Pamąstymai švenčių užkulisiuose

Kiekvienos didesnės šventės proga jau tradicija tampa važiuoti pas anytą tos šventės švęsti. Nors mane kiekvieną kartą reikia „tempti“ sudalyvauti veiksme, nes esu siaubingai švenčių nemėgstanti persona, ir jei tik kas leistų, šiltai ir kiurksočiau sau namuose be jokių ten kiaušinių ir panašiai, tačiau yra kaip yra – vis tiek tenka važiuoti :) O kai nuvažiuoji, tai negi jau lindėsi kokiame kampe... :)

Taigi, šventėme Velykas. Kaip visada – lietuvaičių kompanijoje, kur pirmiausiai buvau įkinkyta fotografuoti (tiesa, neturėjau savo fotoaparato, tai ir nuotraukų neturiu), paskui buvau pasodinta prie pianino, kur teko pusę vakaro akomponuoti įvairiausioms lietuvių liaudies ir šiaip populiarioms dainoms, na, o paskui, kaip ir dera panašiuose lietuvių išeivių susirinkimo vietose, užvirė karšta diskusija apie gyvenimą „ten ir čia“, t.y., užsienyje ir Lietuvoje...

Po tokių diskusjų paprastai viskas susijaukia viduje, nes supranti viena: „Tie, kas nieko  nenori, ieško pasiteisinimų. Tie, kas nori, ieško galimybių.“ Ir nors posakis ganėtinai abstraktus, jį gali pritaikyti labai konkrečiai. Tiek tiems, kurie atvyksta čia, ir ragais nagais kabinasi į gyvenimą, tiek tiems, kurie savoje šalyje būdami ieško ne galimybių, bet pasiteisinimų... Taip pat supranti ir kitą tiesą: tie, kurie dedasi svetimoje šalyje labai laimingi ir turtingi, paprastai gyvena kortų namelyje: namuose, kurie apstatyti baldais, namuose, kurių garažuose puikuojasi gražūs automobiliai, tačiau už viso to daugumoje atvejų slepiasi šimtatūkstantinės paskolos ir dešimttūkstantinės skolos galybėje kreditinių kortelių... Kas tuomet yra šia prasme turtingesnis? Ar tas, kuris Lietuvoje, gal ir gaudamas nedidelį atlyginimą, ar tas, kuris iš pažiūros „turtingas“, tačiau iki negalėjomo prasiskolinęs?.. Kas tuomet yra tikrieji tavo turtai? Ir ar tai, ką tu vadini turtais, iš tiesų yra verti to žodžio?..

Todėl vertinkime tai, ką turime, net jei tai yra labai mažai... Nes ne visada akimi matoma tiesa yra Tiesa...