tokiose situacijose, persmelkė viena mintis: „Tai, ką žmogus vadina kokono mirtimi, Viešpats vadina drugelio gimimu...“

Suplazdenk ir išskrisk – kelias laukia tavęs.
Atsidusk, pasiryžk, susitiksime ten.

Kas geriau: ar trapi, laikina šiandiena,
Ar nedūžtantis laikas, amžinybės šviesa?

Nuo sprendimo širdies priklausys rytdiena.
Tavo akys užmigs, bet pažadins Dvasia

Ir prikels vėl gyvent – be bėdų ir skriaudų,
Jei neatmetei tu tau skirtų dovanų...

Adomui

Balandžo mėnesį mano krikštasūniui Adomui sueis 7-neri. Ta proga eilinį kartą sukau galvą, ką jam padovanojus. Ir štai prisiminiau vieną savo vaikystės įvykį, kuris pakišo mintį padaryti jam ką nors su jo vardu. O buvo taip: kai buvau kokių ketverių, mano broliui teko laimė nešioti tokius baltus „marškinėlius“ (niekaip man nelimpa šitas žodis vietoj įprastos maikutės), ant kurių priekio puikavosi užrašas „agnė“, apvestas dailiu kontūru. Žalio supratimo neturiu (o ir mama neprisimena), iš kur šis rūbas atsirado mūsų namuose. Gal kažkas padovanojo. Bet kokiu atveju, žiūrėdama į tą žaliomis mažosiomis raidėmis užrašytą mano vardą, kas kartą varvinau seilę, vis laukdama, kol brolis ją išaugs, ir ji, kaip dauguma tokių universalių rūbų, atiteks man... Deja, kai brolis tą maikutę išaugo, ji jau buvo gerokai susitrynusi, ir man beliko pasitenkinti prisiminimu apie tokį, berods paprastą, o kartu ir tokį geidžiamą rūbelį :)))

Taigi – prisiminusi šią istoriją, sugalvojau ir Adomui padovanoti kažką tokio, vildamasi, kad tai jam sukels džiaugsmą... :)

Juodasis obeliskas

Šį kartą su pavadinimu buvo kiek paprasčiau :) Mat turėjau užduotį padaryti Baltąjį obeliską, tik juodą :)

 

Juodoji gulbė

Tokį pavadinimą šis papuošalas gavo šįryt, kai aš, betvarkydama jo nuotraukas, delsiau eiti pusryčiauti. Paklaususi Dariaus, kaip jam atrodo, koks pavadinimas šiam papuošalui labiausiai tiktų, pasiūliau jam galimus variantus: Juodasis žiedas arba Bermudų trikampis... Tam kartui buvo apsistota ties Juoduoju žiedu, tačiau kai po kelių akimirkų Darius pašaukė mane pusryčiauti, sakydamas: „Na, juodoji gulbe, eik valgyti“, iš karto prilipo: Juodoji gulbė :)

Tokia štai vakar gimusio papuošalo vardo istorija :)

Trečias kartas nemeluoja :)

Na ką, trečias bandymas iškepti Cannelés Bordelais, turiu pasakyti, pavyko, ir netgi labai. :)) Kur nepavyks, jei net specialią formą nusipirkau internete ir iškart puoliau išbandyti vos jai atkeliavus. :)
Nepaisant to, kad pyragėliai gavosi tokie truputį „girti“ savo forma (mat neradau kol kas būdo, kaip tą silikoninę formą tiesiai padėti ant per retų orkaitės grotelių), jų neliko praktiškai akimirksniu... Teko kovoti su Dariumi, kuris grįžęs iš darbo užpuolė šiuos skanėstus, šį kartą jam laaabai patikusius :) Žodžiu, po truputį įvažiuojame į saldumynų gaminimo technologijos vėžes :)

Tiesa, receptą kiek pakoreagavau pagal save :) Maniškio proporcijos tokios:

100 g (arba 2 kupini šaukštai) miltų
100 g (arba 3 kupini šaukštai) cukraus
žiupsnelis druskos
3 kiaušiniai
50 g sviesto
0,5 l pieno
3 šaukštai romo (kad mažai nepasirodytų)
2 šaukštai vanilės ekstrakto

Gaminu taip: sumaišau miltus, cukrų (naudoju rudajį cukrašvendrių) ir druską, tuomet gerai įmaišau į šią birią masę kiaušinius, ištirpdau sviestą, kurį irgi supilu, vėl viską išmaišau, tuomet tame pačiame puodelyje pakaitinu iki užvirimo pieną su vanile ir romu, visa tai supilu į tešlą, gerai išmaišau ir atvėsinusi palieku stovėti parai šaldytuve.
Formeles prieš kepdama patepu sviestu, cukraus į jas neberiu, kaip buvo rekomenduotina, man skaniau be jo, ir voila, kepu bei bandau spėti valgyti, kol niekas kitas iš po nosies nenugvelbė :)

Pirma partija, tiesa, ši kartą gavosi ne visai fotografuotina, tai ji taip ir liko tik mano atmintyje (bei skrandyje, kas be ko) – matomai neatitaikiau temperatūros (buvo per žema). Tačiau antrą partiją (mat į vieną formelę visa tešla vienu kartu nesutilpo) kepiau 10 min 500ºF temperatūroje (260ºC), paskui apie 80 minučių 350ºF (~180ºC) karštumo orkaitėje, ir viskas gavosi super :)

Skanaus :)

Su meilės diena!

Valentino dieną mes kaip ir atšventėm iš anksto, užvakar :) Nes jei ne Valentinas, tai turbūt nebūtume radę progos paslidinėti :D

Tačiau vis tiek ta proga norėjosi bent kokią vieną širdutę padaryti ;)
Jau buvau rašiusi apie trafaretus. Todėl neatsitiktinai sugalvojau išbandyti šią techniką dar kartą, tik dabar šiek tiek profesionaliau ;) Nusipirkusi purškiamų klijų bei tekstilinių purškiamų dažų, išsiraižiau štai tokį širdutišką trafaretuką ir... po dar kelių džiovinimo/siuvimo procedūrų gavau  rezultatą...

Dovanoju! :) Gražaus visiems Valentino! ;)

Tobulas penktadienis

Nepatikėsite, kurmiai pagaliai išlindo iš savo urvelių į dienos šviesą, ir tepė slides miškan... Kurmiai, jei suprantate, esame mudu su Darium :)) Nes per tris žiemas, kai aš esu čia, štai nei sykio nesugebėjome susiorganizuoti elementariausio pasislidinėjimo :) Tai slidžių nuomos nerasdavome, tai sniegas ištirpdavo, kol susiruošdavome, tai vėl koks tingulys pakišdavo koją :)

Tačiau viskas, šiemet nutarėm, kad kas bebūtų, reikia susiruošti šiai atrakcijai. Dabar, po laiko, viskas atrodo paprasta, tačiau kol susiradome, kas ir kur nuomoja slides, tikrai teko paplušėti. Geroji medalio pusė ta, kad dabar žinosime, kas kur tai daro reikalui esant :)

Na, o ta proga – keletas vaizdelių :)

Diena pasitaikė pasakiškai ideali tokiam poros valandų pasislidinėjimui. Be to, turint omenyje, kad Darius ant slidžių nestovėjo apie 15 metų, o aš - 6 metus, nučiuožti 5 kilometrai, mūsų manymu, buvo pats tas pirmam kartui :) Jei kitą savaitgalį dar bus sniego, galvojam šitą džiaugsmą pakartoti :)

Grįždami pro automobilio langą užklupome štai tokią gražuolę:

Žodžiu, „valentininis“ penktadienis, kaip mes pavadinome, buvo superinis... :) O dar juk ir žiemos olimpiados Vankuveryje atidarymas pasitaikė... Ką ir bepridursi – tobula... :)

Dublis Nr 2 :)

Jūs manote, kad iškepusi vieną partiją ne itin nusisekusių prancūziškų skanėstų, imsiu taip ir sustosiu?.. Na jau ne... :))

Ta proga vakar iškepė antra partija... Pamažinau temperatūrą, pakepiau ilgiau, ir likau taip patenkinta šį kartą neperkepusiu rezultatu, jog vienu ypu iš karto 5 pyragėlius sukirtau :D Susilaikiau tik pagalvojusi, kad Dariui reikėtų palikti paragauti...
Taigi, vaizdeliai gal ir ne tokie idealūs kaip pas IRRI, tačiau rodausi :)

 

Taip atrodė vaizdelis, ištrauktas iš orkaitės :)

Taip viskas išvirto lauk :)

Taip viskas atrodė prieš pat pradedant ragauti :)

Taip kad galite neabejoti, jog bus ir trečias dublis... 

Nes tikrosios formelės – jau visai pakeliui iš internetinės parduotuvės... :)

Maisto gaminimo ypatumai... ne namuose

Prieš keletą savaičių teko padirbėti keliuose skirtinguose namuose, kur viena iš mano užduočių buvo... išvirti pietus :) Nesileisdama į detales, iš karto eisiu prie reikalo, o tai yra prie to, kad susidūriau su tokia problema, kaip skirtingi tuose namuose esantys ne tik virtuvės reikmenys, bet ir toks nekaltas dalykas kaip prieskoniai... :)

Manau, visi esame daugiau ar mažiau pratę naudoti tam tikrus, savo pamėgtus prieskonius. Aišku, aš nekalbu apie gurmanines išimtis, kurių namuose gali rasti tokią daugybę prieskonių, kaip vos ne pačiame Maroko prieskonių turguje... Kalbu apie tokius namus, kuriuose prieskoniai telpa į vieną lentyną. Na, plius minus :))

Žodžiu, kai susiduri su svetimų namų virtuve bei ne visada tau įprastais produktais, esančiais šaldytuve, iš kurių turi pagaminti pietus, ir su prieskoniais, kurių paprastai nenaudoji savo namuose, nelieka kitos išeities, kaip tik improvizuoti :) Ir, pasakysiu, tai man sekėsi visai neprastai... Septynias dienas iš eilės girdėti komplimentai mano gaminamo maisto adresu, beveik įtikino, kad esu ne tokia jau ir prasta kasdienių patiekalų gamintoja :)

Viso to pasekoje, į savo namų virtuvę po visų tų eksperimentinių savaičių galvoju perkelti vištienos troškinį su saldžiosiomis bulvėmis bei grietinėlės padažu, pagardintu pipirais ir maltais gvazdikėliais... Aišku, jei pavyks tą receptą atgaminti... :D Kitas ekspromtinis patiekalas buvo lietiniai blyneliai su tunu ir apkepintų morkų-svogūnų įdaru plius dar kažkokiais, neklauskite kokiais, prieskoniais (pati nustebau, kaip tai buvo skanu) ir, žinoma, galybė sriubų, kurių receptus jau savaitė kaip bandau atgaminti namuose, su savais turimais prieskoniais ir tuo metu rastomis šaldytuve daržovėmis. :D Turiu pripažinti, kad kol kas atgaminti konkrečių sriubų taip ir nepavyko, nes kai reikia greitai kažką pagaminti, pasikliauju savo Ratotuiliška intuicija, versdama į puodą ar keptuvę tai, kas tuo momentu šauna į galvą :))

Tačiau štai vakar, kai viena sriuba gavosi na... tikrai nepaprastai skani, Darius liepė pasiimti šratinuką ir užsirašyti bei kada nors kitą kartą vėl išvirti :)

Todėl stropiai užsirašiusi, metu receptėlį ir jums:

1,2-1,5 l vandens
Vištienos krūtinėlės likučiai – kauliukai (paprastai, kai gaminu ką nors iš vištienos krūtinėlės, mėsytę naudoju tam, kam naudoju, o likusius kauliukus metu į sriubą)
1 svogūnas
nedidelė morka
nemaža sauja brokolių
druska
žiupsnelis smulkintų lauro lapų
šaukštas garstyčios grūdelių
2-3 šaukštai džiovintų salierų lapų (tetos atsiųstas lietuviškas gėris)

Gaminimas paprastas: užverda vištienos kauliukai, suberiam smulkiai pjaustytą svogūną, pavirus 15-20 minučių suberiam pjaustytas plonais griežinėliais morkas. Pavirus dar 10 minučių ištraukiam apvirusius vištienos kauliukus, nuo kurių nugramdžius mėsytės pėdsakus, išmetame juos lauk, o mėsytę – atgal į sriubą. Tuomet supjaustome brokolį ir paverdame dar kokias 5 minutes, ne daugiau, kad brokolis tik apvirtų, nepakeisdamas spalvos.
Tuomet viską – į smulkintuvę (įsigijom prieš savaitę ta progą tokį daiktą:) ir šiek tiek viską apsmulkinam – kad būtų šiek tiek likę ir stambesnių daržovių gabalėlių, kad nebūtų visiškai sumalta piure...
Viskas... Papildomai nieko nededame, isipilam į dubenėlius ir karpydami ausimis suvalgome...

Tai va, žodžiu, šaltais žiemos vakarais pas mus ant bangos dabar... sriubos... Verdu jas kas dieną, vis kitokias, priklausomai nuo nuotaikos: kartais su bulvėmis, kartais be, kartais su morkomis, kartais be, kartais su krūva skirtingų prieskonių, kartais tik vos su keliais... Eksperimentuojame kaip turi būti...
Aišku, nepretenduoju į kokius nors ten Oliverius ar šiaip kokius Lietuvos gurmanus, nes gi turi kažkas gaminti ir paprastus, kasdieninius patiekalus, ar ne?.. :)

Žemės drebėjimas

Apie ketvirtą nakties pabudau nuo keisto jausmo, iš karto sukėlusio mintį: žemė dreba... Nors jis buvo toks realus, sudrebinęs kelioms sekundėms visą namą, suabejojau, ar nesusapnavau šio mane pažadinančio ne itin malonaus jausmo, kadangi Darius ir toliau sau ramiai tęsė savo sapnus... Spėkite, ką atsikėlusi ir įsijungusi kompiuterį, iš karto įvedžiau į paieškos laukelį? Ogi „Earthquake in Chicago“. Ir ką jūs sau galvojate? Iš tiesų, radau New York Times laikraštyje pranešimą apie tai.

Gyvendama tokioje ramioje šalelėje kaip Lietuva, nedažnai susimąstydavau apie žemės drebėjimą, nors pamenu, kaip plius minus 2003 metų vasarą Vilniuje dienos metu galėjai pajusti tarsi žeme nusiritusią bangą, kuri pakėlė viską su savimi... Pamenu, tuomet sėdėjau darbe, ir tai pajutusi dėbtelėjau į kolegas, idant įsitikinčiau, ar man nesivaidena... Į mane žvelgė tokios pačios, įvykiu suabejojusių kolegų akys... Po poros dienų sužinojome, kad tuomet požeminė banga atsklido iš Kaliningrado srities, kur jūroje buvo vykdomi kažkokie kariniai bandymai... Neblogi bandymai, ar ne? Kad net Vilniuje jautėsi...

Šiąnakt gi viskas pasirodė kiek rimčiau... Tokiais atvejais sekundės išsitęsia iki amžinybės, per kurią žaibiškai spėji pagalvoti, kur tavo dokumentai ir šilti rūbai, kuriuos bandytum griebti ekstra atveju. Prisipažinsiu, kad trečiu numeriu sekė smuikas ir išorinis kompiuterio diskas :D
Tačiau panašu, kad šia viena 4,3 balų stiprumo žemės drebėjimo banga, pažadinusia mane kartu su langų ir stogo braškėjimu, viskas ir pasibaigė... Uf... baisu ir pagalvot, ką išgyvena žmonės per stichines nelaimes, užklumpančias juos va taip – miegančius ir nieko apie tai neįtariančius...

Adelė

Yra vaikų, kurie, pamatę foto objektyvą, neatitraukia nuo jo akių. Yra vaikų, kuriems foto aparatas – nė motais. Jie gyvena savo nesuvaidintą gyvenimą, turi savo pasaulį, kuris jiems daug svarbesnis, nei kažkokia aplink besisukiojanti, o kartais ir ant grindų vardan to „kadro“ besivoliojanti teta Agnė... Ir žinote, tokius vaikus nors ir daug sunkiau fotografuoti nei tuos, kurie ramiai ir tvarkingai gali pasėdėti ant kėdės gražiai besišypsodami, tačiau juos fotografuoti yra daug įdomiau...

Po tokios štai įžangos dalinuosi įdomios, vakar visus namų kampus apėmusios fotosesijos rezultato gabalėliu :) Jei pamenate prieš metus fotografuotą Adelę, šiandien turite progą pasižiūrėti, kaip ji ūgtelėjo :)

  

  

  

  

Sentimentai Prancūzijai...

Nežinau, ar labai apetitiškos IRRI nuotraukos, ar vis į paviršių iškylantys sentimentai mano mylimiausiai šaliai Prancūzijai, privertė mane griebtis... gaminti prancūzišką saldėsį – Cannelés Bordelais :)

Tai – jau visas ketvirtasis saldus „patiekalas“, atkeliavęs į mano gyvenimo meniu :D Pirmasis buvo morkų pyragas, kurio receptą gavau iš savo krikšto mamos, antrasis buvo sausos tešlos obuolių pyragas, kurį pasufleravo draugė, trečiasis buvo per Kalėdas keptas aguonų vyniotinis, ir štai dabar šis – Bordo regiono saldėsis... Man, kaip ne itin didelei pyragų ir kepinių mėgėjai, ir tiek per akis :)

Prisipažinsiu, kad iš aprašymo tikėjausi kiek kitokio skonio, o jei tiksliau – konsistencijos, nors juk iš tešlos galėjau įtarti, kad kažkas čia bus kitaip :))) Todėl kai perpjoviau pirmąjį pyragėlį – taip jį pavadinkime – tik iš smalsumo ryžausi jo atsikąsti... Konsistencija pasirodė panaši į pudingo, o pudingų, kaip žinia, nei aš, nei Darius, nesame mėgėjai... Tačiau nosį glostantis ypatingai viliojantis aromatas privertė paragauti šio įdomaus kulinarinio šedevro :)

Vis tik įtariu, kad kažką dariau ne taip... Arba neatitaikiau orkaitės temperatūros (sumauti farenheitai), arba miltų kiekio (kadangi matavau ne gramais, o plius minus mililitrais), nes bekepdami šie pyragaičiai per vidurį gerokai įdubo... Ir nors vidurys dar kunkuliavo verdančiu skysčiu, išorė ir prabėgusios 60 minučių šaukte šaukė, kad pats laikas traukti visą šį rinkinuką lauk...

Tiesa, turi prisipažinti dar ir tai, kad pirmą kartą dėl kažkokio patiekalo važiavau į parduotuvę pirkti konkrečiai jam reikalingų ingridientų... Kadangi, pasekusi IRRI patarimu, nenorėjau iškepti šių pyragaičių be romo, tai lėkiau į parduotuvę tiek jo, tiek vanilės ir, be abejo, kepimo formos ieškoti :) Ką radau, tą radau, kaip mokėjau, taip padariau :)) Darius sako, kad dabar turiu išneršti visą internetą ir surasti receptus, kuriuose naudojamas romas :D Nes kitaip tai teks visą likusį butelį mest lauk, o ir šių pudingėlių savikaina gausis labai didelė :D Blogai, kai niekas namuose negeria... Pasigailėjau tik vieno – kad nepaskaičiusi IRRI įrašo iki galo (o gal peskaičiusi jį per anksi?) nepamačiau, kad šiuos saldėsius būtų galima daryti su kokosiniu Malibu romu... Tai tas bent skanus, per laiką susinaudotų...

Žodžiu, pristatau, kas gavosi. Jei neturite nieko prieš pudingus, labai siūlau pabandyti pasigaminti ir jums. Nes gaminimo procedūra paprastesnė nei paprasta, o skonis tikrai kablingas – net nepaisant tos pudingo konsistencijos :)) Kadangi viršus pasirodė fotogeniškesnis, nei apačia, tai vaizdelis gavosi štai toks:

Einu sukirsiu, jums leidus, dar vieną ;)
P. S. Po antro pyragėlio mano skrandis pasakė stop... Gero – po truputį...  :)

Granato jėga

Seniai bebuvau pasinėrusi į savo rankdarbius, be to, galvojau, kad jau visas drauges ir pažįstamas apnėriau, tačiau panašu, jog klydau :)
Taigi teko vėl imti adatą į rankas ir nunerti vieną papuošaliuką pagal užsakymą. Užduotis buvo tokia: baltas papuošalas su bordo arba su tamsiai mėlynais akcentais. Kadangi tamsiai mėlyno nieko po ranka neturėjau, o užsakymas pasitaikė itin skubus, išsisukau iš situacijos su akmeniniais bordo lašeliais, kurie man pasirodė labai panašūs į granato sėklytes :) Todėl ir pavadinau šį papuošalą „Granato jėga“ :)

Trafaretai

Turiu prisipažinti, kad nedažnai būnu užburta kieno nors darbų taip, kad išnaršyčiau viską, ką tik galima rasti internete po to žmogaus parašu. Šį kartą taip nutiko, kad „užsikabliavau“ už IRRI darbų, į kuriuos ir anksčiau dirstelėdavau, bet atidžiau nesigilinau. Tačiau kai pamačiau, jog ši mergina stulbinančiai margina audinius savo pačios rankomis, nebeiškenčiau... :)

Kadangi namuose neturiu nei specialių trafaretinių ir net jokių tekstilinių dažų, neturiu tam kartui specialių tam skirtų teptukų ar volelių, o ir plėvelę trafaretui pasidaryti teko nugriebti tokią, kokią galėjau rasti namuose, nelabai tam pritaikytą; visgi... Neiškenčiau ir aš nepabandžiusi :) Užkrėtė – ne kitaip :)

Kadangi esu iš tų, kurie nemėgsta funkcijos neturinčių daiktų, teko sugalvoti kažką, ko man reikėtų :) Prisiminus prieš tai mano buvusį įrašą, sugalvojau, kad visai neblogai būtų pasisiūti maišelį Mėnulio puodeliui, nes „parduotuvinis“ man nepatiko nei savo spalva, nei pasiuvimo kokybe, nei abejotina besipukuojančia virvele...

Taigi, čiupau lietuviško lino, akrilinių dažų ir pasidariau štai tokį asmeninį maišelį :) Aišku, juostelės baltos nesugebėjau rasti, tai laikinai pabus su juoda ;)

Tarp mūsų, mergaičių...

– O tempora, o mores! – pasakytų turbūt mūsų prosenelės, pamačiusios Mooncup'ą, Lietuvoje dar vadinamą Mėnulio puodelu.

Apie tokį dalyką sužinojau prieš keletą metų, visai atsitiktinai užtikusį jį tarp daugkartinių higienos priemonių vienoje iš internetinių parduotuvių. Praėjus kiek laiko apie jį man užsiminė viena draugė, bet ir tuomet neatkreipiau į jį didesnio dėmesio, nors ir buvo minčių prie progos jį įsigyti. Prieš porą mėnesių apie tai prakalbo dar viena mano draugė, ir aš sugalvojau pasinaudoti proga išbandyti šį daiktą, kuris yra užkariavęs daugelio moterų visame pasaulyje simpatijas. Tuo labiau, kad internetas mirgėjo daugybe kalėdinių akcijų, tad galėjau šį daiktą nusipirkti tikrai pigiai.

Kadangi praktiškai neįmanoma, kad koks nors daiktas patiktų absoliučiai visiems, taip ir su šiuo Mėnulio puodeliu – atsiliepimų internete galima rasti labai įvairių. Tačiau aišku viena – abejingų nėra: arba labai patinka ir negrįžtų prie jokios kitos higieninės priemonės, arba labai nepatinka (kaip paaiškėjo – daugiausiai dėl išankstinio nusistatymo). Kiek teko skaityti komentarų, konservatyvesnių lietuvaičių tarpe daugiau skeptikų, tačiau anglakalbių tarpe iš viso beveik neradau neigiamų atsiliepimų apie šį produktą, kurį giria tiek anglės, tiek amerikietės, tiek australės, tiek skandinavijos moterys. Tai kuo aš prastesnė? :)

Žodžiu, prisiskaičiusi visko, ko tik netingiu, pasiryžau išbandyti Mėnulio puodelį ir aš. Turiu prisipažinti, kad pirmas bandymas buvo tikrai nevykęs, privertęs mane gerokai prasikankinti, ir maniau, kad tikrai mesiu lauk šią „silikoninę čerką“, kaip išsireiškė kažkuri internautė :) Tačiau gavusi keletą patarimų iš draugės, o ir paskatinta daugybės kitų nepažįstamų interneto bičiulių, kurių atsiliepimuose dažnai būdavo pabrėžiama, kad reikia prie šio produkto priprasti, o tam reikia bent trijų mėnesių, bandžiau dar kartą. Tiesa, kaip ir dauguma kitų moterų, turiu pripažinti, kad su šiuo Mėnulio puodeliu jautiesi tikrai nepaprastai patogiai. Vienintelis dalykas, ką reikia įveikti, tai įsidėjimo ir išsiėmimo procedūra. Čia gi į naudą prisiminti posakį, jog „sunku pratybose, lengva mūšyje“ – pasiryžau laukti antro bandymų „rato“.

Ir žinote, turiu pasakyti, kad praktiškai jaučiuosi nugalėtoja :) Tiesa, aš nebūčiau aš, jei nebūčiau sugalvojusi to puodelio pasitobulinti, pritaisydama jam virvelę, kad nebebijočiau, jog puodelis skradžiai prasmegs kažkur manyje ir negalėsiu jo rasti bei išsiimti, ir tai, turiu pasakyti, labai pasiteisino. Daugiausiai – psichologine prasme :) Tikiuosi, kad dar po vieno kito bandymų rato man nebereikės ir tos virvelės... :)

Beje, įdomu tai, kad dėl šio produkto ilgaamžiškumo internete galima rasti labai skirtingos informacijos. Matomai, kiekvienas gamintojas (Divacup, Instead, Lunette, Miacup ir kt.) nurodo skirtingai, na, o tas, kurį turiu, rekomenduotinas naudoti iki 10 metų... Neblogai, ar ne?

Kalbant apie tokius dalykus, kiekviena, matomai, renkamės skirtingai. Vienos – iš ekologinės pusės, kitos – iš finansinės, dar kitos – dėl patogumo. Aš galiu pasakyti, kad man visi šie trys kriterijai su Mėnulio puodeliu labai pasiteisino... Gaila tik, kad šis daiktas Lietuvoje nėra toks pigus, kaip čia, Amerikoje, kur jis kainuoja tiek, kiek kainuotų higienos priemonės, reikalingos 5-6 mėnesiams...

Žodžiu, aš išbandžiau. O jūs? :)

P. S. Daugiau apie tai: Wikipedijoje, Youtube, Privalumai ir trūkumai.

. . .

Kai skleidžias rytmečio tamsoj subrendęs lašas,
Pakimbantis ore nuo savo svorio,
Kai saulė kyla siekdama zenito,
Užgimsta tavyje didybė rojaus.

Ką rytas duoda: tuštumą ar minią?
O ką vidurdienis: ar pabaigą, ar pradžią?
Ką nusakyti nori vakarinės mintys,
Kai žvakės dagtis prašo užtarimo?

Nėra dienoj nei vieno dygsnio,
Kuris į praeitį nenusigręžtų,
Nėra minty nei vieno žingsnio,
Kuris suskubtų išsipildyt neužgimęs.

Eini kasdien miegot suvijęs siūlą,
Sapnus kuriuo surišt kas rytą nori.
Lengvai pabyra jie tarsi grūdai aguonos,
Ant balto sniego tako, vedančio į širdį...

Visko buvo gyvenime, bet kad taip... :)

Kaip rusiškai išsireiškė viena iš siužete kalbėjusių moterų, Всякого бывало в жизни, ну такого... :)

Pasižiūrėkite patys :)

Mėgstate kavą?..

Nors negeriu kavos, tačiau toks štai dalykėlis užkliuvo už akių: nešiojamas kavos aparatas...

Žavu, tiesa? Ir ko tik žmonės neprigalvoja... :)

Kur gyvena rankdarbiai :)

Ne per seniausiai mano kirpėjos, pas kurią lankausi, mama, kuri šuo metu yra atvažiavusi aplankyti savo dukros, paklausė, ar negalėčiau kitą kartą atvažiuodama atsivežti parodyti savo rankdarbių. Kiek sutrikau, nes pas pačią mane tų rankdarbių lieka iš tiesų vos vienetai... Viskas iškeliauja pas kitus, dažniausiai – dovanų forma :) Ir apsigyvena kituose namuose, iš kurių ne retai daugiau nieko ir neišgirstu :) Tačiau šį kartą turiu kuo pasidžiaugti :)

Jei pamenate prieš pusantrų metų mano darytą staltiesę, tai štai ji jos tikruosiuose „namuose“ :)

 

O jei pamenate megztą komplektuką mažam berniukui, tai štai kaip jis atrodė praėjusį rudenį ant pačio jo savininko :) Pradžioje kepurė, panašu, buvo kiek didoka, bet jau po mėnesio, kiek mačiau, labai gerai tiko... :)

Visuomet labai smagu pamatyti, kur tie rankdarbiai „nukeliauja“ ir kaip „tarnauja“ kažkam :)

Pradžia...

Na ką, mielieji, sveiki atvykę į 2010-uosius :) Tikiuosi, kad sutikote juos džiaugsmingai, su naujomis svajonėmis ir siekiais :)

Mes tradiciškai sutikome Naujuosius bažnyčioje, kartu su kitais bendruomenės nariais. Kadangi tai tradiciškai buvo „suneštinis“ vakarėlis, iš mano namų į jį keliavo „Draugiškų receptų“ dalyvės Audronės avokado salotos. Turiu pasakyti, kad šios salotos labai greitai dingo iš dubens... :) Tokių vakarėlių metu iš tiesų smagiausia yra ragauti visus tuos patiekalus, nes čia gali rasti patiekalų iš įvairiausių pasaulio virtuvių: indų, rumunų, italų, lenkų, bulgarų ir, žinoma, lietuvių bei amerikiečių :)
Po skanios vakarienės paprastai įlendame į įvairius stalo žaidimus, kurie man, kaip lietuvei, ne visuomet būna „įkandami“ dėl labai specifinių amerikietiškų juose esančių užduočių, reikalaujančių žinoti daugybę amerikietiškos kultūros subtilybių... Tačiau nepaisant to, visuomet smagu pamatyti tuos skirtumus ir sužinoti kažką naujo. Na, o vakarui įsisiūbavus, kaip ir kasmet, einame į didžiąją auditoriją žiūrėti „metų filmo“. Šiemet tokiu tapo režisieriaus Rich Christiano 2002 metais pastatytas filmas „Time changer“ („Laikmečio keitėjas“). Turėčiau pasakyti, kad tai – vienas geriausių krikščioniškų filmų, kuriuos man yra tekę matyti. Mano manymu, filmas labai taikliai įvardija priežastis, dėl kurių vos per VIENĄ šimtą metų radikaliai pasikeitė visuomenė, šeima, vertybės, prieš tai atlaikiusios ne vieną tūkstantmetį; be to, filmas atskleidžia tikrąjį daugumos šiandieninių bažnyčių veidą bei jų prioritetus. Todėl jei tokios temos jums įdomios, siūlau pasižiūrėti.



Na, o po filmo labai greitai atėjo ir vidurnaktis... :)

Dar greičiau išaušo pirmasis metų rytas :)) Metų pradžia...
Nors šiaip tai per daug nesureikšminu šios pirmosios metų dienos ir nekeliu sau kažkokių ypatingų uždavinių ateinantiems metams... Tiesa, pasvajoju, kad gerai būtų prispirti prie sienos savo valią ir pagaliau pradėti daugiau judėti, pvz., rytais bėgioti ar užsiimti kokia panašia sportine veikla, nes besėdint prie kompiuterio per dienas, vargšas kūnelis greitai apkerpėja :) Na, o visa kita priklausys nuo aplinkybių, per kurias lipsim, ropšimės ar kaip kitaip įveikinėsime ;)

Taigi, brangieji, gražių jums metų, tebūna jie atradimų ir džiaugsmo kupini ;)