Kaip jau buvau minėjusi, po pusantrų metų pertraukos mane prisiminė kolegos iš Londono, kurie ta proga atsiuntė nemažą projektėlį – 30 pastatų grupę Abu Dabio Lulu saloje. Kai paklausiau, kiek jie iš manęs tikisi, jie taip ir pasakė – kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau laiko buvo duotos vos dvi savaitės, ir aš supratau, kad geriausiu atveju aš galėsiu jiems pagelbėti paruošdama maksimum 5-8 pastatus... Tačiau kai po tų poros savaičių paruošusi tuos užsibrėžtus pastatus nutariau pailsėti ir vieną dieną ėmiausi pavasarinio langų valymo, staiga gavau laišką, informuojantį, kad taip vadinamas deadline'as pratęstas dar dviems savaitėms, kas reiškė, kad, jei noriu, turiu vėl raitotis rankoves ir tęsti darbą :) Žodžiu, vietoj dviejų planuotų savaičių pralėkė visos keturios, o aš, įgavusi neblogą pagreitį, dirbdama po 10-12 valandų per dieną, paruošiau jiems viso 18 pastatų ir štai pagaliau normaliai išsimiegojau :))
Kaip žinia, turiu tokią... net nežinau, ar gerą, ar blogą savybę: jei jau neriu į darbą, tai visais 200 proc... Nemoku dirbti per dieną tik 8 valandas, nemoku laiku sustoti ir normaliai papietauti, nes tokiu atveju paprastai viską metu, viską aplink užmirštu ir... neriu :)
Na, bet parašyti iš tiesų norėjau visai ne apie tai :))
Parašyti norėjau apie tokį įdomų fenomeną, kaip darbas su nepažįstamais ir niekuomet nematytais žmonėmis. Man tai nutinka nebe pirmą kartą – toks jau mano likimas, kai tenka virtualiai dirbti kompanijoje, nutolusioje per gerą trečdalį pasaulio... Tačiau nuo tada, kai prieš porą metų kompaniją paliko projektų vadovas, su kuriuo buvome nepaprastai susidirbę, buvau praradusi bet kokią viltį, kad kada nors ten beatsiras žmogus, kuris vėl leis man pasijausti ne tik „šiaip kažkur ten, Čikagoje, dirbančia lietuvaite“, bet tikra komandos nare, kuri dalyvauja visame procese bei žino, kas kaip ir kur vyksta...
Žodžiu, tam kartui mano istorijos herojus – neseniai kompanijoje pradėjęs dirbti Frenkas, apie kurį nežinau praktiškai nieko, apart vardo ir pavardės :) Kaip ten bebūtų, mes su juo buvome kartu pristatyti dirbti prie šio projekto. Ir, aišku, galima pasakyti, koks skirtumas, kas ten sėdi kitapus Atlanto ir braižo ar į krūvą bando sudėti tavo atsiųstą puzlą, tačiau nesakykit – miela juk, kai, pvz., gauni kad ir trumpą atsakymą į tavo nusiųstą laišką, kuriame tokie žodžiai, kaip: „Agne, tu esi mūsų didvyrė, ačiū labai!“ arba: „Tikiuosi, tau stogas nuo darbų dar nevažiuoja, nes maniškis jau nuvažiavo. Labanakt.“ Miela, tiesa? Arba kitas bendradarbis, kuris mano paruoštą puzlą montuoja į krūvą, paskambina ir sako: „Agne, viskas susimontavo tiesiog tobulai! Frenkas liepia perduoti, kad jis tave myli“ :D... O finale, kai darbas padarytas, gauni žinutę, kad nusimato greitu laiku kitas stambus projektas, ir jis darys viską, kad kompanija vėl mane pasamdytų darbui kartu komandoje su juo, jei tik aš, aišku, sutiksiu ;) Tokie va pasitaikė šį kartą mano bendradarbiai :)
Žodžiu, brangieji, bundam iš komos ir ruošiamės darbų antplūdžiui... O kol antroji darbų banga neatėjo, skubu susitvarkyti su kitais darbeliais, kurių, kaip žinia, mano gyvenime paprastai niekuomet netrūksta :) Pasvajok, vadinasi, apie atostogas (nieko, ateis ir joms laikas)... :)
O ir šiaip kažkoks komplimentų lietus pastaruoju metu užplūdo... Štai amerikčių draugų šeimos galva Matas, po sekmadienio popietės jų namuose staiga man pareiškė, kad jei tik jis turėtų lišną milijoną, būtinai mane nusamdytų visokiems kūrybiniams projektams :) Mat jo žmona Rebeka šiuo metu laukiasi, ir jie, kaip čia įprasta, skiria labai daug dėmesio vaikų kambario įrengimui, o aš, aišku, apžiūrėjusi pradėtą darbą, pasistengiau „įkišti“ savo patarimų kambario išdažymo tema, su kuriais jiems beliko tik sutikti...
Aš tuo tarpu baigiu pamesti laiko pojūtį, nes šįryt atsibudusi ir pabandžiusi suskaičiuoti, kelinta gi šiandien balandžio diena, nutariau, kad kokia... vienuolikta gal... Na, ne tiek daug ir apsirikau, tiesa? :)) Kaip ten bebūtų, koks skirtumas – juk laimingi laiko neskaičiuoja :)
Chelsea Flower Show“ – Metų Sodininkų Šventė
Prieš 2 mėnesius
12 komentarai:
Šaunuolė, Agne!
Skaitau is siela uz tave dziaugiasi :)Zinau, ka reiskia taip dirbti, ir kaip malonu, kai pagaliau baigi darba ir lieki ne siaip sau "tyliai" ivertintas, bet visgi net ir tie, is kuriu nesitiki, pasako miela zodeli :) Isauga sparnai ir atsiveri naujiems isbandymams ir naujiems darbams :)
puikiai zinau visa tai apie ka rašai - labai džiaugiuosi už tave, liuks. Belieka tiketis, kad ir Marijos ašaru pakalneje kažkas pagaliau kažkada pajudės - nes dabar tai liūdnoka.. Dar ne badas, bet su mano užsakymais liudesys truputi. Na bet tavo situacija guodzia - turbut pajudes kazkada ir pas mus viskas.
Ačiū, mielieji ;)
Daliau, gyvenimas juk visuomet taip vat - bangomis ;) Todėl kol tos bangos geros, skubėkime jomis džiaugtis ir pasikrauti jėgų tiems momentams, kai jos ritasi nelabai mums palankia kryptimi ;)
Labai džiaugiuosi ir aš už tave, Agne - puiki aplinka ir gera dirbti. Ir kažkaip baltai pagalvoju - o kada taip bus Lietuvoje. Čia daugiau pavydo, ir jei kas nors pabando padaryti geriau, labai greitai bandoma ieškoti priekabių.. Ak. Puikiai padirbėjai ir dar šaunioje komandoje!:) 12 valandų per parą (!) - ir aš pastaruoju metu taip įpratau.. Sėkmės toliau!
Lina, ačiū :)
Bet žinai, aš neskubėčiau sakyti, kad ech, Lietuvoje yra blogiau. Manau, kad viskas priklauso nuo konkretaus kolektyvo. Ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia... Kai aš kątik baigusi bakalaurą įsidarbinau didelėje kompanijoje, kur galėjai rasti, rodos, visko – ir tų pačių pavydų ir priekaištų – aš gi vis tik susidūriau su atvirkštiniu variantu... Vieną kartą, kai prisimenu, padariau firmai kelių tūkstančių litų nuostolį, ir tai buvo mano klaida (tiesa, padaryta dirbant gal net ne 12, o 14 val. per dieną tempu, vėlų vakarą, kai kartu su viršininku abu sėdėjom ir „damušinėjom“ projektą. Aš galvojau, kad alkūnes reikės nusigraužti, neturėjau iš gėdos kur akių dėti. Galvojau, kad tikrai skrisiu iš darbo... Tačiau pasikvietęs viršininkas man pasakė: „Agne, neklysta tik tie, kas nedirba“. Ir žinai, Lina, tai man buvo neįkainuojama pamoka, per kurią labai daug ko išmokau... :)
Tačiau lygiai taip pat teko dirbti kolektyve, kur net ir padarius viską tobulai, tau nebūdavo pasakoma nieko...
Taip, Agne, tu teisi, niekada nežinai, kuriame pasaulio gale kokius žmones sutiksi. Pavyduolių galima sutikti ne tik Lietuvoje. Su tinku ir su tuo, "kas nedirba, tas neklysta" - tai Žydrė man vis kartodavo, kai aukšto slėgio chromatografe kokią brangią detalę nulauždavau ar pan.
Džiaugiuosi, kad "padavė" tau darbo. Nuoširdžiai linkiu gerų sprendimų ir nepervargt.
Ačiū, mieloji ;)
Aš tuomet brėžiniuose koloną „pastūmiau“, ir nuo jos, kaip nuo atskaitos taško, visus matmenis darbininkams surašiau, kad jie išvedžiotų vandenį, elektrą... Tai kai pastebėjo tą klaidą, vargšams teko viską ardyti ir perdarinėti :) Bet nieko, visi kažkaip su šypsena tada žiūrėjo į „jaunos panelės“ klaidą :)) Paskui dar kurį laiką visai smagiai pasijuokdavome, paklausdavo, ar šįsyk kolonos nepastūmiau :))
Bėda ta, manau, kad tokie žmonės, kaip tu ar aš, labai kritiškai žiūrime į savo darbą ir įsivaizduojame, kad kiti neklysta, o klysti tik tu vienas... :)
Faina, kad anapus gali dirbti su tokiais projektais. O Lietuvoj gerai, reikia isvaziuoti pvz i Rusijos pusen ir suprasi kaip baltai gyvenam:))
o siaip kiti krantai visada zalesi , ten zole geresne ir.t.t.
Dziaugiuosi uz tave. Sekmes!!
Šarūne, ačiū :) Smagu, kad užsukai ;)
O dėl Rusijos tai jo... Apskritai viskas realeatyvu - gyvenimas priklauso nuo to, su kuo jį lygini... ;)
Super, Agne. Linkiu daugiau tokiu bangu, visiskai tikras esu, kad atriedes pas tave dar ne vienas ir ne du uzsakymai. Kaip tik esu UK (pas Jolanta) padedu jiems namo statyboje, labai tikiuosi, kad savaitgalyje galesiu grizti oru namolioo... :) Pritariu Daliui, kad atsilimas pasieks ir Lietuvos uzsakovus :)
Ačiū, Alva ;)
O dėl atšilimo Lietuvoje - pradėkime kiekvienas nuo savęs, ir tas atšilimas ateis daug greičiau nei galime įsivaizduoti ;)
Rašyti komentarą