Apie Baltijos kelią sentimentaliai

Nors šiandien dar ne rugpjūčio 23-oji, kad reikėtų prisiminti šią dieną ir 1989-ųjų Baltijos kelią, tačiau kad jau Baltijos kelio-2 svetainėje mano komentaras buvo išrinktas kaip savaitės geriausias, tai pagalvojau, jog visai nebloga proga pasireklamuoti :)

Mano mintis, kurias redakcija atsirinko iš visų mano surašytų tų dienų įspūdžių, rasite čia, o aš tuo tarpu dalinuosi ir kiek daugiau detalių:

Tuomet man buvo 12. Pamenu, kaip kartu su broliu tėtis mus įsisodino į „trečią žiguliuką“, ir mes išdūmėm kiek toliau nuo sostinės centro, žinodami, kad kur nors gali mūsų reikėti labiau, nei sausakimšame Vilniuje. Ir iš tiesų - žmonių grandinė tęsėsi nenurūkstamai. Tik likus keliolikai minučių iki nustatytos valandos, jau toli nuo VIlniaus mes pagaliau radom properšą, kur mūsų rankų trūko. Nežinau, kelintas tai buvo kilometras, nepažinojau žmonių, stovinčių šalia... Tačiau viskas buvo nepaprastai sava.
Tą jausmą, kuris apima regint šimtus kilometrų besidriekinačią žmonių grandinę plėvesuojančių trispalvių fone, kiekvienas išgyvenome savaip. Kaip ir tą jausmą, kuris apima žinant, jog esi nors ir labai maža, bet visgi Laisvės, apie kurią taip ilgai buvo liepta tylėti, dalelė. Pamenu, kad daug kas stovėjo šalia pasidėję radijo imtuvus, per kuriuos buvo transliuojami tų dienų „topai“: E. Mastyė su „Laisve“, A. Vilčinskas su „Grįžtu namo“, bendra baltijos šalių „Bunda jau Baltija“. Dar kurį laiką nesinorėjo skirstytis. Labai vangiai visi sėdosi į automobilius, autobusus bei judėjo savomis kryptimis. Lėtai, išdidžiai, sudarydami patį didžiausią tuo metu kamštį... Automobilyje taip ir užmigau nesulaukusi jo pabaigos. Tik apie vidurnaktį tėtis pažadino, kai sugebėjome pasiekti Jonavą - mat ta pačia proga norėjome dar pasivažinėti po Lietuvą, ir į Vinių neskubėjom grįžti...

Dabar gyvenu netoli Čikagos. Dangus čia gal kiek giedresnis nei Lietuvoje, žolė gal kartais ir žalesnė. Bet žvelgiu pro langą, ir žinau, kad ne šitai žemei aš priklausau, tyliai skaičiuodama dienas ir mėnesius iki tos dienos, kai grįšiu NAMO.

O apie lietuvybę... Net nežinau, ar tai žodžiais galiu išreikšti. Tiesiog jaučiu tai. Ir kuo toliau tolstu nuo Lietuvos, tuo tas jausmas didėja. Kas ką besakytų, tačiau tai yra iš tos kategorijos, ko negali nusipirkti. Kaip banaliai beskambėtų, tai prilygsta motinai, pirmajai meilei, kitiems iš širdies neišplėšiamiems dalykams...

Foto V. Visocko