Portretas Nr. A.M.

Neseniai praėjusi birželio trylikta man iki šiol siejasi su viena netikėčiausių gyvenimo istorijų...
Todėl šiandien mano mintyse – portretas žmogaus, kurį gyvenime mačiau vos keletą dienų. Žmogus, apie kurį žinau nei daug, nei mažai, su kuriuo ir norėčiau dar kartą susitikti, o tuo pačiu ir ne. Žmogus, kuris kelia tiek smalsumą, tiek norą jo nepatenkinti. Žmogus, kurį kaip jau ir galima būtų užmiršti, prabėgus 7 metams nuo pažinties, tačiau jis – būtent tas, kurio užmiršti neleidžia kalendoriaus lapelis, taip glaudžiai susiejęs jį su manimi. Ir nieko daugiau. Nei vienos notraukos, nei vieno laiško, jokio telefono numerio, jokio elektroninio pašto adreso, vien vardas ir pavardė, kuriuos kasmet darosi vis sunkiau prisiminti...
Toks štai praeities portretas, į kurį mintyse žiūrėdama iš 3 metrų aukščio, girdžiu Vilnelės čiurlenimą, matau vakarėjančią saulę, užuodžiu žirgų ir žolės kvapą, liečiu medžio kamieną, o šeštas jausmas sako, kad tuoj kažkas nutiks...