Darbinės istorijos ir jų herojai

Kaip jau buvau minėjusi, po pusantrų metų pertraukos mane prisiminė kolegos iš Londono, kurie ta proga atsiuntė nemažą projektėlį – 30 pastatų grupę Abu Dabio Lulu saloje. Kai paklausiau, kiek jie iš manęs tikisi, jie taip ir pasakė – kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau laiko buvo duotos vos dvi savaitės, ir aš supratau, kad geriausiu atveju aš galėsiu jiems pagelbėti paruošdama maksimum 5-8 pastatus... Tačiau kai po tų poros savaičių paruošusi tuos užsibrėžtus pastatus nutariau pailsėti ir vieną dieną ėmiausi pavasarinio langų valymo, staiga gavau laišką, informuojantį, kad taip vadinamas deadline'as pratęstas dar dviems savaitėms, kas reiškė, kad, jei noriu, turiu vėl raitotis rankoves ir tęsti darbą :) Žodžiu, vietoj dviejų planuotų savaičių pralėkė visos keturios, o aš, įgavusi neblogą pagreitį, dirbdama po 10-12 valandų per dieną, paruošiau jiems viso 18 pastatų ir štai pagaliau normaliai išsimiegojau :))

Kaip žinia, turiu tokią... net nežinau, ar gerą, ar blogą savybę: jei jau neriu į darbą, tai visais 200 proc... Nemoku dirbti per dieną tik 8 valandas, nemoku laiku sustoti ir normaliai papietauti, nes tokiu atveju paprastai viską metu, viską aplink užmirštu ir... neriu :)

Na, bet parašyti iš tiesų norėjau visai ne apie tai :))
Parašyti norėjau apie tokį įdomų fenomeną, kaip darbas su nepažįstamais ir niekuomet nematytais žmonėmis. Man tai nutinka nebe pirmą kartą – toks jau mano likimas, kai tenka virtualiai dirbti kompanijoje, nutolusioje per gerą trečdalį pasaulio... Tačiau nuo tada, kai prieš porą metų kompaniją paliko projektų vadovas, su kuriuo buvome nepaprastai susidirbę, buvau praradusi bet kokią viltį, kad kada nors ten beatsiras žmogus, kuris vėl leis man pasijausti ne tik „šiaip kažkur ten, Čikagoje, dirbančia lietuvaite“, bet tikra komandos nare, kuri dalyvauja visame procese bei žino, kas kaip ir kur vyksta...

Žodžiu, tam kartui mano istorijos herojus – neseniai kompanijoje pradėjęs dirbti Frenkas, apie kurį nežinau praktiškai nieko, apart vardo ir pavardės :) Kaip ten bebūtų, mes su juo buvome kartu pristatyti dirbti prie šio projekto. Ir, aišku, galima pasakyti, koks skirtumas, kas ten sėdi kitapus Atlanto ir braižo ar į krūvą bando sudėti tavo atsiųstą puzlą, tačiau nesakykit – miela juk, kai, pvz., gauni kad ir trumpą atsakymą į tavo nusiųstą laišką, kuriame tokie žodžiai, kaip: „Agne, tu esi mūsų didvyrė, ačiū labai!“ arba: „Tikiuosi, tau stogas nuo darbų dar nevažiuoja, nes maniškis jau nuvažiavo. Labanakt.“ Miela, tiesa? Arba kitas bendradarbis, kuris mano paruoštą puzlą montuoja į krūvą, paskambina ir sako: „Agne, viskas susimontavo tiesiog tobulai! Frenkas liepia perduoti, kad jis tave myli“ :D... O finale, kai darbas padarytas, gauni žinutę, kad nusimato greitu laiku kitas stambus projektas, ir jis darys viską, kad kompanija vėl mane pasamdytų darbui kartu komandoje su juo, jei tik aš, aišku, sutiksiu ;) Tokie va pasitaikė šį kartą mano bendradarbiai :)

Žodžiu, brangieji, bundam iš komos ir ruošiamės darbų antplūdžiui... O kol antroji darbų banga neatėjo, skubu susitvarkyti su kitais darbeliais, kurių, kaip žinia, mano gyvenime paprastai niekuomet netrūksta :) Pasvajok, vadinasi, apie atostogas (nieko, ateis ir joms laikas)... :)

O ir šiaip kažkoks komplimentų lietus pastaruoju metu užplūdo... Štai amerikčių draugų šeimos galva Matas, po sekmadienio popietės jų namuose staiga man pareiškė, kad jei tik jis turėtų lišną milijoną, būtinai mane nusamdytų visokiems kūrybiniams projektams :) Mat jo žmona Rebeka šiuo metu laukiasi, ir jie, kaip čia įprasta, skiria labai daug dėmesio vaikų kambario įrengimui, o aš, aišku, apžiūrėjusi pradėtą darbą, pasistengiau „įkišti“ savo patarimų kambario išdažymo tema, su kuriais jiems beliko tik sutikti...

Aš tuo tarpu baigiu pamesti laiko pojūtį, nes šįryt atsibudusi ir pabandžiusi suskaičiuoti, kelinta gi šiandien balandžio diena, nutariau, kad kokia... vienuolikta gal... Na, ne tiek daug ir apsirikau, tiesa? :)) Kaip ten bebūtų, koks skirtumas – juk laimingi laiko neskaičiuoja :)