2008 m. birželio 30 d., pirmadienis

Amerikiečių tradicijos. Aš jose ir šalia jų...

Baby shower – tai amerikietiškas paprotys surengti šventę besilaukiančiajai, likus kelioms savaitėms iki mažylio gimimo. Taip jau nutiko, kad į tokią šventę buvau pakviesta ir aš – tam ir mezgiau prieš tai rodytus batukus ir kepurytę, mat į tokią šventę būtina atnešti dovanų, kurių būsimai mamytei prireiks ateityje.

Įtariu, jog Lietuvoje surengus tokią šventę, kiltų banga visokių kalbų, neva negerai taip iš anksto švęsti, nes niekada negali žinoti, kas ir kaip bus. Tačiau čia tai – visiškai normalu, tuo labiau, kad šventė sukasi ne apie gimsiantį kūdikį, bet apie būsimą mamytę, kuriai vakaro metu prirašoma daugybė palinkėjimų, žaidžiami įvairūs žaidimai, bendraujama. Iš pirmo žvilgsnio tai kažkuo panašu į mergvakarį – tuo, kad susirenka vien merginos (tiesa, dažniausiai su savo atžalomis) bei švenčia paskutines dienas be rūpesčių, kurie užklups atėjus į pasaulį naujajam gyventojui...

Man ši šventė buvo įdomi dar ir dėl kitų dalykų. Pirmiausiai dėl to, kad tai buvo pirmas kartas nuo mano atvažiavimo į JAV, kai važiavau kažkur be Dariaus. Kitas įdomus dalykas yra tas, kad vėl patekau į nepažįstamų žmonių draugiją, su kuriais buvo smagu susipažinti bei stebėti juos. Jolanta – būsima mamytė, dėl kurios ir buvo suruošta ši šventė, yra ištekėjusi už ukrainiečio Igorio, tad svečių tarpe buvo nemažai ukrainiečių. Jas papildė dvi amerikietės, keturios lietuvės ir viena latvė. Štai toks kontingentas. Dauguma jų – pakankamai ryškios karjeristės, iš gyvenimo reikalaujančios to, ko niekada nereikalavau aš... :) Nepaisant to, žiūrėdama į tas jaunas moteris, skaičiau jas tarsi atverstas knygas ir nejučia dėliojau savus pavadinimus ant jų viršelių...

Važiuodama namo galvojau apie praleistą vakarą erdviame trijų aukštų name, kuriame kambarių trigubai daugiau nei jame gyvenančių žmonių. Galvodama apie žmones, kurie turi tai, ko neturiu aš, bet tuo pačiu jie neturi to, ką turiu aš, klausiau savęs: ar galima tuos dalykus imti ir pasverti? Aš, sverdama savais svertais, supratau, jog nekeisčiau savo gyvenimo į nei vieną iš jų. Matomai tokie dalykai dar ryškiau padeda pamatuoti laimės kiekį, kurį nešiojiesi savyje. Kai kurie, kas mane pažįsta bent paskutiniuosius porą metų, supras, ką turiu omeny...

Seniai beturėjau tiek daug įspūdžių. Tokių, kurių nelabai net išeina aprašyti. Kurie padrikomis nuotrupomis vis dar nesusiveda į rišlias mintis. Tik va į sapnus pereina staigiai... Jų buvo kupinas visas nakties miegas...

4 komentarai:

neri rašė...

Jau tos amerikiečių tradicijos... Gal ir gerai, kad neišvažiavau, tuomet, kai turėjau tam galimybę. Dar nežinia kaip aš būčiau adaptavusis prie tos kultūros. Mat iš prigimties esu bjauraus būdo ir labai įtariai žiūriu į viską kas nepažįstama

Rūta rašė...

Keletą kartų ir aš esu dalyvavusi tokiuose vakarėliuose Lietuvoje. Mamų klube tai įprasta. Ir man buvo surengę, kai laukiausi antrosios dukros. Buvo visai smagu. Nors kai laukiausi pirmo vaiko ir draugės bandė kažką panašaus organizuoti, tai kategoriškai atsisakiau, nes atrodžiau sau baisi ir jaučiausi taip, todėl visai nesinorėjo būti dėmesio centre.

agne rašė...

Aha, reiškia ir į Lietuvą ateina po truputį ši tradicija :)

aruzgyte rašė...

Man irgi teko Monrealyje dalyvauti tokiame baby shower. Man irgi, kaip ir tau, Agne, tada kilo daug įvairiausių klausimų dėl šventės būtinybės ir idėjos. Man irgi nebuvo lengva gyventi svetimoje kultūroje, bet 8-erių metų gyvenimo svetur stažas mane tik praturtino ir leido geriau suvokti savąją kultūrą. Sėkmės, Agne, paprastai man prireikė poros adaptacijos metų Amerikos žemyne :)