Mielas senukas Mel'as

Žinote, būna tokių žmonių, kurie tiesiog yra... nepaprastai mieli. Jie visuomet tau nusišypsos, pasiteiraus, kaip tau sekasi, paprašys, kad pasakytum ką nors savo gimtąja kalba, praskaidrins lietingą rytą ar šiaip tiesiog gerai nuteiks. Toks buvo mielas senukas Mel'as, kuris šiandien, kaip sako mūsų pastorius, „grįžo namo pas Viešpatį...“ Jam gerai, bet mums, čia likusiems, liūdna. Ką padarysi, toks gyvenimas – mums jis tęsiasi čia, žemėje, Mel'ui jis dar tik prasideda danguje...

Foto – JoAnna'os Doore

O ta proga – Chris Rice daina „Come to Jesus“
su fantastiškai šiai akimirkai tinkančiais žodžiais... Fly to Jesus and live...

Apie kantrybę, vilkus ir dar šį bei tą...

Pamenu, kad vaikystėje turėjau kalnus kantrybės. Mažiausiais kryželiukais nepavargdavau siuvinėti margaspalvių paveikslų, narplioti susivėlusių gordijaus mazgais siūlų, valandų valandas sėdėti prie kokio kito rankdarbio, reikalavusio susikaupimo, atsidėjimo ir kruopštumo. Be va, pakeliui visa tai kažkur gerokai pabarsčiau. Pati nepastebėjau, kada ir kur. Tiesiog, prabėgus vienam, kitam dešimtmečiui, staiga supratau, kad kažkokios tamsiosios, skuboto gyvenimo ir tingulio prisodrintos skylės pasiglemžė šias mano savybes, ir manyje pradėjo kauptis kažkokia nepasitenkinimo gniūžtė, tai vieną, tai kitą kartą atbaidžiusi nuo didesnio ar daugiau kantrybės bei laiko reikalavusio darbo.

Ir štai vieną dieną, kai daug visko prisikaupė, kai ramiai nebegalėjau žiūrėti į tokius tinklaraščius, kaip IRRI ar Rankų darbo gyvenimas, pusseserė dovanų man atsiuntė knygą „Bėgančios su vilkais“. Nutaikiusi progą, čiupau ją skaityti. O pradėjusi skaityti supratau, kur dingo tie visi mano išbarstyti daikčiukai... Ir ne tik tai. Apskritai laiku ir vietoj buvo ta knyga, nors jos visos ir neįveikiau. Gal ir nereikėjo visos – užteko ir pusės, kad susigaudyčiau savo kūno-sielos-dvasios labirinte ir vėl įgaučiau drąsos imtis kažko, dėl ko niežtėjo rankos.

Žodžiu, viso to pasekoje pastarosiomis dienomis „užsikaifavau“ palinkusi prie raižomo trafareto. Prieš tai, kaip visada, norėjusi išsisukti kaip nors lakoniškai ir paprastai, nusipiešiau keletą paprastų gėlyčių, tačiau kai pagavau save toje, jau minėtoje „juodojoje skylėje“, greitai persigalvojau – kiek gi galima? Reikia iššūkio. Reikia kažko didesnio. Kažko smulkesnio, kažko... va tokio... Taip gimė štai toks 80 puslapių nuotraukų albumas (30x26 cm). Kaip visada, prisikabinti prie ko turiu, rezultatas dar nėra toks, kokio idealiai norėjau pasiekti, bet... Ar tame gyvenimo laimė? :)

Augustė

Senokai kažką befotografavau, ar ne?.. Tai va, reabilituojuosi ir pristatau mane vakar aplankusių mažosios Augustės ir jos mamos fotosesiją. :) Tiksliau – keletą kadrų iš jos.

 

 

 

 

O čia, ar atpažįstate graužimo objektą? :)

Po visko... mažoji pozuotoja nulūžo... :)

Jeff'o Ascough'o fotografija

Pasidalino čia su manimi tokia nuoroda apie vieną vestuvių fotografą, pagalvojau, norisi ją išsisaugoti, o gal ir kitiems bus įdomu... Man asmeniškai labai patiko.

Boružėlės puola...

Toliau naikinam medžiagas...

Pasiėmusi žalsvos medvilnės gabalą, jam pamarginti pradžioj buvau išsirinkusi tokią baltą medžiagėlę su stilizuotų plaštakių motyvais, kuri, galvojau, bus labai čia tinkama. Tačiau pakeliui gimė kita mintis – „pamarginti“ šiuos pataliukus paprasčiausia balta medžiaga, tiesiog pasirinkus kokį įdomesnį, organiškesnį motyvą. Taip galvoje gimė medelio idėja, kuri pakeliui pasipildė keliomis „žolytėmis“, o galiausiai – ir tą medį bei jo erdvę užpuolusiomis boružėlėmis.

Bežiūrėdamas į mane, atsiklaupusią ant grindų ir vienaip ar kitaip bedėliojančią baltos medžiagos atraižas, Darius, su lengva šypsenėle ant veido, vis klausinėjo: „Kaip tu visa tai prisiūsi?..“ Kaip kaip... Siuvimo būdu. :))

Tai va, taip tiesiog – siuvimo būdu prisiuvau medelį, žolytes ir tris boružytes... :)

– Na labai gražu, – finale pasakė Darius. :)

Medžiagų eikvojimo metas

Kažkaip užvertė čia mane šiemet visi, kas tik netingi, įvairiomis medžiagomis, tai kas man belieka – siūnu ką tik netingiu...

Šį kartą nutariau prasinešti per neįmantrių medvilninių medžiagų klodus, užimančius daugybę vietos mūsų naujojoje komodoje. O kad jau visai taip nebūtų viskas balta balta, nusipirkau atraižėlę „spalvos“ šiokiam tokiam paįvairinimui ir sukurpiau štai tokį užvalkalą...

Tuo medžiagų klodai per daug, nepatuštėjo, tad nusiteikite, kad ir tolimesni įrašai bus panašia tema... :)

Atsinaujinkime

Pavasaris (kad ir per daug neskubantis ateiti) nori nenori išjudina galvą ir sukelia tą keistą minčių niežulį, kai norisi kažką keisti, atsinaujinti, daryti, perdaryti. Pastarasis žodis, turbūt, geriausiai tiktų tam kartui...

Žodžiu, prireikė čia mums komodos... Pasidairius jos parduotuvėse ir pamačius, kokios jų (net elementariausių) kainos (200-500 dolerių), fantazija atšoko, todėl ėmiau dairytis po skelbimus, kas ką parduoda. Yra čia pas mumi toks geras daiktas, craigslist'u vadinamas.  Labai „ekologiškas“ dalykas, išgelbstintis daug gėrio iš kelionės į sąvartyną bei išvaduojantis ne vieną žmogėną iš naujų daiktų pirkimo vergijos. Į jį ir landžiojau gerą mėnesį. Porą variantų pražioplinau, nes, kaip žinia, geri daiktai nesimėto, o jei kas ir susimyli kokį neblogą variantą pigiau „paleisti“, žiūrėk, skambini, o šis jau nupirktas...

Žodžiu, kas rytą uoliai tikrinau skelbimus, kol štai, praeito šeštadienio rytą pagaliau aptikau: nelakuota pušinė komodikė (na, kiek parūdijusiomis rankenėlėmis, bet tai smulkmena), ilgio ir aukščio kaip tik tokio, kokio ir ieškojom, viso labo už 30 dolerių!
Na, žodžiu, pasimokę iš patirties, suskubom kuo greičiau susisiekti su šeimininku ir vidurdienį jau turėjom šį „grobį“ savo namuose. Tiesa, pakeliui dar užsukom į parduotuvę naujų rankenėlių, tuo pačiu prigriebėm dar ir kitų numatytam planui reikalingų smulkmenų. Viskas vyko taip greitai, kad finale gavosi taip, jog rankenėlės buvo nusuktos man dar nespėjus nufotografuoti eksponato su jomis...

Toliau sekė linksmasis etapas – paversti šį daiktą į visą „konceptą“ įsipaišančiu daiktu. Idėja buvo nudažyti šią komodikę baltai, tad ėmėmės darbo...

Pirma buvo kruopščiai užmaskuotos senųjų rankenėlių skylės.

 

Tuomet dažėm, dažėm ir dar kartą dažėm... :)

Rezultatas gavosi štai toks. 

 

 Po viso to mūsų laukė lova, seniai kirbinusi mano mintis kažką su ja padaryti „negero“. Taigi ir ją ėmiausi dažyti baltai...

 

Kai viskas buvo baigta, tam kartui akį malonino visai šviežias, baltas vaizdelis...

Ir nors ten kažkur gale stovinti ruda komoda kol kas ne visai įspaišo į bendrą vaizdą, tam kartui mes ją praignoruosim... :) Su laiku kokios nors kitos šokoladinės detalės, apsigyvenę ant baltosios komodos, manau, ją puikiai atsvers... Bet ar turiu gi aš kantrybės laukti ir nepasirodyti visko dabar, kad ir be tų „atsvaros“ detalių? Taigi va, kad neturiu... :D Todėl per daug neteiskit. :D

Kilimėlis iš atraižų

Labai mėgstu pabaigti seniai pradėtus darbus, todėl šiandien džiūgauju, nes pabaigiau štai tokį va kilimėlį...

O istorija jo tokia: prieš porą mėnesių paskambino man viena draugė ir pasakė, kad viename užuolaidų salone, kur dirba jos pažįstama, galima nuvažiuoti ir prisirinkti visokių medžiagų atraižų, kurios, jei nepasiimsime, atsidurs šiukšlių konteineryje. Tai juk griekas būtų nevažiuoti ir ko nors neparsivežti...

Žodžiu, namo tąsyk grįžau su dviem pilnais maišais gobeleninių ir panašaus plauko medžiagų, kurios žadino mano vaizduotę ir vertė rankas niežtėti užsiimti kuo nors... Mano draugė juokavo, kad tokiuose mažuose kvadratėliuose įžvelgia tik pagalvėles, kai tuo tarpu manyje sukosi mintis išbandyti skiautinių techniką ir sukurpti ką nors didesnio... Taip gimė toks štai dvipusis daiktas, pavadinkim jį kilimėliu, kuriuo likau visai patenkinta. Su laiku galvoju dar papildyti jį vienokiom ar kitokiom detalėm, bet tam kartui sueis ir taip... :)

Daiktų transformacijos. Pledas

Buvo čia, prieš porą metų buvau nusimezgusi tokį megztą a la paltuką, bet vos vieną kartą jį apsivilkau – neprilipo jis man kažkaip... Nors paskui apnarpliojau jį tokia puria ažūrine apykakle (kurios net nespėjau nufotografuoti), ir tai reikalo nepataisė.

Žodžiu, būdama iš tų, kuri negali pakęsti be reikalo gulinčių nenaudojamų daiktų, ėmiau ir lengva ranka išardžiau šį „šedevrą“ bei permezgiau jį į žymiai funkcionalesnį tam kartui daiktą – štai tokį va pledą.

Kol kas tai – didžiausias mano megztas daiktas, kuriam suėjo dvigubai daugiau siūlų, nei prieš tai buvusiam paltui, o ir mezgiau, turbūt, ilgiausiai jį, nes pirmą kartą išbandžiusi taip vadinamą „perlinį“ raštą, supratau, kad jis einasi daug lėčiau nei įprastas gerų, lygių akių raštas...

Kopūstų karštligė

Nutiko čia vieną dieną taip, kad per neapsižiūrėjimą šaldytuve atsidūrė iš karto net trys kopūsto galvos... „Primečiau“, kad taip lengvai ir greitai neišsisuksiu, jei sugalvosiu juos panaudoti vien salotom ar panašiam garnyriniam reikalui... Teko ieškoti ko nors, kas padėtų juos greitai utilizuoti, paverčiant kuo nors paprastu ir skaniu.

Kas pirma šovė į galvą, mąstant apie patiekalus iš kopūsto, buvo, žinoma, kopūstų sriuba ir balandėliai. Na, dar šmėkštelėjo bandelės su kopūstais. Tačiau sriuba tąkart skambėjo kažkaip nepatraukliai, su balandėliais terliotis neturėju jokio ūpo, o bandelės neskambėjo kaip patiekalas vakarienei... Ir štai, keleto kitų protingų galvų pagalba atradau tokį dalyką, kaip „Tinginių balandėliai“, kurių esmė – skonis kaip balandėlių, išvaizda – ne. :)

Žodžiu, tai atradusi, griebiau mėsmalę, susimaliau gabalą avienos (čia vietoj kiaulienos ir jautienos, kas mūsų namuose paklausos neturi), supjausčiau kopūstą, į faršą sudėjau, kaip priklauso, apvirtus ryžius, smulkiai pjaustytus svogūnus, prieskonius, sudėjau į kepimo formą sluoksniais: stambiai pjaustytus kopūstus, porą šaukštų pomidorų padažo, truputėlį bulvių ir morkų griežinėlių, tuomet gerą tokį sluoksnį faršo-ryžių-svogūnų mišinio ir ant viršaus – kitą pusę pjaustyto kopūsto bei šiek tiek pomidorų padažo. Dar tarpuose kažkur pasibarstė druska ir prieskoniai, o finale viską apipyliau plius minus puse stiklinės vandens, uždengiau folija ir pašoviau orkaitėn...

Žinokit, skanu... Praktiškai balandėliai, tik kitokia forma. O paruošimas – šimtą kartų paprastesnis ir greitesnis. Minusas tebuvo vienas – patiekalo iš to džiaugsmo padariau tiek daug, kad valgyti teko tris dienas. Į trečią dieną mintyse tebuvo viena: „Daugiau jokių balandėlių. Bent kokį artimiausią pusmetį“...

Tačiau prabėgo savaitė ir atėjo laikas naikinti kitus šaldytuve likusius kopūstus. O kadangi balandėlių skonis buvo jau pakankamai užglaistytas kitais patiekalais, vėl prisiminiau, kaip skanu visgi buvo tie troškinti kopūstų lapai... :)

Kad jau neiskartočiau taip banaliai, avieną pakeičiau medaus-garstyčių-meirūno padaže apkepintais vištienos krūtinėlės gabaliukais, išėmiau morkas, pridėjau bulvių ir žiedais pjaustytų svogūnų, ir voila, ne mažiau skaniai buvo sudorotas ir kitas kopūstas...

Kitam kartui numatyta Tinginių balandėlių improvizacija grybų tema. Manau, bus ne mažiau skanu... :)

Šviesk

Seniai berašiau čia ką nors, tai nutariau brūkštelt, kad nepagalvotumėt, jog miriau ten kur nors Amerikos glūdumoj. :)

Darau keletą stambesnių darbelių, tad taip jau yra, kad pasirodyt nieko tam kartui neišeina. Tačiau sugalvojau pasidalinti tuo, kas įsipaišo tarp tų visų darbų darbelių, o konkrečiai šiuokart – vienu filmu, kuris netikėtai atsidūrė tarp tų, kuriuos tikrai norėsis pažiūrėti dar kartą. Atradom šį filmą visai atsitiktinai, tarp tokių, kaip „Bilis Eliotas“ (Billy Eliot), „Nuostabus protas“ (Beautiful Mind) ir „Aš esu Semas“ (I am Sam). 

Tai – dar viena, pagal tikrus gyvenimo faktus susukta juosta, kurios veikėjas – kaip ir prieš tai minėtuose filmuose – „kitoks“. Tai – juosta, kurioje susipina viskas – kūryba, meilė ir šeima, egoizmas ir pasiaukojimas, genialumas ir beprotystė...

Tai – Skoto Hikso (Scott Hicks) 1996 metų filmas „Šviesk“ (Shine). Nuostabus režisieriaus, prodiuserio ir kinematografo darbas, jau nekalbant apie genialų garso takelį ir fantastiškai parinktus aktorius... Likom abu su Darium nepaprastai sužavėti, o po to dar ilgai naršėm internete apie iki tol mums negirdėtą pianistą Deividą Helfgotą (David Helfgot)...

Jei kada užkliūsit už šio filmo, labai siūlau...

Batukai mažam žmogučiui

Žinau, žinau, pavasaris jau ant nosies, o aš čia su mezginiais vilnoniais į akis lendu...
Ale, kaip sakoma, vilna tinka ištisus metus, nes kai reikia, ji šildo, o kai reikia – nuo perkaitimo apsaugo...

Todėl tokie va mažučiai putlučiai batukai vienam mažam žmogučiui. :)

Vitaminai žiemos pabaigai

Pasidaiginti liucernos sėklų galvojau jau prieš kurį laiką. Na, žinot – žiema, vitaminų trūkumas ir panašiai... Bet tai su manim taip jau būna – kol pendelio į dubcę negaunu, tai žiūrėk, ir žiema baigiasi. Todėl Šarūnės įrašas su sėklų daigintuvo nuotrauka buvo labai laiku ir vietoj.
– Viskas, – tariau sau, – gana čia mąstyti, gana pirkinėti besibaigiančio galiojimo daigus parduotuvėje (juk tie daigeliai vos keletą dienų tesilaiko švieži), pats laikas pačiai kažką daryti.
Užsisakiau įvairių sėklyčių mišinio (liucerna, brokoliai, ridikėliai, lęšiai ir t.t...), vietoj įmantraus daigintuvo (kurio norėjau stiklinio, bet tokie, pasirodo, kosmiškai brangūs) pasidariau paprasčiausią daiginimo „aparatą“, paėmusi elementarų stiklainį ir vos už pusantro dolerio įsigijusi tinklinį dangtelį.

Na ir ką – po keleto dienų turėjau litrinį stiklainį, pilną tokių va grožybių-skanybių-sveikybių... 

Įsimetus pirmą porcijikę į burną, sunku buvo sustoti, todėl tiesiog va taip, basi, vos iš lovų išlipę, su Darium sukapojom visą litrą... Labai mat skubėjom įšokti į tą benuvažiuojančios žiemos traukinį... Bet va, vis tiek spėjom... :)))

Su paskutine žiemos diena, brangieji! Būkit sveiki!

Zuikis Ilgapuikis

Toks vat šio zuikio vardas prilipo – Ilgapuikis. 9,5 cm ūgio (15 cm su ausimis), natūralios vilnos nosyte, bambuko užpildu ir mercerizuotos medvilnės kūneliu bei šalikėliu... :)) Iškeliaus netrukus pas mažą mergytę Augustę. ;)

Jūros žvaigždė

Tam kartui turbūt paskutinis jūrinės tematikos egzempliorius... Neklauskit, ką su visais tais gyviais veiksiu. :) Atėjus laikui pasirodysiu... :)

Vėžliukas Kajui

Kai mano draugė pamatė prieš tai nertą mažutį vėžliuką, sulaukiau prašymo nunerti dar vieną tokį, tik didėlesnį. :) Panašu, kad tęsiame „tėčio ir sūnelio“ tradiciją... :)

Gaila tik, kad jie draugėje pabus visai neilgai, nes tėtis vėžlys netrukus iškeliaus pas berniuką Kajų, tuoj švęsiantį savo pirmąjį gimtadienį.

Valentinas paprastai

Mudu esame paprasti. Žiūrime į viską labai paprastai ir per tokias šventes, kaip „valentinas“, nesam linkę verstis per galvą, idant pažertume vienas kitam siurprizų / dovanų / romantiškų širdelės formos žvakių / kokių kitų, pavadinkim, blizgučių... Pas mus viskas kasdieniškai paprasta, iš anksto nesuplanuota, bet va, gaminant vakarienę, pagalvojau, kodėl paprasto vištienos karbonado nesuformavus į širdelės formą, o paprastos virtos bulvės nepavertus maža širdele?... :))

O dar, žiū, šaldymo kameroj užsiliko ledų nuo to karto, kai turėjom svečiuose smaližių, tai dar greitai ir toks paprastas desertas gavosi...

Su valentinu, mielieji! Nesiverskite per galvas, ieškodami vienas kitam dovanų – jos paprastai gyvena jei ne jūsų šaldytuve, tai kur nors arba vonioje (kokio į širdį susukto rankšluosčo pavidalu) ar ant durų kilimėlio, kur iš bet kokių namie esamų niekučių bet kada galite išdėlioti širdutę...

Vėžliukas

Dar vienas į kompaniją... :)

Medūza

Tęsiant vandens gyvūnėlių temą, į kompaniją jūros arkliukui ir žuvytėms skuba tokia štai medūza :)

Nemo

Na va, buvo tėvelis, dabar turi kompanijoje ir sūnelį :) Galės gyventi draugiškai vienas kito kompanijoje... :))