Apie kantrybę, vilkus ir dar šį bei tą...

Pamenu, kad vaikystėje turėjau kalnus kantrybės. Mažiausiais kryželiukais nepavargdavau siuvinėti margaspalvių paveikslų, narplioti susivėlusių gordijaus mazgais siūlų, valandų valandas sėdėti prie kokio kito rankdarbio, reikalavusio susikaupimo, atsidėjimo ir kruopštumo. Be va, pakeliui visa tai kažkur gerokai pabarsčiau. Pati nepastebėjau, kada ir kur. Tiesiog, prabėgus vienam, kitam dešimtmečiui, staiga supratau, kad kažkokios tamsiosios, skuboto gyvenimo ir tingulio prisodrintos skylės pasiglemžė šias mano savybes, ir manyje pradėjo kauptis kažkokia nepasitenkinimo gniūžtė, tai vieną, tai kitą kartą atbaidžiusi nuo didesnio ar daugiau kantrybės bei laiko reikalavusio darbo.

Ir štai vieną dieną, kai daug visko prisikaupė, kai ramiai nebegalėjau žiūrėti į tokius tinklaraščius, kaip IRRI ar Rankų darbo gyvenimas, pusseserė dovanų man atsiuntė knygą „Bėgančios su vilkais“. Nutaikiusi progą, čiupau ją skaityti. O pradėjusi skaityti supratau, kur dingo tie visi mano išbarstyti daikčiukai... Ir ne tik tai. Apskritai laiku ir vietoj buvo ta knyga, nors jos visos ir neįveikiau. Gal ir nereikėjo visos – užteko ir pusės, kad susigaudyčiau savo kūno-sielos-dvasios labirinte ir vėl įgaučiau drąsos imtis kažko, dėl ko niežtėjo rankos.

Žodžiu, viso to pasekoje pastarosiomis dienomis „užsikaifavau“ palinkusi prie raižomo trafareto. Prieš tai, kaip visada, norėjusi išsisukti kaip nors lakoniškai ir paprastai, nusipiešiau keletą paprastų gėlyčių, tačiau kai pagavau save toje, jau minėtoje „juodojoje skylėje“, greitai persigalvojau – kiek gi galima? Reikia iššūkio. Reikia kažko didesnio. Kažko smulkesnio, kažko... va tokio... Taip gimė štai toks 80 puslapių nuotraukų albumas (30x26 cm). Kaip visada, prisikabinti prie ko turiu, rezultatas dar nėra toks, kokio idealiai norėjau pasiekti, bet... Ar tame gyvenimo laimė? :)