Turbūt vienas ankstyviausių mano gyvenimo portretų. Gan stambi pagal savo vaikišką amžių mergaitė, šviesiais, į kasas supintais plaukais ir... visada su spalvinimo knygelių šūsniu. Tas magiškas žodžių junginys: "Dėdė iš Vokietijos atsiuntė"... Daug kas jai darželyje pavydėjo. Manau, kad jų tarpe buvau ir aš. Nors... Manau, man draugai pavydėdavo ne ką mažiau nei mano tuometinei draugei :) Juk buvau ko ne vienintelė, pelniusi vokiečio dukterėčios palankumą, ir man buvo leista kartu spalvinti tas knygeles. Kruopščiai, gražiai, "neišlendant iš kraštų". Oooo... Kiek tai teikė tada džiuagsmo. :)
Apskritai be spalvinimo knygelių neįsivaizduoju savo vaikystės - visas naujai pasirodžiusias griebdavau iš knygyno, iškaulijusi iš tėtės kapeikų. O jei gaudavau visą rublį - oj džiaugsmo būdavo... tarybinės, pamenu, kainuodavo nuo 10 iki 35 kp. Tad į už kampo buvusį knygyną bėgdavau tą pačią minutę.
Tačiau darželio draugai - turbūt vienas mistiškiausių dalykų - tų draugų težinai vos vardus - jokių pavardžių, jokių gyvenamųjų vietų, jokių telefono numerių ar dar kokių siūlo galų. Vienintelis kodinis pavadinimas, sąsaja, per kurią dar kažką labai norint būtų galima atsekti - tai darželio Nr. 48. Dabar, kiek žinau, pavadintas Krivūlės lopšelio-darželio vardu.
Gera buvo darželyje. Būtų nepaprastai įdomu sužinoti, ką dabar veikia tie, iš grupės nuotraukos žvelgiantys žmogeliukai...
Chelsea Flower Show“ – Metų Sodininkų Šventė
Prieš 2 mėnesius
2 komentarai:
Ta pati darzeli-lopseli pabaigem ir, kiek suprantu, tais paciais metais. Kristupas
Kristupai, suintrigavot... :)
Aš baigiau šį darželį 1984-ųjų pavasarį. Jūs taip pat?
Rašyti komentarą