Atvirukas tėveliui

Taip taip, ir vėl teko iš dėžių traukti įrankius ir ant smūgio daryti dar vieną atviruką – juk Liutauro tėvelis negalėjo likti nepasveikintas pirmosios tėčio dienos proga... Žodžiu ir vėl mano kasdienybėn stuktelėjo iššūkis... Na, toks nedidukas... bet jei rimtai, tai turint omenyje, kad raustis po dėžes ir paskui viską kišti atgal šiuo metu man yra vienas iš nemėgstamiausių užsiėmimų, tai atviruką dariau iš to, kas papuolė po ranka... :D

Na, o prasidėjo viskas nuo to, kad labai norėjau išsaugoti atminčiai Liutauro, koks jis yra dabar, profilį. Nebijokit, neįgijau dar vieno sugebėjimo – kirpti iš akies tobulus siluetus. Tiesiog po ranka visada turiu fotoaparatą ir keletą grafinių programų kompiuteryje, ko dėka greitai ir nesudėtingai atsispausdinus ant popieriaus lapo galiu išpjaustyti kad ir šimtą įvairaus plauko siluetų. Va tik nufotografuoti savo nenuoramą profiliu buvo tikrai ne juokų darbas... Visa kita užtat jau buvo tik gėlytės: po ranka pasipainiojusi iš kažin kokios dėžės iškritusi aukso spalvos metalinė detalė suėjo už akcentą, prie kurio prisiderino ir kitos skylamušiu išmuštos širdelės su aukso „šešėliu“, paprastas baltas printerinis popierius, kiek paglamžytas ir pamargintas tušu, tapo panašus į lietuviško beržo kamieną, dar ant smūgio suradau fonui balto postorio pergamentinio popieriaus, štai ir viskas tam kartui. Viduje jau paprastai, be jokių įmantrybių sugulė tekstas ir nukeliavo iš Liutauro rankų į tėvelio. :)

Labai tikiuosi, kad tai buvo paskutinė proga traukti reikalingus daiktus iš dėžių prieš grįžtant NAMO. :)