2008 m. liepos 22 d., antradienis

Atmerkiu akis...

Sėdžiu ir kramsnoju cukruotą imbierą. Nepaprastai skanu. Buvau pasiilgusi jo ir praktiškai pamiršusi, kad toks yra. Užsimerkiu. Šiek tiek nupurto – panašu, kad ir vėl kiek per daug atsikandau. Nieko. Užsigeriu vandeniu, ir viskas vėl pasimiršta...

Daug galvoju. Nepaprastai daug galvoju. Netgi apie tai, kad toks nekonkrečių minčių srautas jau seniai sukosi mano galvoje. Minčių, kurias norisi išlieti, o kartu ir suturėti – tarsi piltum lauk braškių kompotą, norėdamas, kad uogos liktų stiklinėje...

Verčiu sekmadieninių pastebėjimų knygelę, kuri per metus baigia prisipildyti juodų ir mėlynų, o kartais žalių raidžių. Paskutinis įrašas – apie matymą. Ne akimis. Apie matymą savo siela. Dvasia. Apie suvokimo šviesą ir apie tai, kas atsiveria per pažinimą... Visa tai – tarsi nenutapomas paveikslas. Tarsi užsikirtusi plokštelė, kuri sukasi užburtu ratu ir negali pasakyti nieko daugiau, nei yra tame užstrigusiame vinilo rėvelyje.

Visgi. Apie akis – apie tas, vidines. Kurios matomos irgi tik per kažkokią keistą šviesą, per laiko išsklaidytus šviesos spindulius, kurie vienus erzina, kitus gi traukia ir pačius juos nušviečia... Kodėl nėra žodžių, kuriais galėčiau apie jas papasakoti pasauliui, kodėl viskas ir vėl talpinasi tik į kodus ir šifruotes?

...Iš laiško efeziečiams: „... kad... duotų jums išminties... dvasią... apšvietus jūsų pažinimo akis; kad jūs pažintumėte...“

Visgi po truputį apčiuopiu savo pažinimo akis. Uždegdama šviesą bei po truputį įsileisdama ją į savo protą. Visa tai palengva smelkiasi gilyn į suvokimą, kol pasiekia širdį. Tai ji paskui spinduliuos šviesą aplinkui, jei netyčia neuždengsiu jos savo išdidumu, savo godumu ar tiesiog neapdairumu. Uždegsiu ją baltą, bet esu įsitikinusi, kad vieni ją matys raudonai, kiti – žaliai, dar kiti – tamsiai mėlynai – beveik juodai. Nes viskas priklausys nuo to, per kokį nusistatymo filtrą į ją žiūrės. Paprasta iki banalumo.

O žodžiai liks dienoraščiui. Iki galo suprantami tik jam pačiam ir man. Mįslė, kuri kažką gal palies, bet ne taip, kaip liečia mane, žinančią atsakymą į ją. Palies ne tuo pat prisilietimu ir ne toje pačioje erdvėje...

Atmerkiu plačiai savo akis. O pati tuo tarpu užsimerkiu. Kad prisijaukinčiau tą šviesą, kuri atsimerkus skubės išlėkti lauk...

2 komentarai:

asta rašė...

Kažkada gimtadienio proga gavau iš tavęs mažą smulkiu ornamentu tapytą paveiklėlį. Kitoje pusėje užrašytame palinkėjime buvo parašyta, jog "niekada neįbrisi į tą pačią upę". Šie žodžiai man kažkuo susišaukia su tavo "Atmerkiu akis..." mintimis...

agne rašė...

Geras :)
Gerai būtų, jei prisiminčiau, ką kam ir kada esu dovanojusi :)