2008 m. sausio 12 d., šeštadienis

Pradėkime nuo pradžių... 1 dalis.

Ne per seniausiai, kaip buvau užsiminusi post'e „Tikėjimas ar religija”, radau vieną įdomų straipsniukų rinkinį internete, kurio keletą minčių sugalvojau išversti. Gal kai kurios pastabos daugiau šmaikščios, nei logiškos, tačiau man jos pasirodė vertos dėmesio. Tuo labiau, kad tai patvirtina ir mano pačios mąstymą.
- - - - - - -

Tikėti reiškia matyti

Nors žmogus yra atradęs daugybę elektros veikimą sąlygojančių dėsnių, tačiau iki šiol mokslininkai tiksliai nėra jos apibrėžę. Kodėl tada mes tikime, jog ji egzistuoja? Todėl, kad aplinkui matome daugybę jos egzistavimo apraiškų tiek savo namuose, tiek išėję į gatvę ar kitur. Lygiai taip, nors aš nežinau, kaip atsirado Dievas, aš tikiu jo egzistavimu, nes aplinkui matau galybę jo egzistavimo patvirtinimų.


NASA tyrimų vadovas ir pirmojo Amerikos kosminio palydovo į orbitą paleidėjas Dr. Verneris fon Braunas (Wernher von Braun) sako: „Mūsų moderniajame pasaulyje dauguma žmonių jaučia, kad tokį dalyką, kaip tikėjimas, greitai į priekį judantys mokslo pasiekimai paverčia senamadišku, atsilikusiu nuo laiko. Jie klausia, kodėl jie turėtų pasitenkinti tikėjimu, kai šiandieninis mokslas mums atskleidžia nepalyginamai daugiau. Atsakymas į šį ginčą yra tas, kad šiandien mokslas susiduria su dar daugiau visatos paslapčių nei tada, kai prasidėjo mokslo era. Su kiekvienu galiausiai rastu atsakymu mokslas randa mažiausiai tris naujus klausimus, į kuriuos negali atsakyti. O gauti atsakymai tik įrodo, kad visa, kas yra mūsų žemėje ir visatoje, yra nepriekaištingai sukurta, ir kad visa tai turi turėti Kūrėją. Nes visa yra subalasuota taip preciziškai, taip tobulai, kad ši visa kūrinija gali būti tik dieviškos idėjos padarinys.”

Vėliau profesorius Edvinas Conklinas (Edwin Conclin), žymus biologas, šmaikščiai pastebėjo: „Visatos ir gyvybės atsiradimas, pagrįstas sprogimu, prilygsta minčiai, kad Čamberio žodynas atsirado sprogus spaustuvei.”

Pirmoji priežastis

Įsivaizduokite, kad mes stovime dideliame oro uoste, stebėdami benusileidžiantį didžiulį orlaivį. Aš jums sakau: „Dauguma žmonių galvoja, kad šis orlaivis yra kažkieno kruopščiai parengto projekto rezultatas. Tačiau aš žinau geriau. Iš tiesų, tame procese nebuvo jokio protinės jėgos įsikišimo. Tam tikru būdu metalas tiesiog iškilo iš žemės, suformuodamas save į plokščius lakštus, kurie lėtai pradėjo jungtis vienas su kitu, taip suformuodami sparnus bei korpusą ir uodegą. Po kurio laiko pamažu susiformavo varikliai, visos kitos dalys, ir vieną dieną žmonės atrado lėktuvą, tinkamą skristi.”
Jūs turbūt palaikytumėte mane nevisapročiu ir stengtumėtės pasitraukti atokiau į minią nuo tokių neprotingų tauškalų. Kodėl? Todėl, kad jūs žinote – ten, kur yra kūrinys, ten yra ir jo kūrėjas. Ir matant bet kokį žmogaus sukurtą produktą, jums net nekyla klausimų, kad tai buvo sukurta žmogaus proto bei rankų pagalba.

Tačiau yra apstu puikiai išsilavinusių, protingų žmonių, kurie mums bando pasakyti, kad visa visata atsirado per atsitiktinumą, kad tame nėra įpainiotas joks protas.

Kita vertus, yra lygiai taip pat protingų žmonių, kurie tiki, kad Dievas, nors ir neapibrėžiamas, Jis apreiškia save gamtoje (jos dėsniuose ir principuose, jėgoje ir išmintyje), Jis pats yra viršesnis nei visata. Tačiau ateistai ir toliau siūlo mums galvosūkį, kuriame yra idėja, bet nėra jos sumanytojo, kuriame yra kūrinys, bet nėra kūrėjo, kuriame yra pasekmė, bet nėra priežasties.

Kiekvienas mąstantis žmogus tiki galybe gamtos dėsnių bei tuo, kad vienas reiškinys įtakoja kitą, kad vienas reiškinys yra kito pasekmė. Sutikdami su šiuo faktu logiškai prieiname prie to, jog kažkur turi būti visos pasekmių grandinės pradžia. Ir jei yra pirmoji pasekmė, vadinasi yra ir pirmosios priežasties sukėlėjas. Ir tai man yra Dievybė.

(Pagal R. A. Laidlaw. Bus daugiau)
- - - - - - -

Ką aš pati apie tai manau?
Greičiausiai buvau auginama tokioje šeimoje, kurios man diegiamos vertybės ir pasaulio suvokimas nedavė pagrindo prieštarauti Dieviškumo teorijai. Nors savu laiku Kalėdas tekdavo švęsti beveik slapta, ir niekas neturėjo žinoti, kad tėvai – tikintys, nes dėl to būtų kaip minimum praradę darbą, taigi, kaip ir buvo visiškai „nenaudinga” tikėti, kažkur šalia visuomet buvo suvokimas, kad tai, kuo tikiu, yra tikra. Nesvarbu, kad kai kas visame to tikėjimo išpažinime rodėsi tik karnavalas, tik tušti ir nereikalingi žodžiai, kurių vaikui neįmanima suprasti, niekada neturėjau pagrindo visa tai iškeisti į atsitiktinio sprogimo teoriją ar kaip ji ten vadinasi. Bet koks vienos ar kitos teorijos bandymas pagrįsti kažkuo, nei iš tiesų galėtų būti, man primena vieną istoriją.

Buvau 8 klasėje. Mano draugė, kuri tuo metu ruošėsi 9 klasės egzaminams, paprašė mano eilėraščių, kad galėtų jais pasinaudoti ruošdama egzamino bilietą apie jaunų poetų kūrybą. Per daug nemąsčius sutikau. Po kurio laiko draugė paklausė, ar man būtų įdomu paskaityti, kaip ji paruošė tą egzamino užduotį. Be abejo, kaip galėjo būti neįdomu? :)
Pradėjus skaityti, ėmė juokas :) Nebepamenu, koks ten buvo eilėraštis, tačiau tokie pareiškimai, kaip „eilėraščio autorė, naudodama tokius žodžius, kaip... ... ... turi omenyje prieš tai aprašyto lyrinio herojaus išgyvenimus”, ne juokais kėlė nuostabą... Skaičiau ir negalėjau tuo patikėti, nes rašydama eilėraštį turėjau visai ką kitą galvoje, o tie žodžiai, kuriuos tam eilėraštyje panaudojau, nei buvo skirti tam, ką bandė įžvelgti mano draugė, nei ką. Man jie tiesiog gražiai ten derėjo ir gerai tiko eilėdarai...
Panašu, kad nuo to laiko aš ir pati tapau atsargesnė su išvadomis apie tai, ką reiškia vieni ar kiti dalykai, dažnai pasisakymuose pamėgusi pradėti savo mintis dėstyti fraze „mano nuomone...”

2 komentarai:

Daktaras rašė...

Bendrai paėmus, priežasčių - pasėkmių grandinės koncepcija yra slidi. Vėlgi susiduriame su vištos ir kiaušinio problema (kas pirmiau?). Jeigu žiūrėti į Dievą, kaip į pradinę priežastį, tai iš karto reikia kelti ir klausimą, kas yra Dievo priežastis? Ir taip gausime vėl pasaką be galo :)
Kažkodėl mes į viską perdaug norime žiūrėti per pradžios - pabaigos prizmę. Kodėl mes negalime įsisąmoninti, kad kai kurie dalykai tiesiog yra? Amžinai. Be jokios pradžios ir pabaigos. Išmokime mąstyti ne tik linijomis, bet ir apskritimais :)

agne rašė...

Taip, vištos ir kiaušinio problema žmogaus protui, manau, taip ir liks nesuvokiama :)