Kelionė po JAV

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tai galioja, be abejo, ir atostogoms :)
Jų visada labai lauki, jos visada labai greitai praeina, bet jei praeina gerai, jos turi tendenciją tęstis tol, kol gyvi jas lydėję įspūdžiai. Tad jais ir dalinuosi. Nors visų jų nepajėgčiau su visom smulkmenom čia sutalpinti, o ir skaitančiajam tai nusibostų, visgi tikiuosi, kad tai, ką pavyko perteikti, praskaidrins jūsų kasdienybę, atvers kažką naujo ar tiesiog bus kitoks žvilgsnis į dalykus, kuriuos jau yra tekę matyti. Taigi apie viską iš pradžių...

1 diena.
Nuvažiuota 1190 km.
Dienos maršrutas:
Ilinojus, Ajova, Kanzasas.
Oro temperatūra:
nuo +22 iki +5ºC.

Išvažiavom gan sudėtingu metu – orų prognozės žadėjo nemažus vėjus, vietomis netgi tornadus. Todėl pakeliui stojom poilsio aikštelėse, kuriose buvo galima pasitikrinti orų prognozes bei sužinoti naujausią informaciją. Panašu, jog mums pasisekė, nes sudėtingo oro ciklonas slinko ratu aplink tas vietas, kuriomis važiavome, taip palikęs mus nuošalėje. Važiuoti per Ajovos (Iowa) valstiją labai patiko – greičiausiai dėl to, kad peizažas priminė Lietuvos laukus, tik ūkininkai, matosi, čia kiek lengvesnę duoną valgo. Laukai – tvarkingai aparti, gražu pažiūrėt. Na o bundanti pavasario gamta buvo tikra atgaiva sielai ir akims. Pervažiavę Ilinojaus ir Ajovos valstijas, apsistojom nedideliame Salinos miestelyje, Kanzaso valstijoje. Čia tik pernakvojome ir toliau leidomės į kelią.

2 diena.
Nuvažiuota 1150 km.
Maršrutas:
Kanzasas, Oklahoma, Teksasas,
Naujoji Meksika.
Oro temperatūra:
nuo +5 iki +15ºC.

Nuo Salinos miestelio, kuriame nakvojom, pasukome nuo greitkelio ir pasileidome „paprastu“ keliu, kuris vedė per nedidukus miestelius, užsiimančius naftos pramone bei gyvulininkyste. Pakeliui, Teksaso plynėse, rikiavosi vėjo malūnų „fermos“, retsykiais nosį gniaužė perdirbamos mėsos kvapas, o mes tuo tarpu artėjome prie savo tikslo – kalnuotosios Arizonos.

Pirmų dviejų dienų nuotraukas, kurių dauguma darytos pro automobilio langą, galima peržiūrėti čia.


3 diena.

Nuvažiuota 910 km.
Dienos maršrutas:
Naujoji Meksika, Arizona
Oro temperatūra:
nuo +5 iki +45ºC.

Tai – diena, nuo kurios prasidėjo, sakyčiau, tikri įspūdžiai. Įvažiavę į Arizoną netrukus pasiekėme „Suakmenėjusio miško parką“ (Petrified Forest National Park), kuris iš karto sukėlė didžiulį susižavėjimą. Visų pirma pakerėjo violetinių raštų kalnai, kurie iš tolo atrodė tarsi supilti iš smėlio. Violetiniai, rudi, oranžiniai ir pilki atspalviai man kėlė didžiulį žavesį, kurio apstulbinta buvau visą dieną. Ir vis aikčiojau: „Eik tu saaaau....“, kas tapo visos mūsų kelionės „top'u“. Parko teritorijoje, apart tų nepaprastai gražių kalnų, kurių uolienos labai skirtingos tiek savo struktūra, tiek spalva, vietomis galima buvo rasti suakmenėjusių medžių „kaladžių“, kurios mums kėlė ir nuostabą, ir daugybę klausimų.
Oficiali „mokslinė“ versija yra tokia, kad prieš milijonus metų šiose vietose buvo miškai, o juose buvę medžiai per laiką suakmenėjo, ir štai šiandien išibarsčiusius tuos suakmenėjusių medžių fragmentus mes matome. Iš tiesų, nors sunku savo akimis patikėti, bet tie suakmenėję medžiai tikrai atrodo visai kaip medinės kaladės, tačiau priėjęs iš arčiau, pamatai, kad tai – ne mediena, o akmuo. Kažkiek panašu į titnagą, kažkiek į marmurą, žėrintį įvairiais šaltų bei šiltų atspalvių tonais. Klausimas mums kilo vienas: jei tie medžiai, tie miškai iš tiesų yra milijonų metų senumo, kas juos supjaustė panašaus ilgio kaladėmis, ir kodėl nėra išlikę nesupjaustytų likučių. Jei liko suakmenėję tokie maži fragmentai, kas atsitiko su ištisais medžių kamienais, kurie neskyla taip tiesiai, tarsi pjūklu ar kokiu kitu įrankiu būtų supjaustyti...
Kaip visada, egzistuoja daugiau versijų, iš kurių renkamės, kuriomis tikėti, o kuriomis ne. Mūsų alternatyvi versija remtųsi kitais faktais. Tais, kurie paremti ne milijonus metų siekančiomis mūsų planetos egzistavimo hipotezėmis, bet viso labo tūkstančius. Jei prieš 4000 metų planetoje buvo tvanas, o prieš tai šiose vietose gyvenę žmonės naudojo medžius kurui, būtų kaip ir logiška manyti, kad jie, nuvertę didžiulius medžius, supjaustydavo juos ir palikdavo džiūti, kad paskui galėtų naudoti kurui ar kitoms reikmėms. Tačiau užėjęs tvanas apsėmė viską taip, kaip tądien buvo, o vėliau šiose vietose siautėję ugnikalniai, veikę tą medieną įvairiausiais cheminiais bei terminiais procesais, medį pavertė neorganine medžiaga. Tokia versija mums būtų kaip ir priimtinesnė. Na o kaip ten yra iš tiesų – vienas Dievas težino ;)

Daugiau nuotraukų iš šio suakmenėjusio miško – čia.


Išvažiavę iš parko patraukėme į Arizonos pietus, kur labai jau norėjome rasti kaktusus. Kelias vedė per nuostabias miškingas kalvas, kalnus, vingiavo įspūdingais serpantinais, kirto mažus upeliukus, vertė ir toliau mus aikčioti nuo vaizdų, kol galiausiai, prisimerkusi, Dariui rodydama į vieną kalno šlaitą, paklausiau: „Klausyk, o ten kartais ne kaktusas?“ Ir ties tais mano žodžiais staiga atsivėrė kaktusais nusėti kalnų šlaitai... Vos spėjom dairytis... Pagaliau, suradę vietą, kur galėtume sustoti, laimingi lipome iš automobilio. Ir štai čia mus pasitiko... KARŠTIS!!! Nepasakysiu, kiek tiksliai būtų galėjęs rodyti termometro stulpelis, jei jis ten būtų buvęs, tačiau odą kaitra svilino kaip reikiant. Rūbai lipo prie kūno, ir norėjosi kuo greičiau vėl sėsti į automobilį bei įsijungti oro kondicionierių :) Taip ir padarėme, dar prieš tai spėję keletą nuotraukų pasidaryti. Norėjosi kuo greičiau šiaušti iš šitų tropikų...

Daugiau „kaktusinių“ nuotraukų – čia.

Traukėme toliau. Iš įvairių pasakojimų bei informacijos internete žinojau, kad Sedona – tai ta vieta, kuri savo įspūdingumu gali rungtis su Didžiuoju kanjonu. Todėl mūsų kelionės maršrute neatsitiktinai buvo ir šis „objektas“. Tai – nedidelis miestelis, net ir dabar, neturistinio sezono metu, pilnas smalsių keliautojų. Deja, jau vakarėjo, o daug kur taisomi keliai užkirto mums galimybę sustoti pakeliui bei padaryti bent keletą kokybiškesnių nuotraukų. Tad teko apsiriboti judančiais pro langą vaizdais ir besileidžiančios saulės jaukumu. Raudoniu spindinčios uolos čia sukuria tikrai įspūdingą reginį, kuriame taip norėtųsi, kad esančios civilizacijos būtų kuo mažiau. Visa tai man priminė Palangą, springstančią nuo visų, norinčių pasidalinti ankšta poilsio zona, tačiau yra kaip yra... Raudonųjų kalnų papėdėje įsikūrusios miestelio kavinukės jau skendo į vakarą, o mes ta proga siauru kalnų keliuku traukėme toliau – link Didžiojo Kanjono (Grand Canyon). Apsistoję Flagstatt miestelyje, ne ypač skaniai pavakarieniavę amerekietiškoje a la kaimo užeigoje, gerai išsimiegoję „Quallity inn“ viešbutyje, sulaukėme ketvirtosios dienos.

Daugiau ne visai ryškių nuotraukų iš Sedonos pro automobilio langą – čia.

4 diena.
Nuvažiuota 300 km
Pėsčiomis nueita apie 6 km.
Vieta: Arizona, Didysis Kanjonas.
Oro temperatūra:
nuo +5 iki +28ºC.

Iš pat ryto pasukome link Didžiojo kanjono, pasirinkę rytinį įvažiavimą į jo teritoriją. Vienas įspūdingiausių Kanjono apžvalgos taškų – Desert View apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria didingas Kanjono posūkis. Rytinė saulė švelniai nugludusi palei uolas, o egzistuojančius atstumus nuo vieno kalnagūbrio iki kito gali tik nujausti, matuodamas oro tankį... Sunku keletu žodžių aprašyti Kanjoną. Atsistojęs prie vieno ar kito jo krašto gali pamatyti vaizdą, tačiau tam, kad suprastum visą jo didybę, turi bent kažkiek pasivaikščioti po jį. Tai mes ir padarėme, pasirinkdami nedidelę atkarpėlę nuo Grandview apžvalgos taško. Įdomu tai, kad Kanjone kelionė yra kitokia nei kalnuose – čia pirmiausia turi nusileisti, o tik paskui užkilti atgal į tą kalną, nuo kurio nusileidai. Todėl nepaprastai sunku apskaičiuoti savo jėgas. Žemyn leistis lengva, nejauti nuovargio, ir atrodytų – kas čia tėra paskui pakilti aukštyn. Tačiau paėjėję valandėlę žemyn bei pasukę atgal supratom, koks išbandymas mūsų laukia, kadangi nuo pat pirmųjų žingsnių pasijautė nuovargis, karštis, norėjosi vos ne kas dešimt minučių sustoti pailsėti. Tačiau šį gabaliuką ne atsitiktinai pasirinkome trumpą, pabandymui, tad viskas baigėsi gerai. Aplankę dar keletą įspūdingesnių apžvalgos taškų suplanavom rytdieną ir nuvažiavom pasižiūrėti dokumentinio filmo apie Kanjoną bei keliones po jį upe, oru bei žeme. Nesu tikra, ar tą patį filmą buvau mačiusi prieš 14 metų, kai lankiausi JAV, tačiau ir šįkart filmas paliko didelį įspūdį. Vakarėjo. Tad vėl sėdom į automobilį ir leidomės nakvynės vietos link. Pakeliui mus pasitiko nepaprastai žvaigždėtas dangaus skliautas, ir mes neatsilaikėme sustoti pakelėje bei pasigrožėti juo. Tokio dangaus, iš tiesų, niekada nebuvau mačiusi. Visų pirma, niekada nebuvau mačiusi tokios visa apgaubiančios tamsos, kurioje žvaigždės spindėjo neįtikėtinai ryškiai, o ir jų skaičius, atrodė, buvo padvigubėjęs...
Pasiekėm Williams miestuką, kuriame apsistojome.
5 diena.

Nuvažiuota 190 km
Pėsčiomis nueita apie 20 km.
Vieta: Arizona, Didysis Kanjonas.
Oro temperatūra: nuo +5 iki +25ºC.

Visa šios dienos kelionė automobiliu – iki Kanjono ir atgal iki Williams miestuko, tapusio mūsų laikinais namais. Kanjono teritorijoje eismas automobiliais vietomis draudžiamas, o kaip alternatyva siūlomi nemokami autobusiukų reisai trimis kryptimis, į skirtingus apžvalgos taškus. Pašmirinėję gerą pusdienį Kanjono viršuje, prasiėję pėsčiomis nuo vienų apžvalgos taškų link kitų, galiausiai apie 3 val. dienos leidomės žemyn South Kaibab trąsa. Kaip manėme pradžioje – tiesiog apsižvalgyti. Su ta mintimi, kad jei čia bus gražu, rytoj išsiruošim į visos dienos žygį po Kanjoną, gal net su nakvyne kalnų papėdėje. Tačiau pradėjus leistis sunku buvo sustoti. Toks jau daiktas tas azartas – va, jau atrodo nueisim iki vieno taško ir suksimės atgal, bet priėję susižvalgom klausiamai ir leidžiamės toliau... Gražius vaizdus keitė dar gražesni, spalvų paletė iš geltonos perėjo į raudono molio, dar žemiau ji sodrėjo, deja teko apriboti savo smalsumą ir suktis atgal, kadangi turėjome grįžti atgal iki saulėlydžio. Tą momentą tik teoriškai žinojom, kad sutemus staigiai atšąla ir aklinai sutemsta... Tiesa, nuovargis jautėsi daug labiau nei vakar. Visa palaima, kad oras į vakarą vėso, ir gaivus vėjelis maloniai gaivino prakaito bei dulkių prisigėrusią odą. Per tris valandas išgėrėm beveik po du litrus vandens: troškulys čia žvėriškas... Tačiau turėjom riboti savo troškimus, kadangi kuprinėje buvusios vandens atsargos seko tiesiog akyse. Likus 15 minučių iki saulėlydžio pasiekėm viršūnę. Pakeliui dar spėjom atsipūsti bei šnektelėti su kitais keliauninkais – jauna šeimyna iš Vašingtono valstijos, kuri po kalnus keliavo su 8 mėnesių dukryte Elis ant kupros. Pagavę keletą paskutinių salėlydžio kadrų, sėdome į priešpaskutinį autobusą ir, slėpdamiesi nuo didžiulio vėjo bei staigiai atšalusio oro (kaip ir turėjo būti), judėjom automobilių stovėjimo aikštelės link, kur mūsų laukė savi ratai. Jau tamsoje grįžom į viešbutį ir kirvuku kritom miegoti...

Nuotraukos iš Kanjono – čia.

6 diena.
Nuvažiuota 860 km
Dienos maršrutas: Arizona, Nevada,
Juta, Koloradas.
Oro temperatūra:
nuo +5 iki +35ºC.

Atsikėlę iš ryto vienareikšmiškai nutarėm: Kanjono gana. Ne dėl to, kad būtų nebeįdomu, bet dėl to, kad abu pasijutome turintys „buratino sindromą“, o t.y., po vakarykščių kelionių sunkiai sugebantys sulenkti kojas per kelius, nes jaučiasi kiekvienas raumenukas, o man dar ir kelių sąnariai (kažkada neapdairiai „sudrožti“ Slovakijos kalnuose), o ir apskritai norėjosi nebedaryti jokių pašalinių staigių judesių ir kuo ramiau sėdėti :) Tam labai tinkamos mums pasirodė automobilio sėdynės :)

Taigi judėjome pagal savo suplanuotą maršrutą toliau. Priešakyje mūsų laukė Huverio užtvanka (Hoover Dam). Tai – objektas, kuris taip pat nuo seno mane domino, ir apie kurį buvau mačiusi ne vieną dokumentinį filmą. Ši užtvanka yra laikoma 20 amžiaus inžineriniu stebuklu, o savo statybos mastais prilyginama netgi piramidėms. Ir iš tiesų – stebėtis čia yra kuo. Užtvankos aukštis – 221 metras, apačioje jos plotis taip pat virš 200 metrų, o visa užtvankos konstrukcija, kurią sudaro gelžbetonio monolitas, sveria 6,6 mln. tonų. Skaičiai tikrai įspūdingi. Dar įspūdingesni – vaizdai, kurių neįmanoma perteikti fotoaparatu iš tų taškų, kurie pasiekiami turistams, kadangi visa užtvanka įsispraudžia į Juodojo kanjono (Black Canyon) tarpeklį, kuriuo teka Kolorado (Colorado) upė. Užtvanka buvo statyta 1931-1936 m. – Didžiosios Amerikos depresijos metais, kai milijonai žmonių ieškojo pragyvenimo šaltinio, tad šis projektas buvo tarsi klondaikas visos šalies amerikiečiams, kurie plūdo į Amerikos vakarus išnaudoti šios atsivėrusios galimybės užsidirbti bei išmaitinti savo šeimas. Užtvankoje dirbusiems žmonėms netgi buvo pastatytas miestas, gavęs Boulderio vardą (Boulder city), kuriame nebuvo prekiaujama nei cigaretėmis, nei alkoholiu, taip pat buvo draudžiami lošimai. Žodžiu, valdžia buvo suinteresuota išlaikyti kuo didesnį darbuotojų darbingumą (daugiau apie šią užtvanką galima pasiskaityti wikipedijoje). Pati užtvanka, kuri taip pat, aišku, yra ir hidroelektrinė, buvo pirmiausiai statyta tam, kad galima būtų suvaldyti Kolorado kalnuose pavasarį tirpstantį sniegą, kuris pasileidęs Kolorado upės vaga tiesiog nušluoja žemupyje esančias gyvenvietes, kurios vėliau, karštos vasaros metu, tampa dykumų karščio bei vandens stygiaus įkaitėmis. Pastačius Huverio užtvanką, susiformavusiame Mydo ežere (Lake Mead) telpa net dviejų metų iš kalnų susirenkantis vandens kiekis, kuris užtvankos dėka palaipsniui išleidžiamas į žemupį, taip ten įsikūrusioms vietovėms užtikrinant vandens atsargas ištisus metus. Taigi – Huverio užtvanką teko pamatyti pagaliau ir savo akimis. Pati aplinka, tiesa, labai nejauki – Juodasis Kanjonas tikrai ne gražiausia pasaulio vieta. Niūrūs juodai rudi kalnai be absoliučiai jokio augaliuko, jokios gyvybės, iš pradžių atrodo tarsi šviežiai supiltų juodžemio krūvų virtinės. Tačiau taip jie atrodo tik iš toli. Priėjus arčiau pamatai, kad tas „juodžemis“ esąs kiečiausia uola... Nusipirkome bilietus, kad galėtume patekti į vidų. Buvo nepaprastai įdomu „pačiupinėti“ visa tai savomis akimis. Tuneliai, kuriais upė buvo nukreipta dar prieš statant užtvanką, elektros turbinos ir generatoriai, šauni, maketais iliustruota ekspozicija apie užtvankos statybą, daugybė fotomedžiagos iš statybų aikštelės – viskas tikrai verta dėmesio.
Tiesa, vasarą čia geriau nevažiuoti, nes jau dabar oro temperatūra siekė apie +35ºC, tad neįsivaizduoju, kas čia dedasi, kai ateina „tikra“ vasara...

Daugiau nuotraukų iš Huverio užtvankos – čia.

Palikę už nugaros Huverio užvanką, kupini įspūdžių leidomės toliau, artėdami link Las Vegaso... Neplanavom čia pasilikti nakvoti, neturėjom kažkokio per didelio noro pažvelgti iš arčiau į šio miesto naktinį gyvenimą, tačiau pravažiuoti pro šį architektūrinį chaosėlį tikrai buvo smalsu :) Tik įvažiavus į miestą iš karto pasijautė jo atmosfera: vairuotojai super nekantrūs, pikti, dauguma veidų - kažkokie įtartini, todėl užsibūti čia kažkaip nesinori. Praleisti čia šiek tiek laiko mus ginė tik tuščias skrandis. Pavyko susirasti tailandiečių užeigą, kurios aplinka atvirkščiai proporcinga maisto kokybei :) Tualetai – kitame, ganėtinai apšepusiame pastate, automobilių stovėjimo aikštelė seniai mačiusi remontą, tačiau personalas ir maistas – nuostabūs. Tikrai gardžiai papietavom, palikom šeimininkui daug arbatpinigių ir su fotoaparatu rankose leidomės riedėti toliau.
Jau vakarėjo, todėl įvažiavę į Jutos valstiją bei susiradę jaukų Cedar Ridge miestuką, jame ir apsistojome nakvynei. Užsukome vakarienės į Meksikiečių restoranėlį, sušveitėm po neblogą burritos ir pavargę, bet laimingi vėl kritom į horizontalią padėtį...

Daugiau nuotraukų pro automobilio langą iš Las Vegaso – čia.

7 diena.

Nuvažiuota 720 km
Vieta: Juta, Koloradas.
Oro temperatūra: nuo 0 iki +15ºC.


Jutos (Utah) valstija savo kraštovaizdžiu ne mažiau įspūdinga už Didįjį kanjoną... Savo nepakartojamais kalnynais, tarsi griūnančiais vienas ant kito, lekiant siaurais vingiuotais kalnų keliais pripildo kraują adrenalinu ne mažiau nei leidimasis žemyn didingojo kanjono šlaitais... Svarbiausia čia - geros automobilio padangos, kurios greitai lieka pusplikės :)

Kolorado valstija – tai vieta, kur gali tikėtis bet ko. Čia yra ir lygumų, ir kalnų, gali rasti ir karštą vasarą, ir snieguotą žiemą, kaip nutiko ir mums... Apskritai, visi rytai kelionėje buvo ganėtinai vėsūs, įšildavo (arba ne) tik įsidienojus. Niekuo neišsiskyrė ir šios dienos rytas. Tik štai bevažiuojant, automobilyje užsidegė įtartina lemputė, kurios Darius niekada nebuvo pastebėjęs degant. Išsitraukę automobilio naudojimosi instrukciją (sakoma, kad tai – rečiausiai pasaulyje skaitoma knyga :), išsiaiškinom, kad tai – siganalas, jog kažkas atsitiko automobilio išmetimo sistemai, kažkas su dujų išmetimo emisija (ar kaip ten ji vadinasi :), ir kad būtinai reikia nuvažiuoti į servisą, nes kitaip yra tikimybė sugadinti variklį... Na ką... Prasidėjo autoserviso paieškos :) Užvažiavom į vieną, kuriame pasakė, kad niekuo negali padėti, nes neturi diagnostikos įrangos. Užvažiavom į kitą, čia lyg jau ir sutarėm, kad apžiūrės, pagelbės, tačiau automechanikas, pabandęs atlikti apžiūrą, po 15 minučių grįžo ir pareiškė, kad deja, negali niekuo padėti, mat mūsų automobilis yra... per daug naujas... :) Todėl mes turime važiuoti būtent į Hondos autoservisą (mat mūsiškė buvo būtent tokios markės) ir ten ieškoti pagalbos. Na gerai, jei jau taip, tai važiuojam. Tačiau čia juk ne Lietuva, ir „artimiausias“ reiškia maždaug už kokių... 600 km :) Per daug nesukdami galvos dėl atstumų, tiesiog tęsėme kelionę. Vietoje juk nesėdėsi rankas sudėjęs... Ir turbūt ne veltui, nes keistoji lemputė ėmė ir pakeliui sau ramiai užgęso. Teliko padaryti išvadą – kažkur matomai įsipylėm per prasto kuro... Gal „susišvietė“ kas ne taip kokiam tai davikliui, matuojančiam išmetamą kurą... Kas ten žino...
Kelias per Koloradą stulbino įvariausiais vaizdais. Kalnynų strūktūra ir spalvos vėl keitė viena kitą, todėl nebuvo laiko niekam kitam, kaip tik aikčiojimui: „žiūrėk čia, o, žiūrėk, kaip čia gražu...“ ir panašiai. Taip kalnų keliukais pasiekėm nedidelį, bet jaukų miestelį, pavadinimu Greenwood Springs. Sustojome čia susidomėję tuo, kad žemėlapyje ties šiuo miestuku buvo pažymėtas atviras karštų mineralinių šaltinių baseinas. Kaip vėliau išsiaiškinome – didžiausias pasaulyje. Ale ir sekasi gi mums – vis kaip aklai vištai grūdas...
Kadangi jau vakarėjo, nusprendėm ramiai susirasti vietą nakvynei, pavakarieniauti, o ryte pasimėgauti mineralinio vandens terapija...
Miestelio pakraštyje radom jaukų nedidelį motelį bei kinietiško ir japoniško maisto restoranėlį, į kurį ir suskubom vakarienės. Japoniška misu sriuba ir saldžiarūgštė vištiena su ryžiais buvo tai, kas į skrandį nukeliavo laaaabai gardžiai :) Taip prabėgo 7-oji mūsų atostogų diena. Lauke šalo...

Nuotraukos iš šios kelionės atkarpos – čia.

8 diena.
Nuvažiuota 600 km
Vieta: Kolorado valstija.
Oro temperatūra: nuo -5 iki +10ºC.

Rytas, kaip ir buvo planuota iš vakaro, žadėjo intrigą – karšto mineralinio vandens baseiną po atviru dangumi, kurį netrukus ir išbandėme... Nors baseine gali būti kad ir visą dieną, mes apsiribojome dviem valandom, kadangi atostogos mūsų – ne guminės, o kiekviena para teturi tas pačias 24 valandas... Prieš 7 metus jau teko kartą išbandyti panašų baseiną Slovakijoje, tačiau šis savo dydžiu bei mineralų gausa negalėjo lygintis su anuo, slovakiškuoju. Vandenyje, kuris iš uolų ištrykšta 50ºC, yra apie 20 skirtingų mineralų, tarp kurių – Natris, Kalis, Boras, Litis, Magnis, Manganas, Kalcis, Geležis, Silicis, Fluoridas, Cinkas ir kt... Prieš patekdamas į baseiną vanduo netgi turi būti atvėsintas... Prisidūkom ir prisiplaukiojom baseine iki soties... O ir terapiniame 40ºC karščio baseine prisisėdėjom kiek norėjosi. Lauke sniguriavo, retkarčiais pro debesis pasirodydavo saulutė, aplink stūksojo kalnai, žodžiu, viskas ko reikia egzotikai ;) Išlipusi iš baseino jaučiausi tarsi naujai gimusi: nei kojų raumenų, nei sąnarių skausmo, kuris vis dar kamavo po pasivaikščiojimų Kanjone, nebesijautė – lyg ranka nuėmė. Žodžiu, krykštavom su Darium kaip kūdikiai ir dalinomės įspūdžiais, lėkdami toliau vingiuotais priekalnių keliukais link vieno iš žinomiausių Kolorado turistinių vietų, slidinėtojų rojaus – Aspeno. Iš tos laimės net nepastebėjome informacinių ženklų, kad kelias, kuriuo važiuojame, už šiokio tokio gabaliuko yra uždarytas... Sniego griūtis. Cha-cha-cha :) Bet kokiu atveju, patį Aspeną pamatėm, tačiau teko gręžtis atgal ir rinktis kitą kelią. Taip praradom apie pusantros valandos bei veltui nuvažiavome apie 150 km. Bent tada mums atrodė, kad veltui. Nes važiuodami toliau greitkeliu pamatėme informacinius skydus, rėkiančius, kad prieš mus, maždaug už 200 km, yra įvykusi didžiulė avarija kalnų tunelyje, todėl vairuotojai raginami rinktis alternatyvius kelius apvažiavimui. Paskaičiavę „primetėm“, kad jei ne tas mūsų neapdairumas dėl uždaryto kelio bei tarsi veltui sugaištas laikas, žiūrėk dar būtume įstrigę tunelyje, kur ir įvyko ta avarija... Taigi dar kartą pasitvirtino tai, kad „nėra to blogo, kas neišeitų į gera...“. O štai keliukas, kurį dabar teko rinktis apvažiavimui, buvo ne-re-a-lus... Kalnai skendo sniego debesyse, debesys leidosi ant kelio, viskas žėrėjo skaisčioje saulėje, ir visame tame mes nardėm lėkdami siaurais kalnų serpantinais...
Denverį – Kolorado valstijos sostinę – pasiekėme jau sutemus. Čia apsistojome fantastiškame viešbutyje, kuris, nors ir vienas iš pigesnių šioje kelionėje, turėjo kambaryje netgi sukūrinę vonią. Žinoma, sulįsti į ją mes tikrai neatsisakėm :). O sulindę pastebėjome, kad esame nerealiai įdegę saulėje. Še tau kad nori – kas galėjo pagalvoti, kad atvirame baseine, kritant sniegui, galima įdengti... Taigi tąvakar buvome panašūs į du raudonus vėžius. Faktas, kad jau rytojaus dieną mano nosis pradėjo luptis :) Bet gal išgyvensim kaip nors. Tuo labiau, kad ryte mūsų laukė kelionės kulminacija – drugelių paviljonas...

Nuotraukos iš kelionės per Kolorado valstiją – čia.

9 diena.
Nuvažiuota 1090 km
Dienos maršrutas: Koloradas,
Nebraska, Ajova.
Oro temperatūra:
nuo +10 iki +20ºC.

Drugelių paviljoną virtualiame Google Earth žemėlapyje radau visiškai atsitiktinai. Užsirašiau tik adresą ir darbo valandas. Todėl nelabai žinojom, ko tikėtis. Labiausiai tikėtina versija buvo ta, kad rasime džiovintų drugelių kolekciją kokiame mažame privačiame namuke. Todėl tai, ką išvydome, pranoko visus mūsų lūkesčius. Užimantis beveik 3 tūkstančius kvadratinių metrų, įkurtas 1995 metais, paviljonas talpina tiek įvairiausias edukacinio tipo ekspozicijas su vabalais, vorais bei panašiais mažais gyviais, tiek didžiulį šiltnamį (taip jį pavadinkim), kuriame sukurtos tropikų sąlygos beveik tūkstančiui dviems šimtams drugelių. Jų čia skraido tikrai didžiulis būrys. Įėjus atsiduri tarsi animaciniame filme, kur pro šalį prasklendžia didžiulis mėlynas drugys, o tu nuseki jį išplėstomis akimis bei susižavėjimo atodūsiu: vaaaau... Aplink žydinčių augalų žiedynus buriuojasi spiečiai mažesnių drugelių, o juos visus – didelius ir mažus – gaudo apstulbinti viso to grožio turistai, vienas per kitą pleškėdami fotoaparatais. Iš tiesų nufotografuoti drugelį nėra taip jau paprasta. Šis mažas, nuostabus sutvėrimas turi dar nuostabesnę savybę judėti. Kai kurių drugelių taip ir nepavyko nufotografuoti tik todėl, kad jie paprasčiausiai visą laiką plakė savo sparneliais, nenutūpdami nei akimirkai. Buvo ir tokių, kurie atvirkščiai – tupėjo ištisom valandom ant to paties lapo, ir kas kartą praeidama pro šalį vėl neatsispirdavau nusukti į jį fotoobjektyvo. Kaip ten bebūtų, tačiau akis paganėm kaip reikalas. Iš tiesų nuostabūs, nepakartojami sutvėrimai...
Tai buvo paskutinė mūsų atostogų lankytina vieta, kuri įspūdžiais nenusileido nei vienam prieš tai aplankytam objektui...
Kiek ilgokai užsibuvę drugelių paviljone vėl sėdome į automobilį bei pasileidome namų link. Ilgai neradę kur apsistoti (kadangi vakarėjant pakelės tamsoj skendėjo tik pavieniai nejaukūs maži miesteliai) nuriedėjom netrumpą kelią, kol pasiekėm Ajovos valstijos viduryje esantį Des Moines miestą. Artėjo vidurnaktis, ir netruko drugelius gaudyti jau sapnuose...

Drugeliai nuotraukose skraido čia.
10 diena.
Nuvažiuota 640 km
(viso kelionėje nuriedėjom 7750 km)
Dienos maršrutas: Ajova, Ilinojus.
Oro temperatūra: nuo +10 iki +20ºC.

Paskutinė kelionės diena. O ir kelias nebetolimas. Viską, ką norėjom, aplankėm, tad ir namo jau traukė... Anksti pradėję dieną, po pietų jau buvome Čikagoje. Pasinaudoję proga, kad turim visą laisvą popietę prieš naujos savaitės pradžią, nutarėm nusiplauti bei susitvarkyti automobilį. Žinotumėt, kaip jis buvo aplipęs įvairaus plauko musytėmis, vabzdžiais ir dar nežinia kuo... :) Jau nekalbu apie saloną, kurį siurbėm, valėm nuo kalnų dulkių, nuo įvarių užkandžiavimo pėdsakų – na, kaip ir po kiekvienos ilgesnės kelionės :) Tiesa, po pasivažinėjimo kalnų keliukais aišku viena – priekines automobilio padangas reikės keisti – liko visiškai plikos :) Bet įspūdžių kaina daug didesnė – jų iš nieko nenupirksi, jų niekur neišsinuomuosi. Nes jie – nepakartojami...

Beje, visa mūsų kelionė, kaip gal jau pastebėjote, buvo akcentuota į JAV gamtą. Tačiau jei jums įdomi kita JAV pusė – jos miestai, sistema ir kt., manau, labai vertas dėmesio dizainerio ir keliautojo A. Lebedevo tinklalapis, kuriame jis kaip tik dalinasi įspūdžiais iš kelionės po JAV. Siūlau užsukti bei peržiūrėti visas 6 fotoreportažo su komentarais dalis iš tos kelionės.

Amerika... Amerika...

Kažkada turėjau svajonę. Pamatyti savo akimis Didįjį Kanjoną. Šiandien esu pakeliui į tos svajonės išsipildymą. Žemėlapyje maršrutas sužymėtas, lankytinos vietos suskaičiuotos, belieka tikėtis gero oro...
Iš viso planuojam nuvažiuoti 2800 km į vieną pusę, ir grįžtant nuriedėti dar virš 3100 km. Taigi su įvairiais nukrypimais nuo trasos, viso „sukarsim“ virš 6000 km... Gal ir neblogai taip per 10 dienų...

Štai toks mūsų preliminarus maršrutas pirmyn ir atgal:

Kur baigiasi laisvė

Expelled. No inteligence allowed (Išmestas. Intelektas nepageidaujamas).
Taip vadinasi dokumentinis filmas, kuris praeitą savaitę pradėtas rodyti Amerikos kinoteatruose. Vakar jį su nepaprastu godumu pasižiūrėjome ir mes. Tokie filmai sukuria pačias didžiausias priešpriešas tarp skirtingų stovyklų. Šiuo atveju – tarp darvinistų ir „Intelligence design“ idėjos šalininkų, kurie teigia, kad gyvybė buvo sukurta aukštesnio intelekto, o ne atsirado savaime, atsitiktinių cheminių bei fizinių procesų pasekoje.
Visas pasaulis eskaluoja žodį LAISVĖ. Tačiau, kaip gerai pastebėjo filmo kūrėjai, laisvė baigiasi ties stovyklos riba. Išvesta nepaprastai vaizdinga paralelė su Berlyno siena, iškelia į dienos šviesą tai, apie ką tarp kasdienių rūpesčių net nesusimastai: ko įtakoje Hitleris žudė ištisas tautas? Ogi natūralios selekcijos, kur visi neatitinkantys standartų turi būti sunaikinti. Kitaip tariant – vadovaujantis Č. Darvino iškelta rūšių atrankos teorija. Darvino, kuris, negalėjo paaiškinti, iš kur atsirado pati pirmoji organinė ląstelė. Kuris tuo metu net neįsivaizdavo, kad net ir mažiausioje ląstelėje yra bilijonai gigabaitų informacijos. O jei yra informacija, panašu, kad turėtų būti ir jos šaltinis... Įdomu tai, kad filme dalyvaujantis anglų biologas Clinton Richard Dawkins, kuris neigia bet kokio aukštesniojo intelekto egzistavimą, paklaustas apie gyvybės pradžią, pradeda samprotauti, kad tai galėjo būti tiek negyvosios gamtos procesų padarinys, susidarius tam tikroms sąlygoms, tiek tai galėjo atsirasti tarpininkaujant kitoms kosminėms būtybėms – taip vadinamiems ateiviams, kurie buvo pasiųsti į žemę kokio nors egzistuojančio intelekto... Tai palaukit, tai vis dėl to kažkoks intelektas egzistuoja?... Įžymusis biologas čia ir pakliūna į savo paties samprotavimų spąstus... Na bet tebūnie tai jo paties reikalas. Nes pagrindinė filmo užduotis nėra išsiaiškinti, iš kur gi ta pirmoji gyvybė atsirado... Nes pagrindinė kalba vis tik eina apie laisvę, kuri teoriškai deklaruojama, o praktiškai – neįmanoma. Nes pasaulyje veikia tokia sistema: teisybė yra ne ten, kur yra daugiau argumentų, bet ten, kur yra dauguma. T.y. jei vienas žmogus pasakys, kad obuolys yra valgomas vaisius, bet dešimt jam paprieštaraus, jog obuolys – viso labo žalias apskritas kamuolys, neturintis nieko bendra su maistu, tas vienas gali plėšytis kiek nori, įrodinėdamas savo tiesą, nes tie dešimt tiesiog nenorės klausytis to, kas jiems neparanku – nesvarbu, tiesa tai ar ne.
Įdomi paralelė yra ir ta, kad kai Darvinas iškėlė natūralios atrankos rūšių teoriją, jis pasinaudojo laisve pareikšti tai, kas buvo tuo metu „prieš srovę“. Šiandien gi tos laisvės nebėra. Nes kiekvienas, mąstantis kitaip, yra tyliai pašalinamas iš sistemos. Ir tai vyksta ne kažkur trečioj pasaulio šaly. Ir tai vyksta ne 17 amžiuje. Tai vyksta šiandien. Tai vyksta garsiausiuose Europos bei Amerikos gamtos mokslų tyrimų institutuose. Iškiliausi mokslininkai, pateikę didžiausius šių dienų atradimus, yra išmetami iš žaidimo už vienintelę frazę moksliniame darbe: „Tai – Aukštesnio Intelekto produktas“. Panašu, kad nuo Hitlerio ar Stalino laikų nelabai kas ir pasikeitė. Nes jei tu nesi toks, koks visi, tu turi būti pašalintas. O laisvė... Tai – žodis, kuris baigiasi išlindęs iš buitinio lygmens į visuomenę bei bandantis skintis kelią į šviesą ir pažinimą.
„Inteligence design“ šalininkai kaltinami mokslo stabdymu, kadangi, atseit, versdami žmones netikėti evoliucija, jie griauna visą egzistuojančio mokslo sistemą bei skatina žmones tikėti tuo, kas nematoma. Tačiau užmirštama, arba tiesiog parankiai ištrinama ta tiesa, kad tiek K. Kolumbas, įrodęs, jog žemė yra apvali, tiek G. Galilėjus, įrodęs, kad Žemė kaba Galaktikos erdvėje, tiek daugybė kritinių biologinių tyrimų buvo atlikti tų žmonių, kurie neabejoję Aukštesniojo Intelekto šaltiniu, nors lygiai taip pat nei galėjo pačiupinėti, nei galėjo pamatyti visko taip, kaip yra, ėmėsi iššūkio tai patikrinti ir įsitikinti, kad yra taip, kaip yra. Bet: tiesa mūsų pasaulyje yra ne ten, kur ji yra, bet ten, kur užsuktas didelių pinigų mechanizmas, ten, kur ant lengvai galinčio sugriūti kortų namelio, statomos milijonus kainuojančios teorijos. Todėl šiukštu, nenusičiaudėk, nes jau ir taip tas kortų namelis vos laikosi. Intelektas, pralenkiantis šiandieninį žmogiškąjį intelektą, čia nepageidautinas...

Taip vat ir gyvename. Kažkodėl labai abejoju, ar šis filmas pasieks Lietuvą... Bet internete bei DVD po kiek laiko gal ir atsiras, tad patys galėsite pasižiūrėti bei pasidaryti savas išvadas...

Oficiali filmo svetainė internete - čia.

Tiltas...

Netikėtai internete užkliuvau už filmo, kurį teko matyti prieš porą metų, „treilerio“.
Tai – „Tiltas“ («Most»).
Netikėta istorija, fantastiška kinematografinė estetika, nuostabi muzika – visa tai tikrai mielai pažiūrėčiau dar kartą. Įdomu tai, kad net treilerį žiūrint, pamatai, kad laikui prabėgus užsiakcentuoja kiti dalykai, nei tie, kurie buvo pastebėti žiūrint filmą pirmą kartą...
Jei kada paklius po ranka, siūlau pažiūrėti.

Nors nėr manęs čionai, nors aš toli...

Labai susidomėjau lietuvių iš estų perimta idėja kovo 3 dieną surengti Lietuvos valymo akciją „Darom 2008“, kuri su didžiuliu pagreičiu pradėta organizuoti.
Nors esu toli, tačiau labai entuziastingai „sergu“, kad akcija pavyktų, ir visaip kaip bandau pažįstamus, gimines bei kolegas paskatinti dalyvauti joje. Aišku, pirmiausiai man atrašė tokiom panašiom akcijom netikintys lietuviai, maždaug: „Aj, ką čia mes šitoj bananų respublikoj...“ Kiti gi pradžiugino, parašę, kad super, prisiregistravo, būtinai prisijungs...
O aš? Ką aš... Aš sėdžiu čia sau, bandau sugalvoti, kuo aš čia su savo nenudirbtų darbų kalnu kitoj gaublio pusėj galėčiau prisidėti. Nesugalvojau, kuo. Todėl va, galvoju, parašysiu – gal bent jus paskatinsiu prisidėti. Jei trūks motyvacijos ar užsidegimo, rašykit – įpūsiu :)
O jei jau turit pakankamai, registruokitės akcijos svetainėje: www.darom2008.lt.

Tegyvuoja žalia, graži Lietuva! :)

Paskaičiuokime pinigus...

Nieko naujo neparašysiu. Tai – tema, kuri gali būti vartoma tiek vienaip, tiek kitaip. Požiūrio reikalas. Tie, kas vis dar tiki, kad laimė ne piniguose, bet jų kiekyje, te ir toliau plėšosi. Tie, kam jų reikia tiesiog išgyvenimui – čia jau kitas reikalas. Nuo to niekur nepabėgsim. Pabėgti galim tik nuo godumo, kuris, mano galva, labai tampriai susijęs su valia. Jei turi valios atsisakyti, ko tau nereikia, – valio. Jei ne, toliau vergauk savo įgeidžiams bei įvairiems mados vėjams ar naujovių tendencijoms...

Juk sakiau - nieko naujo neparašysiu :) Tiesog prabėgus pirmajam bendro vedybinio gyvenimo pusmečiui, pamatę plius minus savo kasdienius poreikius, pradėjom su Darium šeimos biudžeto planavimą :) Kadangi abiems tai – ganėtinai tamsaus miško sfera, žiūrėsim, kaip čia seksis grybauti – kiek išleisti, kiek taupyti rytdienai ar ateinančiam penkmečiui :) Jaučiuos beveik kaip tie seimūnai, kurie valstybinį biudžetą planuoja. Na, sumos, aišku, kiek kitokios čia pas mus sukasi, bet vis tiek smagu :)
Tai va taip va :)

Kas toliau?..

„Po lyties keitimo operacijos vyru tapęs amerikietis Thomas Beatie, kuriam buvo palikta gimda, pranešė, kad yra penktą mėnesį nėščias.“ Toks sakinys šiandien puikavosi lrytas.lt svetainėje po „Dienos sakiniu“.

Nėščiasis amerikietis, pasirodo, kaip „vyras“ yra vedęs moterį. Žodžiu, „normali“ šeima. Įdomiai išeitų, jei to gimusio vaiko vėliau paklaustų: „kas tavo mama?“. Jam beliktų atsakyti: „Mano mama yra mano tėtis“... Kaip, ką? Įdomu, kas toliau...

Spaudoj galima apie tai pasiskaityti (angliškai) plačiau.

Garsiai

Vėjas suriaumoja
trimito garsu.
Vėl suklustu.

Kas dangumi atjoja?
Kas atropoja
grumstu?

Pasigirdo.
Viltis.

Dar viena mintis
nutįso.
Tyloj.

Ką reiškia laukti?
Skubėti
ar sustot?

Minutės suskaičiuotos tiksliai.
Laikrodis nustatytas.
Tuoj.

Mintys

Mintys.
ateina kitaip.
Smulkmenom išsprogsta
lyg daigai.

Susikabinę rankomis
lietaus lašai,

nuojautos,
sapnai,
svajonės –
visa tai kitaip.

Neišsakytom sutemom,
laiškais neatplėštais,
šviesom neuždegtom.

Testamentu neparašytu,
pasikeitusiom rašysenos bangom.
Ir štrichais ne be tais.
Nebe salotiniais,
nebe geltonais ar baltais.

Gelsvais,
rausvais,
rusvais
su violetiniais kraštais.
Ir žodžių sąskambiais
dažniausiai –
paprastai tuščiais.

Tik tam, kad po kažkuo
kažkaip paslėpt mintis.
Nesuguldytas ir nesustatytas
pakampiais.

Skeptiškas žvilgsnis pro kiaušinio lukštą :)

Velykos.
Visų laikraščių antraštėse, interneto portaluose, per radiją ir per televiziją. Su vienodai transliuojama žinia – švęskime prisikėlimą. Dažykime ir ridenkime kiaušinius, tuos išmargintus renesanso simbolus, ir džiaukimės. Iš tiesų, sveikintinas tas noras visame kame matyti gyvenimo džiaugsmą bei atitinkamai jį priimti... Ir tai nieko nestebina nuo seno pagoniškas lietuvių tradicijas puoselėjančių lietuvių krašte.

Gal jau turėčiau nebesistebėti ir tuo, kad tas pačias tradicijas bei labai panašią žinią transliuoja ir lietuvių katalikų svetainės ar įvarių dvasininkų pasisakymai. Tiesa, čia prieš tai dar įterpiama mirtis, po kurios seka prisikėlimas. O paskui – dar keletas užliūliuojančių žodžių, kurie iš tiesų nelabai ką konkretesnio pasako, tad tai gali sieti tiek su gamta, tiek su žmogumi, tiek su bet kuo abstraktesniu, tinkančiu bet kokios pasaulėžiūros žmogui po saule.

Taip ir sukasi ratu – Kalėdos, kai kažkas gimsta, Velykos, kai kažkas miršta ir vėl prisikelia. Čia ratas ir užsiveria bei vėl ima riedėti įprasta kasdiene vaga. Taip ir neįtraukdamas į sąmonę tikrosios krikščioniškų Velykų prasmės, tos Dievo plano dalies, kuri nuo tų metų Velykų, kai Izraelio Mesijas buvo nukryžiuotas, prasidėjo.

Tiesa, kita vertus, ne per Velykas juk, kai pagalvoji, ta Kristaus aukos prasmė buvo atskleista žmonėms. Tad teoriškai reikėtų turbūt gręžtis į kitą datą, kuri skelbtų žinią, niekaip neprasikalusią pro riedančio kiaušinio lukštą per Velykas... :)

Bet kokiu atveju – su Šv. Velykom! :)

Vienas pažįstamas vaikinas va taip vat primargino :)

Išeinu, palieku tave...

Šįryt viena draugė eiliniame gmail pokalbių langelyje paklausė: „Na, kas už jūrų marių?” Aš jai atrašiau: „Tai va, žiūriu laidas apie V. Kernagį...”

Tad turbūt nesvarbu, kuriame pasaulio gale esi, ką veiki, svarbiau tai, su kuo užaugai... O mes, kaip ten bebūtų, gyvenome ir užaugome su Kernagiu. Ne asmeniškai, bet kartu ir kiekvienas labai asmeniškai. Niekada vaikystėje neklijavau savo kambaryje man patinkančių aktorių ar muzikantų plakatų, nebuvau fanė nei vieno iš jų, bet tai nereiškia, kad nebuvo tų, kurie patiko, kurie lietė širdį, kurie buvo neatsiejami nuo pirmosios meilės... Kuriuos girdėdamas žinojai, kad ne viskas yra taip, kaip iš pirmo žvilgsnio kartais gali atrodyti...

Kaip ir dauguma paprastų Lietuvos žmonių, nepažinojau asmeniškai Vytauto Kernagio, tačiau galiu prisiminti keletą koncertų kokiais 1991-92 m., kuriuose teko dainuoti, nesvarbu, kad pritariamouju vokalu, tačiau kuriuos vedė pats Maestro. Viena, ką prisimenu, kad tai buvo nepaprastai paprastas žmogus, šiltas, tas, kuris pasimetusioms scenoje paauglėms galėjo suteikti pasitikėjimo, pasakydamas: „Viskas bus ok” :)

Vėliau sekdavau kiekvieną jo pasirodymą tv ekrane – ar tai buvo loterijos vedimas, ar tie patys „Robinzonai”, ar koks koncertas Katedros aikštėje. Net nebuvo svarbu, ar juose jis dainavo, ar juos vesdavo – tarp eilučių vis tiek atmintyje skambėjo jo dainos, kurios, manau, ne vienam žmogui šiandien skamba širdyse, keldamos vienokius ar kitokius prisiminimus. Nes jis buvo tikras. Jis buvo paprastas – toks, kokių šiandien visi ilgisi.

Užsidėjau ta proga pasiklausyti jo dainų. Gera...

Alternatyvi istorija – tikrovė ar fantazija?

Tiems, kas skaitė D. Brown'o romaną „Da Vinčio kodas” ar bent girdėjo daugybę diskusijų ta tema, manau bus įdomu pasižiūrėti LTV 2 kanalo pernai rodytas dvi „Amžių šešėliuose” laidas, kur Lietuvos istorikai dalinasi labai įdomiais faktais tiek apie krikščionybę apskritai, tiek apie tamplierius, masonus bei, kas man pasirodė nepaprastai įdomu – apie alternatyvią istoriją – kaip ji atsiranda, kokią daro įtaką pripažintai istorijai.

Pirmoji laida šia tema – 2007 10 15 bei
Antra laida – jos tęsinys – 2007 10 22.

Čikaga

Po vakar šio miesto neįsivaizduoju be tabako dūmų kvapo (panašu, kad gatvėse visi rūko cigarus) ir be šios F. Sinatros dainos, kurią siūlau įsijungti, prieš skaitant toliau, idant pajustumėte tą pačią mano vakarykštę nuotaiką :)

Ir nors šiandien jau 21 amžius, man šis miestas vis tiek turbūt taip ir liks asociacijose su senais automobiliais ir kitais kadrais iš klasikinių filmų, nepaisant to, kad nuo to laiko daug kas pasikeitę.

O šiaip – miestas kaip miestas. „Prasivailkiojau” vakar po jį kaip turistė, čiauškėdama fotoaparatu į visas puses, kaip kur pakliuvo. Nežinau – nebedaro man įspūdžio miestai. Greičiau kas kartą nuvilia visais tais griozdiškais statiniais, triukšmu ir skubėjimu bei žmonių susvetimėjimu. Kuo toliau, tuo labiau visi supanašėja, nebelieka kuo stebėtis. Galiausiai – nuvargina. Jei kažkada žavesį kėlė 30 aukštų pastatas, tai šiandien jau be skirtumo – 30 tų aukštų ar 300. Ir forma jau retai kuri benustebins – spiralė, kūgis ar išgrynintas kubas – darosi vienas ir tas pats. Nežinau, gal todėl, kad pasąmonėje kažkur suvoki, kad prie tokio pastato atsiradimo dirbo krūvos galvų, buvo begalės stresų, nesusipratimų, rietenų tarp klientų ir užsakovų, kad statybose žuvo ne vienas ir ne du darbininkai, kad per naktis sėdėjo inžinieriai, nuvogdami nuo savo šeimų vakarus ar savaitgalius...

Gal todėl vakar smagiausia buvo prasieiti Mičigano ežero pakrante, pasėdėti parke ant suoliuko prie žolę iš po apledėjusio sniego skabančių žąsų, užsimerkti atsilošus prieš saulutę.

Va toks va nuobodus mini fotoreportažas (daugiau nuotraukų kaip visada – mano galerijoje).

Portretas Nr. Ž

Turbūt vienas ankstyviausių mano gyvenimo portretų. Gan stambi pagal savo vaikišką amžių mergaitė, šviesiais, į kasas supintais plaukais ir... visada su spalvinimo knygelių šūsniu. Tas magiškas žodžių junginys: "Dėdė iš Vokietijos atsiuntė"... Daug kas jai darželyje pavydėjo. Manau, kad jų tarpe buvau ir aš. Nors... Manau, man draugai pavydėdavo ne ką mažiau nei mano tuometinei draugei :) Juk buvau ko ne vienintelė, pelniusi vokiečio dukterėčios palankumą, ir man buvo leista kartu spalvinti tas knygeles. Kruopščiai, gražiai, "neišlendant iš kraštų". Oooo... Kiek tai teikė tada džiuagsmo. :)
Apskritai be spalvinimo knygelių neįsivaizduoju savo vaikystės - visas naujai pasirodžiusias griebdavau iš knygyno, iškaulijusi iš tėtės kapeikų. O jei gaudavau visą rublį - oj džiaugsmo būdavo... tarybinės, pamenu, kainuodavo nuo 10 iki 35 kp. Tad į už kampo buvusį knygyną bėgdavau tą pačią minutę.

Tačiau darželio draugai - turbūt vienas mistiškiausių dalykų - tų draugų težinai vos vardus - jokių pavardžių, jokių gyvenamųjų vietų, jokių telefono numerių ar dar kokių siūlo galų. Vienintelis kodinis pavadinimas, sąsaja, per kurią dar kažką labai norint būtų galima atsekti - tai darželio Nr. 48. Dabar, kiek žinau, pavadintas Krivūlės lopšelio-darželio vardu.

Gera buvo darželyje. Būtų nepaprastai įdomu sužinoti, ką dabar veikia tie, iš grupės nuotraukos žvelgiantys žmogeliukai...

Mes – tada ir dabar :)

Vienoj fotografų svetainėj aptikau nuorodą į įdomų fotografo Bobby Neel Adams projektą, kuriame autorius ima vaikystės ar jaunystės nuotrauką, atkartoja ją po kelių dešimtmečių ir sudeda į vieną. Pagalvojau, įdomu pažiūrėti per šią prizmę ir į save :) Į nuotraukų kokybę prašom nekreipti dėmesio – visa tai daryta prie menko kambario apšvietimo vėlai vakare, su paprasta kompiuterio kamerike.
Beje, tokią pačią pozą nutaikyti, žinokit, nėra taip jau lengva... :) Taikai taikai, bet tai kur čia pataikysi – galvos proporcijos lyginant su vaikyste nerealiai pasikeitę :)

Aš: tarp šių nuotraukų – 24 metų skirtumas (1984-2008)

Praėjus 4 metams – 1988-2008 m.


O štai čia Darius: prabėgus 30 metų (1978-2008)

1980-2008 m. metamorfozės... Svarbiausia – taip pat susišukuoti
bei nutaisyti pionierišką miną :)

Darius – 1987-2008 m. Kažkas pasikeitė? :))

Beje, dar įdomesnis man pasirodė kitas panašus šio meniniko projektas. Tačiau tokio atkartoti šį kartą nesiėmėm :)

Portretas Nr. L.D.

Žmogus, kurio pirmiausiai prisimenu juoką. Ataidintį iš toli. Kupiną džiaugsmo ir seniai išgyvento liūdesio. Juoką, kuris savyje talpina vaikišką neteisybę, bičių dūzgimą ir degančias akis. Juoką, kuris primena apie kitokią nei mano, vaikystę, labai vasariškas spalvas ir kvapus.
Bičių pieva ir bitininko dumplės visuomet liks kaip simbolis, kuris primins tą juoką, primins išgertus arbatos puodelius ir geltoną spalvą, kuri tuo metu jam buvo mėgstamiausia...

Dar prieš keletą dienų galvojau, kad nutrūko ryšys su šiuo mielu žmogučiu. Nebeturėjau nei telefono numerio, nei elektroninio pašto adreso, nei namų adreso - visa tai pasimetė taip netikėtai, kaip ir kažkada prasidėjo ir ta pažintis. Tačiau mūsų mintys - tikrai galingas ginklas. Daug galvojau, kaip norėčiau vėl susitikti ar bent kokį žodelį išgirsti. Ir šiandien vėl galiu džiūgauti, gavusi laišką iš kito žemės pusrutulio bei vėl žinoti, kad ten kažkas nepakartojamai šypsosi...

Portetas Nr. A.J.

Tai - veidas žmogaus, kurį paprastai matau besišypsantį. Veidas, kurio nemačiau liūdno. Turbūt reikėtų daugiau nei pusės metų, kad jį tokį būčiau galėjusi išvysti. Jei kas paklaustų, kas tai per žmogus, aš atsakyčiau: „Jis šoka. Ir gali tai daryti ilgai, be sustojimo. Jis moka nustebinti. Mėgsta blynus su ledais ir braškių uogiene.”
O tyliai sau prisiminčiau dar daugiau – netikėtą pirmąjį susidūrimą akis į akį, ilgus nuvažiuotus kilometrus, šviežias braškes, rudens lapų nubarstytus Druskininkų takus, mažas, o kartu ir nepaprastai dideles akimirkas ieškant lemtingų gyvenimo sprendimų...

Smilkstantys portretai

Būdama kitame pasaulio pusrutulyje, dažnai pagaunu save galvojančią apie savo gyvenime sutiktus žmones: pažįstamus, draugus, gimines ar vos keletą kartų matytus gyvenimo pakeleivius...
Mintys apie visus tuos žmones nuolat smilksta palengva mano mintyse tartum įbesti į stovelį smilkalai, kurie savo kvapu džiugina, primena įvairius gyvenimo momentus, kutena nosį, kviečia į vieną ar kitą kelionę prisiminimų bėgiais, kužda įvairias mielas smulkmenas arba tiesiog nepamirštamai juokiasi :)
Tai bus portretinės užuominos, mažos mįslės, žongliravimas kvapais, vaizdais bei garsų likučiais, kurie tarsi nepaliečiami laiko riboženkliai sėdi giliai įsitaisę atminties kertėse, nenorėdami per daug išlįsti į šviesą bei būti iki galo atpažinti...

Belaukiant pavasario

Žinau, kad Lietuvoj jau kvepia pavasariu. Pas mus, deja, dar ne...
Už lango – vis dar -14°C ir krūvos sniego. Bet nieko, ateis pavasaris ir į mūsų kiemą :)

O tuo tarpu labai gera tiesiog pasimėgauti tuo žiemos miegu, apsnūdusiomis mintimis...
Daug visko per šią žiemą prigalvojau. Daugiausiai – apie žmones. Daugiau ar mažiau pažįstamus, daugiau ar mažiau tolimus. Apie kiekvieną iš susidūrimų su jais. Mąsčiau apie tai, ką sugebėjau jiems duoti, ko nesugebėjau, ką sugebėjau iš jų pati pasiimti, o ko ne. Dėl kurių liūdėjau, o dėl kurių džiaugiausi, dėl kurių apgailestavau, kuriems pavydėjau baltu pavydu ar buvau jų didžiausių gyvenimo potyrių dalininkė.

Supratau viena – daug žmonių buvo ir tebėra mano gyvenime. Su kai kuriais organiškai suaugta, kiti taip ir liko tarsi apsibrėžę savisaugos ratą. Nežinau, iš kur tas noras išlaikyti kuo daugiau tų ryšių, laikas nuo laiko pakurstyti juos – gal tik taip jaučiamės saugūs?.. Atidavę kiekvienam dalelę savęs visuomet norim stebėti, kaip tos atiduotos dalelės saveikauja su įgimtais savitumais. Kiekvienas esame tarsi medis, į kurį vieni kitiems priskiepyjame daugybę šakų ir laukiam pavasario, su viltimi pamatyti tas įskiepytas šakas prigijusias ir leidžiančias žalius lapus, kraunančias žiedus ir duodančias vaisių... Nes visa tai – taip sava...

Kažkas kažkur

Kažkas kažkur
gerumą išbrauks iš savo sąrašo vertybių.

Kažkas telefonu širdį suspaus...
vietoj pavasario žiemą įgrūs šalia kitų šunybių.

Vėl pasibels už akimirkos
kitas – drąsus pareiškimas.

Balsas nepažįstamosios dainoj suskambės
kaip kadaise sutiktas piligrimas.

Kovoj stovės iki galo
Balta ir juoda. Abu su priemaišom pilko.

Net ir gryniausioj tiesoj
Įsipašys neatrinkti nuo pelų grūdai ir trapumas laiko.

Meilės matavimas

Kiek pavėluotai Valentino nuotaikos atsibudo.
Bet, auksinė tiesa – geriau vėliau nei niekada :)
. . . . . . .

Pamatuoki meilę – širdimi.
Gelme, kuri sudūžta ties briauna.
Kai atsibudęs rytą išeini
Įtūžusia širdim, dvasia pikta.

Tu išmatuoki meilę – kai diena
Iš rankų slysta, o šypsotis reikia,
Kai meilės banko sąskaita tuščia,
Kai šiaudo griebtis nori vandenyne.

Matuoki nebe tuo matu, kuriuo kadais
Vaikai žaislus dalinosi smėlynėj.
Širdim plika – kur siela ir dvasia
Atsiskiria, ir matosi kiaurymė.

O išmatavęs, rankom apkabink
Tą žodį, ties kuriuo tiesas atpynei
Giliai įkvėpk – juk meilė – dovana,
Kuria ne tik kitus, bet ir save matuot gali gyvenimo žvaigždyne...

Varveklis

Tai va, išėjom vakar pabraidyt po sniegą :) Ir radom varveklį. Tiksliau – du. Meiliai valentinkės proga susiglaudusius į krūvą :) Tai va, parsinešėm vaikystę prisiminę ir apgyvendinom parai šaldymo kameroje. Vos įtalpinom... Nes didžiojo ilgis – apie 60 cm.
Vaikystėje, pamenu, parsinešdavom namo ir „kepdavom” keptuvėje, žiūrėdami išplėtę akis, kaip tie tirpsta... Tai va, šiandien maniškis laimikis „kepė” po fotosesijos prieš saulutę :) „Iškepė” per 5 valandas. Toks jau varveklių gyvenimas – suvarvėti, sušalti ir vėl išvarvėti :)

Nebylus ekspromtas

kas išgirstų mane,
jeigu žodžiais kitais
tartų mano širdis..?
nebyliais skiemenim

sukrutėtų tik lūpos
ir vėl – nebyliais...
mintimis pakuždėdamos
tam, kas ateis.

saulės tik spinduliais
eis ir centrą suras.
pakeliui gal numirs,
gal ir vėl prisikels.

patikės arba ne
tais tyliais vakarais
nebylia mintimi
vėl į rytą išeis.

Kiek siekia gailestis?

Keista per vieną dieną susidurti su trimis gailesčio išraiškomis: gailesčio sau, gailesčio dėl kito ir gailesčio, kuris sutalpina abi puses.
Štai viena pažįstama lieja gailestį sau, kita tuo tarpu ieško paguodos dėl gailesčio sau ir savo dar negimusiam kūdikiui – šiam „du viename” kūnui, kurį staiga išduoda prieš keletą metų „amžinąją meilę džiaugme ir varge” prisiekęs vyras, tuo tarpu trečio žmogaus veidas, jam įėjus pro duris, spinduliuoja netalpinamu liūdesiu svetimam – bejėgiam žmogui, kuriam nėra jėgų padėti...

Gerai, jei gali pirmajai iš jų parašyti paguodos laišką ir padėti žengti bent mažą žingsnelį išsikapstymui iš savigraužos. Parašyti keletą žodžių nėra sunku. Kad ir kas dieną.

Antras atvejis tuo tarpu, reikalauja atidesnio atsakymo ir apipintas daug dviprasmiškesnių pamąstymų bei didesnės išminties. Ar gali išgelbėti kažką keletu žodžių? O jei jie – ne tokie, kokie turėtų būti? Taip ir rankioji – tarsi sunkius akmenis, dėdamas juos į vientįsus sakinius, frazes, pastraipas, tikėdamasis, kad jie kažkam taps pamatu, ant kurio pasilipėjus atsiras jėgų žengti toliau.

Abi situacijos šį rytą sukosi mano galvoje. Viena persipynusi su kita, viena šviežesnė už kitą. Tačiau trečioji situacija mane išmušė iš vėžių.

Įsivaizduok jog esi 26-erių metų moteris, turinti nuostabią šeimą, tris atžalas, jaukų namą, darbą ir visa kita, ko reikia, kad džiaugtumeis laime. Staiga tavo vyras suserga nepagydoma liga, ir štai dar 26-eri metai prabėga – vyras guli lovoje, nes nei viena jo galūnė nebefunkcionuoja. Nes beveik visi vidiniai organai, kiek tik įmanoma, pašalinti, iš įvairių vietų išvesti įvairaus storio kateteriai, jis maitinamas daugiausiai per šiaudelį, iš plaučių pastoviai reikia pašalinti susikaupusį vandenį, jau nekalbant apie tokio žmogaus prausimą, mankštą, masažą, kad toks žmogus dar galėtų šypsotis. Balso jis neturi, ir tai, ką sako, gali suprasti vien iš judančių lūpų. Tačiau ši šeima, jie abu – ir jis, ir jo žmona, šypsosi. Nors pastaroji – pajuodusiais nuo nuovargio paakiais, nebepamenanti, kada paskutinį kartą skyrė laiko sau. Ji tiesiog nebyliai rūpinasi savo išrinktuoju, su kuriuo apsisprendė kas benutiktų, eiti gyvenimo keliu iki pabaigos...

Su šiais dviem mano anyta praleido šiandien dieną. Galvojo galėsianti jiems padėti, bet grįžusi persimainiusi veidu, prisipažino:
– Aš negaliu, man per daug sunku. Negaliu dirbti tokio darbo. Aš neturiu tiek jėgų, kad galėčiau kilnoti tą dviejų metrų ūgio vyrą iš patalo į kėdę, paskui atgal, paskui vėl, ir taip keletą kartų per dieną. Man gerai, aš galiu rinktis, nes tai – darbas. Vienas, arba kitas. Bet ta moteris – ji neturi pasirinkimo. Ir ji dar turi jėgų šypsotis. Negaliu, kaip gaila tos moters! Juk ji – mūsų kaimynė. Bet... aš negaliu jai padėti – aš paprasčiausiai neturiu tiek jėgų...

Ar įsivaizduojame save tokioj situacijoj? Manau, neįmanoma įsivaizduoti nei vienos iš situacijų iki tiek, kiek jas jaučia tie, kurie jose gyvena. Su jomis keliasi ir užmiega...

Skirtingi mes. Vieni bėgame pabūgę, kad kitas žmogus neišpildo vieno ar kito mūsų egoistiško poreikio, kiti liekame šalia, kas benutiktų, kaip sunku bebūtų, kaip neįmanoma tai atrodytų...

Tokios situacijos mane priverčia susimąstyti – kokiai kategorija priklausau aš? Vienai? Kitai? Ar tiesiog nei vienai, nes niekada su tuo padoriai nesusidūriau?.. Ir kaip toli eitų mano gailestis, susidūrus akis į akį su juo, o ne tik stebint, kas vyksta už kaimyno tvoros...

Genijai

AR gali kas pasakyt, kur prasideda tokių vaikų talentas?..
Kiekvieną kartą man žabtai atsiveria, išgirdus taip grojant...