Sentimentai Prancūzijai...

Nežinau, ar labai apetitiškos IRRI nuotraukos, ar vis į paviršių iškylantys sentimentai mano mylimiausiai šaliai Prancūzijai, privertė mane griebtis... gaminti prancūzišką saldėsį – Cannelés Bordelais :)

Tai – jau visas ketvirtasis saldus „patiekalas“, atkeliavęs į mano gyvenimo meniu :D Pirmasis buvo morkų pyragas, kurio receptą gavau iš savo krikšto mamos, antrasis buvo sausos tešlos obuolių pyragas, kurį pasufleravo draugė, trečiasis buvo per Kalėdas keptas aguonų vyniotinis, ir štai dabar šis – Bordo regiono saldėsis... Man, kaip ne itin didelei pyragų ir kepinių mėgėjai, ir tiek per akis :)

Prisipažinsiu, kad iš aprašymo tikėjausi kiek kitokio skonio, o jei tiksliau – konsistencijos, nors juk iš tešlos galėjau įtarti, kad kažkas čia bus kitaip :))) Todėl kai perpjoviau pirmąjį pyragėlį – taip jį pavadinkime – tik iš smalsumo ryžausi jo atsikąsti... Konsistencija pasirodė panaši į pudingo, o pudingų, kaip žinia, nei aš, nei Darius, nesame mėgėjai... Tačiau nosį glostantis ypatingai viliojantis aromatas privertė paragauti šio įdomaus kulinarinio šedevro :)

Vis tik įtariu, kad kažką dariau ne taip... Arba neatitaikiau orkaitės temperatūros (sumauti farenheitai), arba miltų kiekio (kadangi matavau ne gramais, o plius minus mililitrais), nes bekepdami šie pyragaičiai per vidurį gerokai įdubo... Ir nors vidurys dar kunkuliavo verdančiu skysčiu, išorė ir prabėgusios 60 minučių šaukte šaukė, kad pats laikas traukti visą šį rinkinuką lauk...

Tiesa, turi prisipažinti dar ir tai, kad pirmą kartą dėl kažkokio patiekalo važiavau į parduotuvę pirkti konkrečiai jam reikalingų ingridientų... Kadangi, pasekusi IRRI patarimu, nenorėjau iškepti šių pyragaičių be romo, tai lėkiau į parduotuvę tiek jo, tiek vanilės ir, be abejo, kepimo formos ieškoti :) Ką radau, tą radau, kaip mokėjau, taip padariau :)) Darius sako, kad dabar turiu išneršti visą internetą ir surasti receptus, kuriuose naudojamas romas :D Nes kitaip tai teks visą likusį butelį mest lauk, o ir šių pudingėlių savikaina gausis labai didelė :D Blogai, kai niekas namuose negeria... Pasigailėjau tik vieno – kad nepaskaičiusi IRRI įrašo iki galo (o gal peskaičiusi jį per anksi?) nepamačiau, kad šiuos saldėsius būtų galima daryti su kokosiniu Malibu romu... Tai tas bent skanus, per laiką susinaudotų...

Žodžiu, pristatau, kas gavosi. Jei neturite nieko prieš pudingus, labai siūlau pabandyti pasigaminti ir jums. Nes gaminimo procedūra paprastesnė nei paprasta, o skonis tikrai kablingas – net nepaisant tos pudingo konsistencijos :)) Kadangi viršus pasirodė fotogeniškesnis, nei apačia, tai vaizdelis gavosi štai toks:

Einu sukirsiu, jums leidus, dar vieną ;)
P. S. Po antro pyragėlio mano skrandis pasakė stop... Gero – po truputį...  :)