Portretas Nr. Mama, aš ir mes

Tokiam įrašui parašyti turėjau iš tiesų ne vieną progą... Tačiau tik dabar susigulė mintys, kad galėčiau jas išlieti čia.

Mūsų šeima nėra ir niekada nebuvo iš tų, kurios svaidosi žodžiu „myliu“. Nežinau, ar pajėgčiau suskaičiuoti, kiek kartų šiuos žodžius girdėjau iš savo mamos ar tėtės. Ir ne todėl, kad tų žodžių buvo be galo daug. Atvirkščiai – kaip sakiau, jais mūsų giminėje nesisvaidoma, todėl sunkiau būtų prisiminti, kada jie buvo ištarti balsu. Tačiau tai nereiškia, kad ir to jausmo, kurį bando sutalpinti tas žodis, tarp mūsų nėra. Juk yra begalė kitų žodžių bei dalykų, kurie kitaip parodo šį, vieną subtiliausių jausmų. Paklausite, kas tai? Tai – viso labo smulkmenos (kitų akimis žiūrint), tačiau jos visuomet bus vienos vertingiausių dalykų: išeinant į mokyklą kas rytą ištartas „sėkmės“, vardas, sutalpintas į mažybines formas Agnute, Agnuškėle, Agnieškute, kurių niekas neištardavo taip, kaip vienintelė mama, iš paprastos raudonos medvilnės pasiūtas „saulės kliošo“ sijonas šokių pamokoms, mašina mezgtas pas kaimynę užsakytas asmeniškai man (oho, kokia tai buvo retenybė) raudonas sijono ir megztinio komplektukas su nuostabiu auksiniais siūlais išsiuvinėtu drugeliu... Galiausiai – tas kasdienis rūpestis, kai grįždami iš mokyklos rasdavome prikeptų varškėčių, puodą sriubos ir vis kitokių salotų, kai būdavo viskuo pasirūpinta. Aišku, kaip ir dauguma vaikų, mes tuomet ne visada viską įvertindavome, todėl nenuostabu, kad atmintyje yra likę visko: ir to, kas skaudino, ir to, kas liūdino, tačiau dabar, kai suaugęs suvoki tėvų elgesio tavo atžvilgiu motyvus, supranti viena: visa tai ir buvo ta garsiai neištarta meilė. Galbūt ne tokia, kokią tu ją suvokei, galbūt ne visai tokia, kokios tau tuomet labiausiai norėjosi, tačiau ji buvo tikra ir skirta ne kam kitam, o būtent tau.

Nuo vaikystės daug vandens nutekėjo, o su tuo nutekėjusiu vandeniu ir daug kas pasikeitė. Tačiau kai kas liko nepakitę. Mama ir aš – mes vis dar esame mama ir dukra. Kelionė viena kitos link, kuri prasidėjo tuo, kad kažkada mama labai norėjo dukters, šiandien tebesitęsia. Prasidėjusi nuo labai saulėtos mano gimimo dienos, ėjusi per pastoviai susikūprinusiai mažylei sakomas pastabas dėl laikysenos, vingiavusi per kasdienybę ir šventes... Buvo laikas, kai tarpusavio santykių kelias vingiavo per įvairius lūkesčius, nukreiptus viena kitos atžvilgiu, besitikint skirtingų dalykų: jos – kad aš būčiau tokia, kaip ji, mano – kad ji nesitikėtų iš manęs, jog aš būčiau tokia, kaip ji. Tada tenorėjau vieno: kad man leistų būti savimi. Tačiau šiandien, kai žiūriu į prieš beveik dešimtmetį darytą mudviejų nuotrauką, tegaliu pasakyti tik tai, kad obuolys nuo obels toli nenurieda... :)

Aišku, charakteriu mes esame labai skirtingos, tačiau vis tiek neišvengiamai sugėriau nemažą dozę to, kas į mane buvo „dedama“, o genai (nors didžiąją dalį jų paveldėjau iš tėtės) padarė savo. Todėl šiandien ir mane erzina netvarka, todėl šiandien aš dažnai pagaunu save mimikuojant ar replikuojant į ką nors taip, kaip ir mano mama, o kokį tylų vakarą savo tembre išgirstu jos balso atspalvių. Serviruojant šventinį stalą ieškau panašios staltiesės į tą, kurią mama tiesdavo per šventes mūsų namuose, o darydama želė kas kartą prisimenu jos preciziškai spalvoto skysčio pripildytas stiklo taures, tvarkingai išrikiuotas ant plačios senamiesčio palangės. Kas kartą gamindama maistą prisimenu mamos virtas sriubas bei naudoju tokius pat prieskonius, idant tas skonis būtų kuo panašesnis į taip pažįstamą ir savą... :)

Kai metai bėgte bėga, imi suprasti, kad tavo savastis susideda iš viso to, ką tau, kaip dukrai, davė mama. Iš tų visų prieskonių, spalvų, kasdienybės ritmų, iš tų paprastų mažybinių formų ar šiurkščių samanos spalvos vilnonių siūlų, kuriais pirmąją kilpelę nunerti išmokė ne kas kitas, o mama.

Su tavo diena, Mama. Nesisvaidysiu žodžiais, nes tu ir taip žinai, kad myliu... ;)