Ilgesys

Norėjau šia tema parašyti liepos viduryje, kai bus prabėgę lygiai metai nuo mano persikraustymo į šią vandenyno pusę. Tačiau ką ten gali žinoti – gal tuo metu bus visai kitokia nuotaika, ir apie tokius dalykus visai nesinorės rašyti. Tuo tarpu šiandien nuotaika kaip tik tokia...

Už lango lyja lietus. Rytiniai laiškai jau perskaityti, pusryčiai suvalgyti, darbai laukia savo eilės, ir viskas, rodosi, yra taip, kaip ir kiekvieną trečiadienį.

Bet mintys sukasi apie Lietuvą... Ne todėl, kad tai – skambus žodis, ne todėl, kad būčiau labai didelė patriotė, sugebanti duoti kažką daugiau Lietuvai būdama ten, nei čia. Sukasi, nes turbūt negali nesisukti, perskaičius daugtaškiais nusėtus ir tarp eilučių ilgesio pripildytus artimųjų laiškus, kai telefonu kalbėdama tegirdžiu visame kame vieną klausimą: „Kada grįšit?”, o ir pati sėdžiu ne mažiau ilgesio apimta, žinodama, kad nors ir kaip teoriškai gražiai ir nuosekliai viskas sudėliota, visi prioritetai nustatyti, bet nesu metalo gabalas, ir emocijos ima bei paima viršų vieną dieną – kai už lango prapliumpa kartu su tavim lietus.

Kita vertus – viskas šioj žemėj laikina. Net ir liūdesys, net ir ilgesys. Visa tai praeina, visa tai keičia kiti dalykai, auginantys viltį, brandinantys patirtį, suteikiantys jėgų judėti toliau...