(Ne)žinau, kas tau nutiko šią vasarą...

Vasara – toks metas, kai atitolsti nuo kasdienių rūpesčių, „atšoki“ nuo įprasto bendravimo su draugais, kurie vienas po kito lekia atostogauti bei grįžta vėl į darbus... Artėjantis ruduo tarsi vėl viską sujungia į krūvą, ir tu netrunki susidėlioti, kas gi nutiko tau ir tavo draugams šią vasarą...

Kažkas susitaikė, kažkas susipyko,

Kažkas išsiskyrė, kažkas susitiko,
Kažkas kentė badą, kažkas kėlė puotą,
Kažkas verkė tyliai, kažkas tramdė juoką...

Kažkas susidūrė su nerimo pančiais,
Kažkam pasitaikė ramybės upė,
Kažkas paskutinę atodūsio valandą
Rado ne mirtį, o tikrą gyvenimą.

Kažkas pasibeldė paklausti, kaip sekasi
Ir padejavo, kad vasara baigiasi.
Kad vasara ėjo, kad jos net nebuvo,
Kad ji prasidėjusi iš karto žuvo.

Kažkas virš bedugnės ant lyno svyravo,
Kažkam apsisuko galva anksčiau laiko,
Ir visa, kas buvo, tai, kas praėjo,
Šios vasaros sielą tavyje sukūrė...

Ir finale pagalvoji – kokia marga vis tik buvo vasara. Daug istorijų, daug likimų, daug pamokų, dar daugiau suvokimų... :) Gal ir mano vasara taps kažkam detale, įkritusia į bendrą vasaros įspūdžių piešinį. O gal ir ne... :)