Portretas Nr. A. D.-A., jos tėtis ir kiti...

Norėjau šį įrašą įdėti per Jonines, bet taip jau gavosi, kad pražiopsojau... :/ O pražiopsojau todėl, kad eilinį kartą užsimiršusi, jog ČIA viskas kitaip, ir vėl laukiau tų ilgų šviesių vasaros vakarų, primenančių, kad va, JAU...
ČIA to nėra. Ar žiema, ar vasara, 9 valandą vakaro jau tamsu... Tai apie kokias Jonines kalbame..?
Bet kokiu atveju, apie Jonus prabiliau neatsitiktinai, mat neseniai teko daryti internetinę svetainę-darbų galeriją vienos mano bičiulės tėtei, dailininkui, kurio vardas – Jonas. :) Kai darbo įkarštyje viena draugė užklausė, kam darau svetainę, prasitarusi išgirdau komentarą: „Ooooo... pačiam Daniliauskui...“ Pasirodo, užtaikiau ant šio menininko gerbėjos. :)

Žodžiu, turiu progą pasigirti užbaigtu darbu ir tuo pačiu padėkoti Dmitrijui, kuris pakonsultavo kai kuriais techniniais kausimais ir šiaip davė naudingų patarimų... ;)

Paprastai neapsiimu kurti internetinių svetainių, nes viena – nelabai seku jų kūrimo tendencijų, antra – mano programavimo (jei taip tą procesą galima pavadinti) žinios tikrai labai ribotos. Tačiau kadangi nuo vaikystės pažinota A. net ir po šių mano „išsisukinėjimų“ norėjo, kad svetainę jos tėčiui kurčiau aš, nebeliko nieko, kaip tik sutikti. :) Tiesa pasakius, patinka man tokie nedideli kūrybiniai darbeliai. Ypač, jei to, ką aš sugebu, užtenka norimam rezultatui, kaip kad buvo ir šį kartą. Tuo labiau, kad su A. jau buvo tekę bendradarbiauti prieš keletą metų, tad buvo nesunku prognozuoti, jog darbas eisis abipusiai sklandžiai...

Kadangi ši svetainė – ne koks nors naujienų portalas, ne kasdienių plepesių vieta, norėjosi ir padaryti jį kitokį nei pastariejį, mirgantys nuo reklamų ir antraščių gausos. Norėjosi ko nors lakoniško, paprasto, tiesiog kviečiančio užsukti ir susipažinti su šio menininko darbais...

Begalvodama, kokį motyvą pasirinkti šiai svetainei, iš pradžių niekaip negalėjau atsiplėšti nuo drobės tekstūros, kuri dominavo pirminiuose pasiūlymuose, nuo tapybiškų potėpių, kol galiausiai, betvarkydama man pateiktas darbų nuotraukas, atkreipiau dėmesį į molbertą, ant kurio buvo fotografuotos kai kurios drobės... Tai buvo tai, ko man reikėjo :) Juk neišeksponuoti darbai, sudėti vienas už kito menininkų dirbtuvėse, taip ir lieka tiesiog darbai, tylios pelytės, apie kurias niekas nežino... Tuo tarpu, vos tik paveikslai išeksponuojami parodose, pakabinami ar pastatomi ant molbertų, jie pradeda kalbėti... Žodžiu, man molberto idėja patiko, o tam pritarė ir A., tad jos ir ėmiausi. Na, o kai tik idėja išsigrynino, viskas natūraliai susistatė į savo vietas, ir štai... Galite apsilankyti. :)

www.daniliauskas.lt

Ši svetainė buvo A. dovana jos tėčiui jubiliejaus proga. Nuostabi dovanos idėja, tiesa? Vis tik menininkų vaikai išradingi... :)

Kas kartą, darydama kokį darbą konkrečiai kuriam nors žmogui, nemažai apie jį galvoju. Gal todėl ir smagu tokius darbus daryti, nes jų dėka tarsi prisilieti prie tų žmonių ir jų šeimų gyvenimų. Vakystės prisiminimai staiga vėl nuskraidina į Pylimo gatvės butą nepaprastai aukštomis lubomis su bendra virtuve, kuriame gyveno dvi šeimos – mano suolo draugės L., bei A. Rodos, atgyja kiekviena medinė to namo laiptų pakopa, stiklinis stogas, per kurį prasibraudavo lietaus lašai, krisdavę ant šachmatinių juodai baltų pirmo aukšto plytelių, didelės dviverės medinės durys, bendras koridorius su veidrodžiu ir baltu telefono aparatu prie jo... Už dešinėje esančių durų gyveno A. šeima, su kurios nariais, dažnai besilankydama pas klasiokę L., natūraliai susipažinau. Barzdotas, kaip ir mano, tėtis, tyli, retai mano akiratyje atsidurdavusi mama, nuo kaktos plaukus išdidžiai bebraukiantis vyresnis A. brolis, mažoji visur belakstanti sesutė (beje, apie kurią buvau visai pamiršusi kurį laiką...) ir pati A. Likusios vienos tuose namuose, mes, trys mergičkos, visokių ciūdų prisigalvodavome... Visokias bezdžiones ant pas juos tarpduryje esančio ilgo skersinio mėgdžiodavome... :))) Smagu buvo... Pavienės vaikystės nuotrupos, ilgainiui pasimetusios tarp mokyklos baigimo ir universitetinių dienų... Tačiau panašu, jog tie ryšiai, kurie žmones susieja vaikystėje, dažnai tampa labai saviti ir jaukūs. Todėl kai po daugybės metų sulaukiau A. skambučio su prašymu padėti jiems įsirengiant butą naujai statomame name, tai buvo labai smagus seno bičiulystės siūlo ištraukimas į dienos šviesą... :)

Smagu, kad einame per gyvenimus tarsi atskirai, bet tuo pačiu it susiviję iš plonų gijelių į vieną didelę virvę, kurioje karts nuo karto iš naujo susiliečiam vieni su kitais...