2008 m. sausio 4 d., penktadienis

Tuštybė

Ar jums taip nebūna – skaitai kažkieno mintis, ir regis, kad tai – tavo mintys, kurios sukosi tavo galvoje prieš keletą metų, arba atvirkščiai – skaitai ir galvoji: „na nerealiai išmąstyta...” Bet žiūrėk, praeina kiek laiko, ir dar kartą randi tas taip žavėjusias mintis, tačiau jos tavęs nei kiek nebestebina... Galbūt priaugai iki jų. Nebūna? Man tai būna :)

Vėl skaičiau Ekleziastą. Ne pirmą kartą stebiuosi, ir šypsausi: skaitai, va va, jau atrodo, kad bus kas parašyta optimistiško, bet sakinys ir vėl užbaigiamas tradicine pabaiga: bet ir tai – tuštybių tuštybė... :)

„Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo. Aš nusprendžiau savo širdyje suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas. Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.
Aš nusprendžiau mėgautis vynu, tačiau neatsisakyti išminties savo širdyje, ir suprasti, kas yra kvailystė, kol pamatysiu, ką gero žmonių vaikai galėtų daryti, gyvendami po dangumi per visas savo dienas. Aš ėmiausi didelių darbų, pasistačiau namų, užsiveisiau vynuogynų, sodų, parkų ir prisodinau juose įvairiausių vaismedžių. Pasidariau tvenkinių ir jų vandeniu laisčiau miško medžius.
Aš įsigijau sidabro, aukso ir kitų turtų iš karalių ir kraštų; pasirūpinau giesmininkų ir giesmininkių, to, ką mėgsta žmonių sūnūs, ir įvairiausių muzikos instrumentų.
Ko mano akys geidė, nieko joms neatsakiau, nedraudžiau savo širdžiai jokios linksmybės. Mano širdis džiaugėsi mano darbais, ir tai buvo atlyginimas už mano triūsą. Aš pažiūrėjau į visus savo darbus ir triūsą, ir štai, viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas; iš to nebuvo jokios naudos po saule. Aš gręžiausi ieškoti skirtumo tarp išminties, kvailystės ir beprotybės. Ką darys žmogus, kuris gyvens po karaliaus? Tai, kas jau yra padaryta. Pamačiau, kad išmintis yra vertingesnė už kvailystę tiek, kiek šviesa už tamsą. Išmintingas turi akis, o kvailys vaikščioja tamsoje. Taip pat supratau, kad abiejų laukia toks pat likimas. Tada tariau širdyje: 'Jei kvailio likimas yra toks pat kaip mano, tai kodėl aš siekiu išminties?' Supratau, kad ir tai yra tuštybė. Išmintingo, kaip ir kvailio, neatsimins ateityje; tai, kas yra dabar, užmirš būsiančios kartos. Išmintingas miršta lygiai taip pat, kaip kvailys. Aš ėmiau nekęsti gyvenimo; man nepatiko, kas darosi po saule, nes viskas tuštybė ir vėjo gaudymas. Aš ėmiau nekęsti viso savo triūso šioje žemėje, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs. Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa, ką sukroviau savo darbu, naudodamasis savo išmintimi po saule. Ir tai yra tuštybė. Gailėjausi įdėjęs tiek triūso po saule. Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė. Kokia nauda žmogui dirbti ir vargti pasaulyje? Visas jo gyvenimas pilnas vargo, sielvarto ir kančių; net naktį jis neturi poilsio. Tai taip pat tuštybė. Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu.”
(Ekleziastas, 1:16-18, 2:3-8, 10-24)

Va taip ir gyvename... ;)

4 komentarai:

Daktaras rašė...

Kažkaip nenorėčiau sutikti su Ekleziastu :) Nors turbūt nevienam mūsų šios mintys turi palikusios atgarsį savo viduje. Kokia prasmė apskritai kažką daryti? Kas iš to, jei vistiek anksčiau ar vėliau mirsim ir viskas nebeteks prasmės?
Bet sustokime ir įsiklausykime į save. Ar tikrai mes esame čia vien tik tam, kad valgytumėm, gertumėm ir kažkaip vargais negalais prastumtumėm mums skirtą laiką čia? Turbūt yra kažkas daugiau ir tą mes tikrai jaučiame viduje. Ir viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, ar mes sugebėsime save ir savo veiklą įprasminti ar taip ir praklaidžiosime tuštybėje kaip ponas Ekleziastas :)

agne rašė...

Na, su bet kuo galima sutikti arba nesutikti :)
Skaičiau vieno žmogaus pamąstymus apie Ekleziasto knygą. Nors jai perskaityti gali užtekti pusvalandžio, tačiau jei nori suprasti kas joje parašyta, gali prireikti ne vieno mėnesio...
Taigi, kiekvienam savo :)

Daktaras rašė...

Mažas komentaras dėl galimos dviprasmybės mano nepritarime Ekleziastui ir išsakytų minčių apie laimę paprastuose dalykuose.
Manau, jog norint būti laimingu, reikia išmokti pastebėti paprastus dalykus, pajausti harmoniją su aplinka ir tapti pasaulio dalimi, kad aš ir visa tai, kas yra aplinkui mane, būtų ne atskira, o vientisa. Ir šioje vietoje mano požiūris iš dalies sutampa su Ekleziastu: taip, žmogui iš tikrųjų reikia išmokti džiaugtis paprastais dalykais ("valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu")
Bet, kita vertus, kur aš tikrai negaliu pritarti Ekleziastui, kad tobulėjimas yra tuštybė. Manau, mes čia ir esame tam, kad tobulėtume, kad taptume išmintigesniais, dvasingesniais, kad padėtume augti kitiems. Mums ir yra duoda laisvė būtent tam, kad realizuotume save ir augtume. O Ekleziasto bėda, manau, ir buvo tame, kad jis nesugebėjo įprasminti savęs tame, ką jis darė. Nes gali daryti nuostabius darbus, bet jeigu pats nematysi juose vertės ir prasmės, jie bus niekiniai. Ir lygiai taip pat gali daryti kažką galbūt mažai reikšmingo kitų akyse, bet jeigu tai bus reikšminga tau pačiam, tada visa tai bus tikrai vertinga ir prasminga. Taigi, viskas priklauso tik nuo tavęs, kiek sugebi įprasminti save :)

agne rašė...

Na, aš kiek kitaip suprantu Ekleziastą, todėl ir mano išvados kitokios :)
(Kalbu ne apie čia pateiktą ištrauką, bet apie visą jo knygą)
Esmė nei įprasminime, nei neįprasminime - esmė tavo motyvuose ir tavo sugebėjime atsirinkti, kas yra tikroji išmintis, o kas – tik tuštybė...