Įsikūrimo džiaugsmai ir vargai

Prieš grįždama į Lietuvą parašiau daugumai savo pažįstamų, kad grįžus suorganizuosiu kokią nors atvirų durų dieną, nes labai norisi su visais susimatyti, tačiau gavosi taip, kad pirmas dvi savaites vos ne ištisai praleidome varstydami įvairių institucijų duris bei tvarkydamiesi įvairius reikalingus dokumentus, o paskui atkeliavo visa mūsų manta iš už Atlanto, ir gavosi taip, kad namuose nebuvo vietos net padoriai atsisėsti, tad ką jau kalbėti apie svečių priėmimą... Žodžiu, prisižadėjau, o pažadų taip ir neištęsėjau... Tikiuosi, akmenimis dėl to manęs neužmėtysite ir suprasite...

Tam kartui esame vis dar paskendę įsikūrimo rūpesčiuose, nes namuose, kuriuose apsistojome, trūksta visokių lentynų/spintų, į kurias galėtume sutalpinti visą savo gyvenimą, tad vos ne kasdien varstome jau spėtą pamėgti „Senukų“ prekybos centrą – vis tai kokio varžtelio, tai kokios lentelės, tai dar ko pritrūkę... :) Taip jau yra – norisi kuo greičiau įsikurti, kad paskui per rudens lietų ar žiemos sniegą netektų baladotis lauko laiptais su visokiomis spintų dalimis ar kitais rakandais.

O dar, žiūrėk, ir kitokių rūpesčių vis „išlenda“ – tai pagalbos kam prisireikia, tai mama derliaus gėrybių parsivežti užsukti kviečia, tai, žiūrėk, prisimeni, kad turi kokį tai žemės lopinėlį, kuriame žolė iki juosmens ir kviečiasi nušienaujama... Tad imiesi dalgį ant peties ir kaip koks naujų žemių užkariautojas kimbi į darbus...

Taip ir prabėgs vasara, kupina įsikūrimo rūpesčių. Tam kartui – dar be poilsio prie kokio lietuviško ežeriuko ar jūros – nors labai norėtųsi kokią dieną kitą prie jų ištrūkti ir atsipūsti, bet paliksime tai kitiems metams, nes dabar ir be to yra ką veikti...

Žodžiu, mielieji, tikiuosi, kad nesėdite įsižeidę, kad vis dar jūsų neaplankėme ar nesusirašėme/nesusiskambinome. Dar šiek tiek kantrybės – tikrai niekur nepabėgsime ir laikui atėjus susimatysime. :)